J. Domarkas: „Tiesiog skandalas, kad Palangoje nevyksta rimti simfoniniai koncertai“

„Tiesiog skandalas, kad Palangoje nevyksta rimti simfoninės muzikos koncertai. Bet kai Lietuvoje tiek skandalų, tai toks skandalas – nulio vietoje. Nežinau kito kurorto, kuriame nebūtų simfoninių koncertų“, – sakė Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro įkūrėjas, vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Juozas Domarkas, kartu su muzikologu Viktoru Gerulaičiu Palangos miesto viešojoje bibliotekoje surengtoje popietėje „Legendos“. Popietėje jie dalyvavo festivalį „Ave Maria“ organizuojančios viešosios įstaigos „Cantus firmus“ vadovės Gitanos Krikščiūnaitės kvietimu.

Simfoninę muziką
puoselėjančio kurorto
pavyzdys – Piarnu
Kaip pavyzdį maestro paminėjo – Piarnu, kurortinį miestelį Estijoje, dukart mažesnį už Palangą. Neseniai J. Domarkas su žmona dalyvavo ten surengtuose meistriškumo kursuose. Pasak jo, miestelis turi tiesiog neįtikėtiną salę, tokio lygio, kokias galima išvysti telekanale „Mezzo“, kurioje telpa iki 1 200-1 300 žiūrovų, o prireikus salė transformuojasi į mažesnę. Ir joje rengiamuose simfoniniuose koncertuose žiūrovų netrūksta. Akustika – tiesiog puiki, tokia, kokia ir turi būti. Be to, yra milžiniški vargonai.
„Palanga to neturi. Tiesa, mačiau tuos tris „diskelius“, kuriuos rengiasi statyti. Jie man primena tokį kepinį, kuris „babka“ vadinamas. Jaučiu, kad nieko gero iš tų „babkų“ nebus. O jei bus kas nors gero nugriovus dabartinę estradą ir pastačius naują – atsiprašysiu. Tačiau nelabai tuo tikiu dar ir todėl, kad niekas nesitarė, niekas neklausė: „O kaip turėtų būti, kaip reikėtų įrengti, kad skambėtų?“ Na, Radžis, Zvonkė-Bunkė, Stano ir kiti „skambės“, o kaip tu su dūdomis ar smuikais atrodysi? Juk jau turime vieną gėdingą vadinamąjį operos ir baleto teatrą Vilniuje, kuris, man atrodo, daro gėdą visoje Europoje. Na, prikala ten vieną kitą faneros lakštą, bet tai – juokų darbas: kaip nebuvo akustikos, taip ir nėra. Va ir dabar nei su manimi, nei su tiesiog neįkainojamą patirtį turinčiu Sauliumi Sondeckiu niekas nepasitarė, nei iš mandagumo nepaklausė: vyrai, nors papasakokite, kaip jūs įsivaizduojate, ko reikia, kad muzika skambėtų“, – kalbėjo J. Domarkas, kurio žodžius palydėjo susirinkusiųjų popietėn plojimai.
Nuo liepos 28-osios iki rugpjūčio18-osios Palangos gyventojus ir svečius džiuginantis ir džiuginsiantis sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“, skirtas paveikslui „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu”, pradėtas ne muzika, o pokalbiu su garbiais J. Domarku ir V. Gerulaičiu.
Daugiau nei valandą trukusio pokalbio metu maestro J. Domarkas papasakojo įvairių istorijų, susijusių su orkestro, taip pat – savo asmeniniu gyvenimu, kūryba, sutiktas neeilines asmenybes iš meno, kultūros pasaulio bei atsakė į palangiškių ir kurorto svečių klausimus.

