Gražina Oškinytė-Eimanavičienė: „Abipus jūros horizonto“

Rugsėjis jau apšneka vasarą. Reikalauja „Vasaros – 2012“ ataskaitų. Egzaminuoja dar vienos gyvenimo vasaros „kruizo“ dalyvius. Mus: „Kur buvote, ką matėte, ką nuveikėte?“
Šitaip sąžinės balsu klausia esamasis, gyvenamasis mūsų laikas.
Pasaulio paslaptis bandome suvokti per „baltiškąjį sieloskopą“:
Tarp dangaus ir jūros supas
Žiogai, vaikai, poetų lūpos,
Margi laivai, kaip piligrimai,
Gyvų džiaugsmai, net pasiutimai,
Garsai garsiausi ir garsiukai,
Užmirštant amžių, spalvą, lytį,
Visaip, savaip, smagus brolyti,
Geidauja greit išsisakyti.

Jaučiant savąją „Genius loci. Vietos dvasią“
Palangos menininkai, nepaisant jokių meteorologinių kaprizų, temperatūrų svyravimų ir plepalų apie Antarktidos ledynų tirpimą, klimato atšilimą 2012-ųjų birželio – rugpjūčio mėnesiais ramiai rikiavo savą „Vilties flotilę“, talento galiomis savaip bandė įprasminti būties plevenimą, jaučiamą einant smėlynais, kai vėjas žmogui pučia iš nugaros ir paverčia jį bure. Su jūra Palangos akių „Mosto“ ir Šventosios, o su jais sykiu – ir Klaipėdos, Kretingos, net Alytaus, Vilniaus kūrėjai, giminiškai, visai ne kapitalistiškai ėjo, skubėjo, tekėjo į plenerus, simpoziumus, sambūrius, stebėjo „žaismą ir vyksmą“ ir darbais įamžino tai, kas širdyse, mintyse, pasąmonėje krebždėjo, knietėjo, buvo brandinta, kaip vengrų ar prūsų vynas ąžuolinėse statinėse gal jau ne vienerius metus.
Tarp visų, su visais, o neretai – menine branda, profesionalumu ir virš visų (o su šia tiesa visi čia, Palangoje, vieningai sutinkam!) – ir iškili lietuvių grafikė, ypač praturtinusi Palangos dailės aruodus Gražina Oškinytė-Eimanavičienė.

Kūryba – amžina viltis
Esu dėkingas šiai menininkei už pasitikėjimą nuo 1995 metų gruodžio, kai, supratingai bendraujant, gimė ir šiandien nepeiktinas interviu vienam Palangos miesto laikraščiui – „O tarp žemės ir dangaus šviečia amžina Viltis“...
Teisybės vardan, grafikės Gražinos Oškinytės „kosmologinės metastazės“ mane apžavėjo dar 1974 metų gruodį, atsivertus tada populiariausio, meniškai ir poligrafiškai profesionaliausio, vakarietiškumu visoje Sovietų sąjungoje išsiskiriančio „Nemuno“ žurnalo jaunimui numerį, skirtą pajūrio Lietuvos literatūriniam atžalynui Klaipėdoje, Skuode, Kretingoje, Juodkrantėje.
Mūsų eilėraščių mintis tada papildė ir gaivino Palangoje nuo 1965 metų vaisingai kūrybinius ieškojimus tebetęsiančios Gražinos Oškinytės iliustracija.
Dabar dar sykį vijokliais nuostabiai apaugusioje Eimanavičių „Vasaros rezidencijoje“ Zuikių take sykiu su autore nužvelgėme aną „Nemuno“ žurnalo numerį, kurį su meile paruošė žinomas lietuvių poetas, tada literatūros skyriaus redaktorius Robertas Keturakis.
Taip daug Palangos, taip daug Švėkšnos, taip daug Žemaitijos piliakalnių, Lietuvos upių ir jūros grafikės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės „sielografijoje!“
Ne visad spėsi jos minčių pėdomis, bet visad pajusi sielą užplūstančią malonią, palaimingą šilumą, žvilgsniu glostant naują darbelį – grafikės kosmologinę aukštumėlę.

