Gyvenimo sūkuryje tarp Vilniaus, Palangos, Čikagos ir Arizonos spalvotų kalnų

Visuomenės veikėja, Labdaros ir paramos fondo „Vinco Kudirkos“  vardui įamžinti  Valdybos narė, dviejų vaikų motina, vertėja, genetikė – Aloyza Lukšienė. Be to, ponia Aloyza – „etatinė“ Palangos viešnia, nors didžiąją dalį atostogų nuolat praleidžianti pas dukrą Amerikoje.

Esate genetikė. Ko gero, ne visiems  yra aišku, ką daro genetikai Lietuvoje?

Taip, esu genetikė ir dirbu Vilniaus universiteto Onkologijos institute. Išties, tai yra labai įdomi profesija. Rinkausi ją, nes ši mokslo šaka „nestovi“ vietoje, o tobulėja ne dienomis, o valandomis. Šią profesiją pasirinkau žinodama, ko siekiu. Nuo pat vaikystės mane domina gamta - visi jos organizmai, gyviai – dideli ir maži. Visa tai, ką mes kasdien matome, bet dažnai neįvertiname.  Mes matome gėlės žiedą, mes matome  medį, bet labai mažai kas pažvelgia giliau į tuos dalykus...Dirbu jau apie 40 metų, ir darbas man dar tikrai neatsibodo - fizika ir matematika progresuoja lėčiau nei genetika. Vyrams genetikams yra kur kas lengviau. Jie gali daugiau dėmesio skirti darbui, o aš dar turėjau auginti dvi dukras, nes vyras,  kino režisierius, visada buvo užsiėmęs...Esu išdidi, kad sugebėjau auginti dukras ir dirbti mėgstamą darbą.

Kaip leidžiate savo laisvalaikį?

Pradėjau domėtis leidyba. Tai - mano naujas hobis. Aš ne tik skaitau, bet ir verčiu knygas.  Paskutinė mano išversta knyga buvo Patricijos Scanlan „Frančeskos vakarėlis“. Norėjau nuvežti ją savo draugams į Ameriką, bet niekur jos negavau. Ją išpirko per mėnesį.  Net keista. Juk ji nėra „Auksinio fondo“ knyga,  bet, matyt, žmones patraukia  jos siužetas. Net atostogaudama Palangoje verčiu - Ken Follett „The Pillars of the Earth“.  Tai - nepaprastai  įdomi knyga, tačiau ją išversti truks ilgai...  Anūkas vieną kartą manęs paklausė, kiek laiko jau verčiu šitą knygą. Atsakiau, kad metus. Po metų jis vėl paklausė, kiek laiko dar versiu tą pačią knygą. Atsakiau,  kad   dar  du metus.  Kas yra susidūręs su vertimu, žino, kad tai -  mokslas  ir tyrinėjimas. Visų pirma, turi  suvokti ne tik veikėjų stilių , bet ir jų asmenybes. Reikia parinkti  tinkamus žodžius mūsų kultūrai. Būna taip, kad tekstas kardinaliai skiriasi nuo vertimo,  kadangi reikia pritaikyti jį mūsų kultūrai.

 Kada nuvykote į Ameriką pirmą kartą ?

Pirmą kartą  į Ameriką nuvykau 1995 metais, pakviesta savo draugų. Ir nuo tada visas savo atostogas aš leidžiu ten. Kadangi mano jaunesnioji dukra  su šeima jau įsikūrė Amerikoje.       

Kokius  Amerikos miestus jums teko aplankyti? Kas paliko didžiausią įspūdį?