Keturi „prisilietimai“
Pokalbį muzikologas V. Gerulaitis pradėjo nuo to, kad kartu su J. Domarku panagrinėjo: kas gi yra „legenda“ ir „legendinis“ – mat popietės, pavadintos „Legendos“, metu muzikologas kalbina išties legendinę Lietuvos kultūros asmenybę. Asmenybę, kuri keletą kartų buvo, paties maestro žodžiais, „prisilietusi“ prie Palangos.
Pirmasis nuo Plungės kilusio ir grynu žemaičiu save vadinančio (beje, ir žemaičių tarmės nepamiršusio, ką čia pat įrodė) J. Domarko prisilietimas prie Palangos buvęs labai labai seniai.
„Kai 1949 m. mano tėvus norėjo pakviesti į Sibirą, jie, sužinoję apie planuojamą „pakvietimą“, buvo tokie protingi, kad naktį su keturiais vaikais pabėgo į mišką. Bėglių kelias atvedė į Klaipėdą. O Klaipėda, kur aš mokiausi muzikos, o vėliau studijas pratęsiau Vilniuje ir dar vėliau – Leningrade, netoli Palangos. Tai muzikos mokykloje besimokydamas vasaromis nepraleisdavau nei vieno čia ir tuometinėje Vasaros estradoje, ir rotondoje vykdavusių koncertų“, – pasakojo maestro.
Antrasis prisilietimas – nuo 1957-ųjų. Tais metais kovo mėnesį buvo įsteigtas pirmasis Lietuvoje profesionalus pučiamųjų orkestras, vėliau peraugęs į „Trimitą“.
„Prie Vilniaus vykdomojo komiteto buvo įkurtas kolektyvas, įsteigti 25 etatai, pripirkta dūdų ir kitų instrumentų, ir įkurdino mus Jaunimo sode. Nuo tų pačių metų vasaros kiekvieną sezoną grodavome rotondoje. Kadangi buvau tuometinio vyriausiojo dirigento Vyto Žiliaus pavaduotojas, tad teko ir diriguoti“, – atsimena dirigentas.
Trečiasis prilietimas prie Palangos – nuo 1972-ųjų, kai, pastačius Vasaros estradą, čia prasidėjo simfoninės muzikos koncertai.
„Šie koncertai kasmet vykdavo Nepriklausomybės atkūrimo ir, iš inercijos, dar keletą metų ją atgavus. Labai gaila, kad apie šią tradiciją dabar byloje tik likusios afišos ir fotografijos“, – atsiduso J. Domarkas.
O ketvirtasis prisilietimas, tebesitęsiantis iki šiol, prasidėjo tada, kai J. Domarko šeima įsigijo Palangoj nuosavybę – ne rūmus, kaip pabrėžė maestro, – kur atvykstama kas vasarą ir dalyvaujama, tiesa, anot kalbėjusiojo, pasyviai kurorto gyvenime.
 
Publika vertino
Pokalbiui dirigavęs V. Gerulaitis priminė, jog 1964 m. J. Domarkas, dar būdamas studentas, buvo pakviestas vadovauti Filharmonijos orkestrui, kuriam iki tol vadovavo Balys Dvarionas. Ir, pastačius Vasaros estradą, kas vasarą maestro su orkestru ir kviestiniais solistais, dažno kurių vardai buvo žinomi ne tik Lietuvoje ar anuometėje Tarybų Sąjungoje, bet ir už „geležinės uždangos“ ribų, rengdavo čia koncertus.
„Regis, vasaros metas, reiktų groti kažką lengvo ir vasariško, pavyzdžiui, operečių muziką. Jūsų vadovaujamas orkestras publikai siūlydavo rimtas simfonijas, koncertus orkestrui ir solistams, kantatas, oratorijas, atlikdavo itin sudėtingų lietuvių ir ne vien lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjeras, o ne Štrauso polkas. Kaip reaguodavo publika?“ – teiravosi muzikologas.
„Apskritai Lietuvoje publika nėra bloga. O anais metais, be lietuvių, Palangoje atostogaudavo pasiutusiai daug žmonių iš Maskvos bei Leningrado. Ši publika savo skoniu ir norais buvo išskirtinė – beje, jie skiriasi ir nuo kitų Rusijos miestų ar sričių publikos. Negaliu pasakyti, kad pusantro tūkstančio vietų Vasaros estrada simfoninių koncertų metu būtų buvusi pilnutėlė, bet kad būtų mažiau nei pusė žiūrovų – tokio koncerto neprisimenu“, – sakė J. Domarkas.
Būdavo ir anšlagų, ypač tuose koncertuose, į kuriuos atvykdavo žymiausi to meto atlikėjai – Davidas Oistrachas, Pavelas Serebriakovas, Emilis Gilelsas, Jelena Obrazcova, – o taip pat ir Lietuvos žvaigždynas.

