„I love Palanga“ sunkiai prisiprašė leidimo mylėti Palangą

„Palangos tilto“ puslapiuose tęsiame jaunimo sambūrio „Aš esu kultūra“ leidžiamo to paties pavadinimo laikraščio trečiojo numerio, kurį galite rasti ir mūsų redakcijoje, pristatymą. Prieš tai rašytuose straipsniuose teigėme, jog šis „Aš esu kultūra“ numeris išsiskiria temų įvairove. Neaplenkia jaunieji žurnalistai ir miesto aktualijų, žvelgdami į jas – kaip to reikalauja pats leidinio pavadinimas – per kultūros prizmę.

Tad jie tiesiog negalėjo praeiti pro ne pirmus metus šalia Vytauto gatvės prie miesto skulptūrų parko gyvuojančią, daug gerbėjų ne tik iš Palangos ir ne tik jaunų žmonių spėjusią įgyti kultūrinę erdvę „I love Palanga“, šiemet į kurortą priviliojusią ir Lietuvos radiją: iš čia tiesiogines transliacijas nuo 16 iki 19 valandos veda „LRT Opus vasara“ laidų vedėjas Richardas Jonaitis, kalbinantis eterio vertus palangiškius, kurorto svečius, į pajūrį atvykstančius menininkus, muzikantus.

Tradiciškai Kultūros pievele vadinamoje erdvėje vyksta kūrybinės dirbtuvės, muzikiniai susitikimai, vakariniai kino seansai.

„Aš esu kultūra“ žurnalistės Eglė Jonikaite ir Gelmina Šumskytė pakalbino šio projekto sumanytojus - VšĮ „Mažoji fiesta“ direktorių Valdą Puidoką bei projektų vadovę Viktoriją Vaškytę, apsilankiusius, kaip rašo interviu autorės, sambūrio „Aš esu kultūra“ namuose. Visų pirma svečių paprašyta plačiau papasakoti apie save.

Laivyba, leidyba, žurnalistika ir kūrybinės industrijos

Valdas: Šiaip aš esu labai senas pankas, toks surūdijęs. Labai pasiilgau savo senų drabužių, kuriuos tryniau „n“ metų. Esu klaipėdietis. Ten gimiau ir užaugau. Po to, kaip ir dauguma turbūt, ilgą laiką gyvenau Vilniuje. Paskui grįžau namo. Sutikau žmogų, ir tada tikrai grįžau namo. Nežinau, ką galiu pasakyti. Visą laiką grojau, kai buvau jūsų metų moksleivis, tranzavau, daug keliavome, dar tuo metu buvo Tarybų Sąjunga. Labai mėgom tokius miestus kaip Talinas, Piteris, mėgom Krymą, kurio dabar nėra. Paskui vieną dieną užkniso visa tai. Tada pradėjau galvot – o, viskas, reikia pradėti kažką daryti. Aš esu baigęs labai keistas studijas – laivininkystę. Visi išsižioję šitos istorijos klausos. Baigęs laivininkystę aš daug metų dirbau keltų linijoj Klaipėda-Kylis, aptarnaudamas keltus. Reikėdavo man paskirstyti krovinius, kad keltas neapsiverstų. Reikėjo ryšėti „šlipsą“, dėvėti marškinius ir švarką. Po keturių metų tai įgriso. Vieną dieną aš susidėjau „šmutkes“ ir sakiau – viskas. Išvažiavau ir įsidarbinau muzikos leidybos agentūroje, vėliau atsiradau „Tangomanijoj“. Ten keletą metų buvau vykdantysis prodiuseris. Paskui kitos laidos, visokie „Bravo“ apdovanojimų rengimai ir t.t. Reikėdavo daug gerti, nemiegoti.

Viktorija: Esu iš Vydmantų. Šiek tiek laiko praleidau Klaipėdoje, kol studijavau žurnalistiką. Po to buvo laikotarpis, kai dirbau ir galvojau, ką norėčiau veikti toliau. Tada netikėtai, nelauktai atsirado kūrybinių industrijų specialybė VDU ir nusprendžiau tai pastudijuoti. Šios studijos pakreipė patį gyvenimo kelią. Galiausiai viskas susiėjo į šį paskutinį projektą - „I love Palangą“.

