Į piligriminį žygį leidęsis jaunas palangiškis iš naujo pažino save

Palangiškis Vytautas Liakas nepabūgo ilgos varginančios piligriminės, tačiau itin prasmingos kelionės, trukusios 24 dienas, ir nukeliavo su bičiuliu 800 kilometrų iki Ispanijos ir per visą šią šalį. Vytautui ištvermės netrūksta, jis mokosi Lietuvos karo akademijoje, tai daug apie jauną vyrą pasako. O šiuo piligriminio žygio keliu, pasak istorinių šaltinių, ėjo vienas iš Jėzaus Kristaus apaštalų Šv. Jokūbas. Apie žygyje patirtus nuotykius Vytautas kalbėjosi su „Palangos tiltu“.
– Taigi, Vytautai, papasakok, kas paskatino leistis į tokią kelionę, turėjai kažkokį tikslą ar tiesiog norėjosi nuotykių?
– Leistis į šią kelionę mane paskatino draugas ir vidinis troškimas padaryti kažką tokio, dėl ko ateityje galėčiau didžiuotis. Iki tol turėjau planą kopti į kalnus, bet planai pasikeitė, kai su draugu nuėjome į porą šio žygio pristatymų, išklausėme, kokie šio žygio pliusai ir minusai, ką verta imtis į šią kelionę o ko ne, kokie galimi pavojai, bendri piligrimų išgyvenimai po šio alinančio žygio. Apsispręsti ar eiti, ar ne buvo išties sunku, nes atostogų per metus turiu tik 1 mėnesį, o žygis būtent tiek laiko ir trunka, bet troškimas patirti nuotykių buvo stipresnis ir nusipirkę bilietus jau buvome užtikrinti, jog kelio atgal nėra.
– Kaip rinkotės maršrutą?
– Kalbant apie kelionę, iki žygio starto vietos, kuri yra Prancūzijoje Saint Jean Pied de Port miestelyje, iš Vilniaus skridome į Barseloną, pasigrožėję Viduržemio jūra bei žymiąja Antoni Gaudí - La Sagrada Familia bažnyčia, išmiegoję kalnuose kaktusų apsuptyje, kitą dieną traukiniu nusigavome iki Pomplonos miesto, nuo kurio apie 70 km nutranzavome iki jau minėto miestelio Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje. Įsigijome piligrimo pasus ir simboline kriauklę, kurią reikia nešti viso žygio metu, nes tai yra piligrimo simbolis.
Apskritai Camino De Santiago žygio maršrutų yra ne vienas, populiariausi yra du – Šiaurinis (įžymus dėl gražios gamtos, nes einama beveik vien Atlanto vandenyno pakrante), o mes rinkomės originalųjį ir patį žymiausią maršrutą, kuriuo, pasak istorinių šaltinių, ir ėjo vienas iš Jėzaus Kristaus apaštalų Šv. Jokūbas. Būtent jo garbei ir yra einamas šis piligriminis žygis. Žygio maršrutas driekiasi išilgai visą Ispaniją iki pat galutinio visu piligrimų tikslo – Santiago de Compostela miesto, kuriame yra milžiniška, auksu viduje išdabinta bažnyčia su Šv. Jokūbo statula virš altoriaus ir palaikais, kurie laikomi po altoriumi esančioje kriptoje. Po apsilankymo šiame mieste, kuris yra tapęs milijonų piligrimų traukos centru, tranzavome iki Finisterros miestelio, kuris yra vadinamas pasaulio kraštu. Ten pagal tradicijas maudėmės Atlanto vandenyne, su vietiniais hipiais valgėme vegetariškus patiekalus bei mėgavomės nakvyne tiesiog ant vandenyno kranto.
Pasiklysti šiame žygyje neįmanoma, nes visas žygis yra žymimas geltonomis kriauklėmis, kurios yra arba nupieštos, arba išgraviruotos ant specialių kuoliukų viso žygio metu. Po žygio tikslo – Santiago de Compostelos miesto, skridome i Madridą, iš Madrido į Paryžių, o po Paryžiaus pagaliau grįžome i Vilnių. Nuotykių buvo ir oro uostose, nes gavosi taip, kad visi skrydžiai buvo iš ryto, tad tekdavo miegoti tiesiog ant oro uosto grindų, bet tai jau buvo niekis, palyginti su mėnesiu, kurį teko praleisti beveik vien gamtoje.