Čikaga. Man ji - pats gražiausias Amerikos  miestas! Gyvas, su gilia istorija. Nesvarbu, kaip dažnai lankausi Čikagoje, ji man  atsiskleidžia vis kitaip. Tas pats parkas šalia Mičigano ežero... Ten  atsirado labai įdomios skulptūros - einantys žmonės be galvų! Aš paklausiau gido, ką tai reiškia. Pasak gido, mintis yra tokia: „Eik ir gavok“. Žmogus be galvos vaikščioti negali. Čikagoje mane stebina dangoraižių didybė - užlipus į vieną iš jų, galima pamatyti ne  namų skruzdėlyną, bet vientisą pastatų paveikslą, kurio užmiršti neįmanoma. „Sears“  dangoraižyje, viename iš viršutinių aukštų, įrengta išsikišusi stiklinė - apžvalgos aikštelė. Nedrįsau jos išbandyti, bet anūkė ją išbandė. Sakė, kad  labai baisu buvo stovėti taip aukštai ir nejausti tvirtos žemės po kojomis.      

O kaip jums atrodo kiti Amerikos miestai ir valstijos?

Daug valstijų mačiau,  bet Arizona  tikrai yra stebuklų šalis. Vien ką reiškia pamatyti Didįjį Kanjoną...Kanjono apačioje  Kolorado upė atrodo kaip siūlas. Tikrąja to žodžio prasme. Dar viena vieta, kurią privalu aplankyti Arizonoje – Sedona. Kai man  amerikiečiai sakydavo,  kad nuvažiavusi ten, aš pamatysiu spalvotus kalnus, aš pagalvodavau, kad ten išvysiu tamsių spalvų atspalvius. Bet Sedonoje pamačiau rožinius, sidabrinius, melsvus  kalnus! Arizona dar įdomi tuo, kad klimato juostos joje yra skirtingos.

Kokia Amerika be Niujorko! Labai gražus miestas, bet man jis nusileidžia Čikagai. Ji yra mielesnė, artimesnė širdžiai, o Niujorkas  - „business town“  - verslo megapolis. Niujorke ar Čikagoje žmonės daugiausia vaikšto ar naudojasi visuomeniniu transportu, tačiau kitur be automobilio neišsiversi. Pasitaikė, kad kaimynas, gyvenantis už kelių žingsnių, iš namų pas mane atvažiuodavo mašina.

Ar amerikiečiai žino apie Lietuvą? 

Keista, bet kai  paminiu Lietuvą,  niekas nežino, kur ji yra. Ne tik Lietuvos nežino, bet ir Estijos, ir Latvijos. Bet kai pamini Baltijos jūrą, visi sako „ohhh“ – žino ją.  Netiesa, kad amerikiečių vaikai mokomi tik savo šalies valstijų. Štai mano anūkas mokosi viso pasaulio žemėlapio. 

Gal teko susidurti su neseniai ten nuvykusiais žmonėmis? Ar sunku naujakuriams Amerikoje prisitaikyti ?  

Tie, kas išvyko į Ameriką prieš 10 metų, jau įsikūrė. Tačiau tie, kurie išvyko visai neseniai, labai vargsta. Amerikoje ir  bedarbystė,  ir infliacija - didelė. Mažiausias menkniekis kainuoja bent 5 dolerius. Kaip amerikiečiai patys sako: net degtukų dėžutės už tiek nenusipirksi.

Kuo Amerikos švietimo sistema skiriasi nuo mūsų?

Amerikoje yra didelė mokyklų įvairovė. Milžiniška! Geriausios mokyklos savo prestižą brangina ir pačios ieško mokinių iš viso pasaulio.  Geriausieji atrenkami paprastu keliu: kandidatai turi išlaikyti intelekto testą.

Ar jauni žmonės Amerikoje noriai ieško darbo ?

Darbas - išgyvenimo klausimas. Jeigu žmogus neturi darbo, jis neturės draudimo. Jei žmogus neturės darbo, jis neturės namų, mašinos, valgyti. Amerikiečiai pamišę dėl darbo.

Kaip jūs vertinate J.Basanavičiaus gatvę. Ar Amerikoje yra panašių gatvių ?