Dirigentas – ir kunigas, ir generolas
„Grįžtant prie sąvokos „legenda“ privalu paminėti, jog 2014-aisiais bus penkiasdešimtas Juozo Domarko sezonas, kai jis, kaip vyriausiasis dirigentas, stovi prie savo orkestro vairo. Antro tokio jokiose enciklopedijose neradau, ir manau, kad galime fiksuoti Gineso rekordą. Ir nors kartais atrodo, neva dirigentas neturi ką veikti prie pulto, neva jis tik ritmą palaiko, iš tiesų tai yra titaniškas darbas. Jūs, maestro, grojote violončele, klarnetu. Koks kipšas jus patraukė tapti simfoniniu ir operiniu dirigentu? Gal statistika, kuri skelbia, kad kunigai, generolai ir dirigentai ilgiausiai gyvena?“ – klausė V. Gerulaitis.
„Niekas nepatraukė, niekas „nepakusino“, – sakė J. Domarkas. – Tiesiog kiekvienas žmogus yra pažymėtas ženklu iš aukščiau. Ir netikiu posakiu, jog žmogus esąs savo likimo kalvis. Ne. Jis tik „pakalinėti“ gali. Tiesą sakant, man norėjosi kurti. Bet gavau ženklų iš aukščiau – tu negali to daryti. Gal ir gerai, kad netapau kompozitoriumi, nes būčiau nelaimingas“.
Pasak maestro, dar konservatorijoje, kur studijavo klarneto klasėje, nuo trečio kurso jis žinojęs, jog to darbo nedirbsiąs, ir jau buvo apsisprendęs važiuoti į Leningradą studijuoti dirigavimo.
„Kiek man tai kainavo – nepasakosiu, bet niekam to nelinkiu“, – prasitarė dirigentas.
O kalbant apie pačią specialybę – dirigentas turi būti ir diplomatas, ir psichologas, nes su menininkais, kartais net specialiai paprovokuojančiais, susikalbėti būna sunku.
„Žodžiu, dirigentas savo orkestre turi būti ir kunigas, ir generolas“, – šypsojosi greitai pusę amžiaus sukaktį prie pulto švęsiantis J. Domarkas.
Neapsieita ir be klausimo – kaip maestro vertina žymių, net pasaulinį vardą turinčių atlikėjų veržimąsi prie dirigento pulto? Ar užtenka virtuoziškai groti savuoju instrumentu, kad galėtum ne mažiau virtuoziškai vadovauti orkestrui? Nes, pavyzdžiui, V. Gerulaitis pamena, koks įspūdis jam susidarė klausant ir matant, kaip violončelės virtuozas Mstislavas Rostropovičius diriguoja Vašingtono simfoniniam orkestrui: „Jie žudė Čaikovskį“. Savo ruožtu J. Domarkas prisiminė, kokia buvo TSRS valstybinio simfoninio orkestro muzikantų reakcija, kai autoritetų autoritetas, žymusis smuikininkas Davidas Oistrachas stojosi diriguoti R. Vagnerio operos „Skrajojantis olandas“ uvertiūros: „Davaj, davaj, Dodik, my tiebie sygrajem“ („Varyk, varyk, Dodikai (vardo Davidas mažybinė forma), mes tau sugrosim“).
„Man matant tokius dalykus kyla vienas klausimas: žmogau, kam tu save taip žemini? Aš į panašius eksperimentus žiūriu skeptiškai. Pritarti galiu tik vienu atveju: jei prie pulto stojantis atlikėjas dirigavimą studijuoja lygiai taip pat, kaip jis gilinosi į savąjį smuiką, fortepijoną ar violončelę“, – pasidalijo savo nuomone Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro įkūrėjas, vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius J. Domarkas.