– Tikriausiai nemažai patyrėte nuotykių, kas įsiminė labiausiai?
– Nuotykių buvo per akis! Bet dėl nieko nesigailiu. Pirmi nutikimai prasidėjo jau būnant Barselonoje, kai išsirinkę vietą nakvynei miesto pašonėje, apsuptoje kalvų, radome čiužinį, kurį pakišome po palapine, kad būtų minkščiau miegoti, 2 valandą nakties buvome pažadinti riksmų iš už palapinės. Iškišęs galvą pamačiau benamį, rėkianti ant manęs ir rodantį į čiužinį po palapine, pasirodo tai buvo jo lova...
Kalbant apie patį žygį, nuotykių būdavo kiekvieną dieną. Būdavo, kad net porą parų eidavome beveik nesiprausę, ar beveik parą nevalgę, nes žemėlapyje pažymėtos upės būdavo tiesiog išdžiūvusios, o karštis siekdavo vidutiniškai 40 laipsnių.
Dažnai tekdavo keltis ne nuo žadintuvo garso, o nuo kalnų ožių baubimo (juokiasi, – aut. past.).
Bene labiausiai mane stebino žmonių nuoširdumas, į žygį išsiruošia žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių, kelyje sutikome ir septintą dešimtį perkopusių senolių iš Australijos, ir milžiniškų korporacijų vadovų iš Amerikos.
Jei tau kažko trūksta ar nutiko bėda, piligrimai visada išties pagalbos ranką. Tuo teko įsitikinti, išgirdus istoriją apie vieną lietuvį, studijuojantį Prancūzijoje, kuris šį 800 km žygį įveikė neturėdamas nei cento kišenėje, ėjo vien su malda. Žmonės jam suaukojo visus būtinus daiktus – miegmaišį, kuprinę, batus ir jis sėkmingai įveikė Camino De Santiago.
– O pavyko išvengti nesėkmių?
– Kad ir kaip norėjome jų išvengti, bet nesėkmių pasitaiko visiems, o ypač žygiuojant tokiomis sąlygomis. Vieną dieną nuėjus vos 15 kilometrų, draugas pasijuto itin blogai, jį pradėjo pykinti, krėsti drebulys ir šaltis, supratau, kad tai hiperterminis šokas ar bent saulės smūgis. Dėkui Dievui, kad mama buvo įdėjusi vaistų būtent nuo šios ligos ir kitą dieną draugas jautėsi daug geriau.
– Piligriminė kelionė – ne juokas, ar pirmą kartą į tokią leidaisi?
– Į piligriminę kelionę leidausi pirmą kartą. Iki tol Lietuvoje esu dalyvavęs ne viename Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos rengiamame žygyje, taip pat esu įveikęs 100 km extreme žygį per 21 valandą, o ateinančiais metais išbandysiu jėgas ilgiausiame ir sunkiausiame Lietuvoje organizuojamame 2 paras trunkančiame 200 km žygyje.
Faktas, kad teks nueiti 800 km per mažiau nei mėnesi, manęs negąsdino, nes kojos jau senai pripratusios prie įvairaus nuotolio žygių, sunkiausia buvo ne fiziškai, o psichologiškai, nes įveikus pusę žygio, ėjimas tampa savotiška monotonija, tampa sunku kažkuo užimti mintis, o ant pečių dar 14 kg svorio ir 35-40 km dienos norma. Tai tikrai sekino, juolab, kad svilino ir 40 laipsnių temperatūra, bet ir vertė susimąstyti, ką aš čia po galais veikiu, kam man to reikia?
– Kuo išskirtinės yra piligriminės kelionės?
– Kalbant bendrai apie piligrimines keliones, jos nuo paprastų kelionių skiriasi tuo, jog eini be aiškaus tikslo ar prasmės, žygio prasmę išgyveni jau būdamas kelyje, kai yra sunku fiziškai ir psichologiškai, pradedi galvoti apie savo, kaip asmenybės, egzistencijos prasmę, apie dalykus, kurių komforto sąlygomis neišgyvensi. Tai – savotiška meditacija. Kiekvienas žmogus iš šio žygio pasiima kažką savotiško ir skirtingo.