Visos J. Basanavičiaus gatvės atrakcijos -  lyg čigonų tabore. Gatvėje nėra tvarkos, prigrūsta restoranų ir visokių šviečiančių lempučių. Ji man sukelia nemalonų jausmą.  Aš nesijaučiu joje patogiai. Amerikoje atvykus į didesnį pramogų kompleksą, rasi ir automobilių stovėjimo aikšteles, ir daug erdvės. Žodžiu, kažin, ar amerikiečiui patiktų,  jei du  skirtingi restoranai, prilipę vienas prie kito, vienu metu leistų skirtingą muziką. Negalima restoranų „lipdyti“   kaip kregždės lizdo.

Kokių  dar nepatogumų patyrėte Palangoje? 

Privažiavus  prie  valstybinės įstaigos nėra kur pasistatyti mašinos! Nesąmonė! To niekada nesuprastų joks amerikietis. Amerikoje visada galvojama, kur reikės statyti mašinas.

Ar žmonėms atvykusiems iš Europos sunku perimti amerikiečių papročius ir tradicijas? Ar tai  daryti būtina ?

Mūsų ir jų kultūros skiriasi be galo. Europos kultūra turi  senas tradicijas, gilias šaknis. Bet Amerikoje jos neprigijo. Žmonės nuvažiuoja ten ir galvoja: „Aš kefyrą geriu, todėl ir visi amerikiečiai jį turi gerti“. Taip nėra. Atvykėliai iš kitų žemynų turi taikytis prie amerikiečių tradicijų. Žmonės labai vargsta, jei to nesupranta.

Lietuvių abiturientų tėvai žūtbūt nori, kad jų vaikai įgytų aukštąjį išsilavinimą, o vaikai dažniau nusiteikę ne studijuoti, o studentauti. Ar Amerikoje požiūris kitoks? 

Sudėtingas klausimas! Turtingų tėvų vaikai, už kurių mokslą tėvai sumoka, dažniausiai ir studentauja „for fun“ – linksmumui. Tų tėvų vaikai, kurie daug pinigų neturi ir sunkiai gali mokėti už mokslą, tikrai stengiasi mokytis. Amerikoje juodo darbo daugelis labai bijo - gatves šluoti per dieną tenka po 15 valandų, todėl visi siekia koledžo diplomo. Bet jis negarantuoja darbo. Kadangi Amerikoje mokslas brangiai kainuoja, jaunimas turi kelis būdus, kaip prasimanyti jiems pinigų. Žinoma, tuo atveju, jeigu turtingi tėvai nesumoka už atžalų mokslą iškart. Pirmiausia, jauni amerikiečiai dažnai mokosi vienus metus, po to metus dirba, ir – vėl mokosi, dirba, mokosi, dirba. Kitas būdas – imti kreditą. Bet jis – kaip akmuo po kaklu.

Pabuvoję Amerikoje pasakoja neįtikėtinas istorijas susidūrus su Amerikos sveikatos sistema – koks brangus gydymas ar vizitas pas gydytoją. Ar jums teko patirti tai?

Nežmoniškai brangi medicina Amerikoje! Prezidentas  Barakas Obama kalba, kad palengvins vaistų  gavimą, kad jie atpigs, bet niekas tokiomis kalbomis netiki. Ne vienas prezidentas tai jau bandė. Kartą, mačiau savo akimis, prie parduotuvės nualpo senutė. Aš pradėjau šaukti, kad jai reikia pagalbos. Pasakiau, kad paskambinsiu greitajai pagalbai. O ta močiutė ėmė kratyti galvą: „Nedarykite to!“ Klausiu: „Kodėl?“  Ji man sako, kad vien už medikų atvažiavimą ir ligonio paėmimą  medikai  ima 500 dolerių. Įsivaizduojate? Kartais žmonės net neapsidraudžia, tikėdamiesi, kad jei kas nutiks, sugebės susimokėti iš savo santaupų. Sveikatos draudimas daugeliui - per sunki našta.