Joninių belaukiant: apie trečio brolio statusą, jaunystės prisiminimus ir laužus

Kažkuomet Jono vardas buvo pats populiariausias, juo pakrikštydavo daugelį berniukų, palaipsniui populiarumas blėso, vėl kilo. Tačiau viena aišku, Jonai visuomet išliks, o kaip gi kitaip, juk jiems netgi skirta šventė, kurią švenčia visa Lietuva. Artėjantį penktadienį šia proga vėl deginsim laužus, palydėsim ilgiausią dieną, džiaugsimės trumpiausia naktimi. Palangiškiai Jonai sutartinai patvirtino, jog jiems jų vardas tinkantis. O ir kodėl gi ne, aiškus, visose kalbose suprantamas, sunkiai iškraipomas, o kaip ir daugelis patvirtino, be neigiamų atspalvių, kurie kartais piešiami pasakose.

Trečias brolis

„Mes irgi norėjom švęsti Jonines, tad sūnui uždėjom Jono vardą“, - linksmai pasakojo muzikos pedagogė Valdonė Juozapavičienė. Jos su vyru Rimgaudu jauniausiajam sūnui vardą suteikė dar negimusiam. „Mes kitaip ir negalvojom, sakėm, jei bus dukrytė, tai Jonė, jei sūnus – Jonas, tad nuomonės ir nekeitėm“, - apie pasirinkimą teigė palangiškė, papasakojusi, jog taip ir pats gyvenimas padiktavo – Jonas buvo trečias brolis šeimoje, taip kaip pasakoje. Vadinasi, viskas išties susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. Tik kaip atskleidė ponia Valdonė, jų sūnus Jonas visiška priešingybė kuriamam personažui Jonui. „Jis labai gabus. Ne taip kaip mes, puikiai suprantantis matematinius mokslus, grynas „tiksliukas“ ir išties ryžtingas, jei jau ko sieks, tai ir pasieks“, - apie sūnų papasakojo mama.

„Man ir dabar šis vardas pats gražiausias, neįsivaizduojam kito vardo“, - savo pasirinkimu nesuabejojo pedagogė, o tikriausiai ir nederėtų abejoti, galbūt būtent šis vardas neša sėkmę.

Su ansambliais drauge

Jonines švęsti Juozapavičiai pasiryžę su trenksmu, kaip ir kasmet susirinks keli Palangos ansambliai draugėn, kurs laužus, švęs trumpiausią naktį, kaip ir dera, su visais papročiais. „Mūsų Jonas taip pat visuomet dalyvauja šventėje, juk visgi švenčiama jo vardo diena“, - nusišypsojo energinga pedagogė, sugebanti padovanoti ne tik sau, bet ir artimiesiems puikių švenčių.

Aukštaičių Joninės kitokios

Apie tai, jog Žemaitijoje ir Aukštaitijoje Joninės švenčiamos skirtingai, puikiai galėjo papasakoti ilgametis pedagogas Jonas Brazdžionis. Pats kilęs iš Aukštaitijos, Pasvalio rajono, jis pamena, kokiomis linksmybėmis būdavo palydimos Joninės. „Pastebėjau, jog Aukštaitijoje labiau būdingas Joninių šventimas. Pamenu iš jaunystės kuriamus laužus, deginamas stebules, kaip jos plaukdavo upe, o jaunimas lydėdavo. Kaime daug būdavo Jonų, tad būdavo ką švęst“, - savo atsiminimais pasidalino J.Brazdžionis, papasakojęs, jog jam tekdavę retai sudalyvauti šiose šventėse, nes mokydavosi mieste.

„Dirbti pradėjau Skuode, pamenu, kaip susirinkdavo Joninių švęsti visi prie vadinamosios Skuodo jūros, o Palangoje visiškai skirtingai“, - palygino miestelėnas. Pasak jo, šį skirtumą gali nulemti ir tai, jog Palangoje gyvena daug atvykusiųjų iš įvairių pakraščių, tad ir rateliai įvairioms šventėms švęsti pamažu susidarė. O ir jis pats pripažino, savąją vardo dieną atšvenčia būtent sau artimų žmonių rate.

„Juk anksčiau vien vardadieniai ir tebūdavo švenčiami, gimtadienių niekas nešvęsdavo, po karo Rusijoje žmonės švęsdavo savo gimtadienius, tai ir pas mus prigijo“, - papasakojo istorinę detalę J.Brazdžionis.

Šiuolaikinės Joninės – be įspūdžio

„Pamenu, jog ir išgertuvių Aukštaitijoj nebūdavo, turėdavo alučio miežinio ir tiek, tačiau linksmybės tęsdavosi ir taip iki paryčių“, - kalbėjo J. Brazdžionis. Kaip pastebėjo pedagogas, šiuolaikinių Joninių pateikimas įspūdžio nedaro. „Žinoma, dabar jokia šventė be stipresnio gėrimo neįsivaizduojama, o ir jaunimas kitokių užmojų nei anksčiau, juk seniau nei mašinų būdavo, nei ko“, - pastebėjo J.Brazdžionis.  

Neteršti savo vardo

„Pats savo vardą gavau dėl tėvelio, tai tarsi palikimas iš kartos į kartą. Man patinka mano vardas, o kodėl gi ne, trumpas, suprantamas visų tautų, senas, nesikeičiantis, negalima iškraipyti. Tiesa, dabar vaikams deda kuo įmantresnius vardus, tačiau vėliau juos sutrumpina“, - savo pastebėjimais pasidalino pedagogas J.Brazdžionis.

Kaip papasakojo miestelėnas, aukštaičiai akcentuodavo – „neteršk savo vardo“, ne pavardės, o vardo, o ir kaip paminėjo aukštaitis, jo prisiminimuose ir išlikę, jog kreipdavęsi visi į žmogų tik vardais.

Švęs Nidoje

Tėvelio palikimą – jo vardą gavo ir kitas palangiškis Jonas Beinorius. „Niekuomet ir nesusimąstydavau, jog galėtų būti kitoks“, - nusišypsojo palangiškis, patikinęs, jog visgi vardas jam visai derėjęs. Tai, jog lietuvių liaudies sukurtose pasakose Jonai dažnai turi lyg ir neigiamą atspalvį, J.Beinorius patikino, jog to niekuomet nejutęs. „Jei ir pasitaikydavo, tai humoro formoj“, - pabrėžė ponas Jonas.

Kaip papasakojo miestelėnas, niekuomet ši šventė nebūna pamirštama, kartu su „Mėguvos“ ansambliu jie vyksta į Nidoje organizuojamą festivalį, kur Joninės minimos su visais papročiais, palydint ilgiausią dieną. Žinoma, Jonai – šventės kaltininkai – nebūna pamiršti, jiems skiriamas visas dėmesys.