Galiu teigti, jog šis žygis keičia asmenybes. Aš padariau savotišką klaidą, kad būtent į šia kelionę leidausi su draugu. Tiems, kurie ateityje mąstote leistis šio gyvenimo žygio keliu, patariu eiti vieniems, nes jūs turite eiti su savimi, niekam nediktuojant tempo ar poilsio minučių, turite vienas išgyventi kiekvieną akimirką, taip šis žygis jums bus prasmingas. Kita vertus, išbuvęs su draugu visą mėnesį, įsitikinau ,kad juo galiu visiškai pasitikėti visomis prasmėmis, tai be galo sustiprino mūsų, kaip draugų, ryšį.
– Šiaip tau tikriausiai patinka keliauti... Kur esi keliavęs dar?
– Taip, kelionės mane sužavėjo jau vaikystėje, kai su tėvais, broliais ir maža mašina per porą metų „išmaišėme“ visą Lietuvą. Nuo to laiko išsikėliau tikslą apkeliauti kuo daugiau pasaulio. Iki šiol esu buvęs Ukrainoje prie Juodosios jūros, Švedijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Šią vasarą taip pat jau turiu planų dviračiu nuo Lenkijos nuvažiuoti per kuo daugiau valstybių iki Italijos.
– Studijuoji Lietuvos karo akademijoje, kaip ten sekasi, kodėl pasirinkai tokias studijas? Pastaruoju metu regime, kaip mūsų jaunuoliai kratosi prisijungti prie kariuomenės gretų...
– Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje studijuoju jau trečius metus, studijų ir karinio rengimo kokybe esu labai patenkintas. Šiuo metu net neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje. Studijas karo akademijoje pasirinkau dėl daugelio priežasčių, daugiausiai dėl to, jog nesinorėjo standartinių „sausų“ studijų, bei viliojo dvigubos karjeros galimybės, nes visi absolventai po ketverių metų baigę akademiją įgyja civilinį bakalauro išsilavinimą bei pirmąjį karininko-leitenanto laipsnį.
Mane erzina vien mintis, kad šiuolaikinis jaunimas vengia karinės tarnybos, bet tuo pačiu susimąstau, kas su šiuolaikiniais vyrais yra ne taip? Kaip galima vengti pilietinės pareigos? Jaunimas, atlikęs karinę tarnybą, turėtų savimi tik didžiuotis, o ne smerkti sistemą. Nusistovėjusi nuostata, kad tik kariuomenės pareiga ginti valstybę, yra klaidinga.
Atsimerkite vyrai, kilus ginkluotam konfliktui reikės mokėti valdyti ginklą, o ne verkti socialiniuose tinkluose.
– Ko gero ištvermės tau netrūksta, juk turbūt ir Karo akademijoje neištvermingų niekas nepageidauja...
– Visi stojantys į karo akademiją yra nuodugniai tikrinami atrankos komisijos bei karo medicinos tarnybos. Turi būti ir fiziškai stiprus, ir mokyklą baigti tikrai ne prasčiausiais pažymiais, o vienas svarbiausių dalykų stojant yra kritinis, loginis mąstymas ir geležinė valia, nes karininko kelias yra reikalaujantis daug atsakomybės ir tikrai nelengvas.
Gyvenimas akademijoje, bent pirmaisiais metais, yra tikrai sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, bet taip ir turi būti, nes baigęs Karo akademiją vadovauji 30 karių būriui ir turi būti jiems pavyzdys, autoritetas. Tada jau turėsi motyvuoti ne tik save, bet ir savo pavaldinius atlikti pavestas užduotis.
– Ar sieji savo ateitį su Palanga, ar visgi ketini visam įsikurti kitur?
– Savo ateitį sieju su pajūriu, nes po akademijos baigimo ketinu dirbti Klaipėdos Dragūnų batalione, bet Palangoje gyvena visa šeima, tad ryšys su mylimu miestu tikrai nenutrūks, visada smagu grįžti į gimtinę.
– Nevilioja užsienis?
– Ne, nebent reiks važiuoti į tarptautines misijas. Emigruoti niekada neketinau ir neketinu, reikia stengtis dėl Lietuvos, nes juk čia augs mano vaikai. Didžiuojuosi būdamas lietuvis!