Sunkiausia – paties miesto požiūris

Kaip jums kilo tokio projekto idėja ir nuo ko pradėjot?

Valdas: Nežinau, kaip čia kilo ta idėja. Aš paprasčiausiai gal penkiolika metų darbuojuosi su kultūrinių pramogų projektų kūrimu ir organizavimu. Teko dirbti reklamos agentūrose, pavyzdžiui, reklamos klipų kūrime.

Ar buvo sunku pradėti šį verslą ir kas buvo sunkiausia pačioje pradžioje?

Valdas: Sunkiausia buvo pats miesto požiūris. Mes daug dirbome su Vilnius-Kaunas-Klaipėda projektais. Vieną dieną galvojom – gal užteks migruoti, tapkime sėsliais. Gal paimam ir čia padarome tai, ką mes iš tikrųjų jau esame ne tik sugalvoję, bet jau išfilosofavę, išgryninę. Pateikime kažką kitokio, padarykime perversmą. Miestui iš pradžių buvo „wow“, iš tikrųjų įdomu. Mintis buvo ta, kad projekto atsiradimas neštų žinią, jog Palanga už metų taps kultūros sostine. Vėliau, kai pradedi tvarkyti reikalus, žmonės tampa tokie provincialūs, nesupranta – kas yra europadėklas ir kam jis reikalingas. Jie nesupranta, kaip Palangoj gali kažkas tokio būti – juk čia būna tik čeburėkų verslas, galima pasistatyti kažkokį tai paviljoną ir kažką ten pardavinėti. Jie mūsų nesuprato, galvojo, kad kosmonautai esam. Tai buvo sunkiausias dalykas, kurį reikėjo praeiti pirmais metais. Bet po metų viskas pasikeitė. Kai ten ateini tvarkyti juridinių dalykų, visi sako: „O jūs kai pasirodot, mes pradedam jaust, kad ateina vasara.“ Labai šiltai pradėjome bendrauti. Tuomet tai reiškia, kad kiekvienas mūsų žingsnis keičia nuomonę apie mus.

Nuo architektūros iki turinio

Kuo, jūsų pačių manymu, „I love Palanga“ yra išskirtinė?

Valdas: Architektūra, forma, struktūra ir turiniu – viskuo turbūt.

Viktorija: Šis projektas atspindi, ko mes patys norim Palangoje, ko mums trūksta ir ko nerandam.

Kas pastūmėjo „I love Palanga“ interjerui panaudoti paletes?

Valdas: Būna tokių laikotarpių, kai visam pasauly atsiranda kažkokie ten sportbačiai, kuriuos visi nešioja, paskiau atsiranda dar kažkas – na, žodžiu, mada. Ir buvo atėjusi palečių – europadėklų - mada. Galim sakyti, kol mūsų nebuvo, nieko panašaus nebuvo. Tik mes padarėm, po metų iš kart visi pradėjo daryti.

Viktorija: Skaitėm spaudoj, kad „pirmasis Lietuvoje palečių baras“...

Kas jūsų erdvėje dažniausiai lankosi?

Valdas: Žmonės (juokiasi). Turbūt mūsų pagrindinis lankytojas yra jaunos šeimos. Tarp kitko labai įdomiai yra išsidėliojęs grafikas – pati erdvė atsidaro penktą valandą vakaro, ir tuomet pradeda rinktis močiutės su anūkais ir tėveliai. Jie ten gali neįpareigojančiai „nukristi“, o jų vaikai saugiai žaisti, bėgioti ir leisti laiką. Po to truputį publika keičiasi – pradeda rinktis visa pagrindinė masė, t.y. nuo jaunimo iki kitokių močiučių. Na, o dar vėliau ateina laikas, kada pasilieka jaunas žmogus, kuris naktinėja. Nors būna, kad ir senukas pasilieka, kuris gyvas jauna dvasia.

(Visas interviu – leidinyje „Aš esu kultūra“)