Švėkšnoje irgi  pasidarbuota iš širdies
Štai, skanauju gerbiamos Gražinos dovanotus, medumi kvepiančius elitinius obuolius iš sodo Zuikių take, vėl ir vėl permąstau, nurimus dienos ratams Klaipėdos-Liepojos plente menininkės naujausius darbus, sukurtus „Mosto“ menininkų „Švėkšnos plenere-2012“ Švėkšnai ir šios unikalios istorija, architektūra, kraštovaizdžiu vietos gyventojams, ir tarsi matau dėkingas švėkšniškių akis – „Va, čia – tai bent dovana: namai, kur esame mes ir kur tebekalba, lig mūs ėję“.
„Švėkšna“, „Vilkėno dvaras“ – darbai, atlikti jau pažįstama maniera, kaip ir „Birutės kalnas“ ar kiti iš paukščių „Nuožvalgos medžio“ suglumina, „pagauna“ bet kurį miestelio gyventoją, regintį kūrinyje takelį, kuriuo eina pas kaimyną parsinešti pieno, matantį ne tik bažnyčią, Pliaterių dvaro takus, žydų namus, bet ir save, ten dar einantį, ir besistebintį, kad šitaip lengva tame visų laike atrasti ir mažą, o pastebėtą, vertinamą... save.
– Gražiai, vaisingai su kitais kūrybiškais Palangos „Mosto“ menininkais šią vasarą padirbėjote „Švėkšnos plenere“, tiesa, Gražina? Man labai patiko jūsų „Paskyrimas „Švėkšnai“. Labai džiaugsis žmonės. Praturtinote Palangą, esate jos herbo bendraautorė ir visų pagrindinių kurorto meninių-grafinių akcentų – „šviesotipų“ sukūrėja, dabar – Švėkšną... Gal kada nuo panemunių kalvų pažvelgsite ir į mamos tėviškę Vilkiją? Jos gyventojai – šakniniai baltai irgi būtų laimingi, jeigu nuo Palangos kranto atskristų Kūrybos paukštė G.Oškinytė-Eimanavičienė...
Į tai Gražina atsakė:
– Norėčiau, dar daug ko labai norėčiau... nueiti, nuvažiuoti, pamatyti, padirbėti, jaučiant tos ar kitos vietos dvasią (Genius loci). Visa Lietuva – tema. Palanga. Jūra. Vilkija. Molėtai. Kiekvienas miestelis. Takas. Namas. Kuris tebestovi ir kurio nebėra, o jaučiam. Mes padedam istorijai išsaugoti savo kartos žingsnius ir žvilgsnius, ir paliekam savo kūrybinius liudijimus pasauliui apie prasmingą mažų buvimą visatoje. Malonu dirbti, kai žinai, jog esi laukiamas. Labai šilta žmonių bendruomenė gyvena Švėkšnoje. Čia daug humanitarinio idealizmo, kuriuo tikėjo rašytojas Rimas Černiauskas ir jo šeima. Puikus, mylintis seniūnas Alfonsas Šeputis. Asmenybė, darbais pelniusi pagarbą.
O kaip nepasidžiaugti ir Petru Čeliausku, kuris sukūrė ir pašventė Švėkšnai, jos gyventojams neeilinį ir nevienadienį enciklopedinį metraštį?
Štai, tuo dar ir tebėra tvirta mūsų Lietuva. Nedvejojančiais, nepanikuojančiais, o kantriai kuriančiais žmonėmis. Toks yra ir Molėtų observatorijoje mano darbų ekspoziciją 2008 metų balandžio-rugpjūčio mėnesiais surengęs Saulius Lovčikas, daug veiklių, geranoriškų savosios vietos patriotų, idealistų – „havelistų“ yra ir mūsų Palangoje, Klaipėdoje, – prisiminė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė.
Pasidžiaugė, su veikliais kurorto Kraštovaizdžio klubo nariais Dainiaus Puodžiaus iniciatyva šią vasarą keliavę po ežeringąjį Molėtų kraštą.
Mintimis nužvelgė ir 2013-uosius, kai Palanga bus Lietuvos kultūros sostinė, jau ir „gražiniškai“ savitas simbolis sukurtas.
Tada ir „Mostas“ minės pirmąjį 20-metį.
Tais pačiais, 2013 metais, šimtas metų vainikuoja ir tėvelio, sklandytuvų kūrėjo ir kultūros veikėjo – Broniaus Oškinio gyvenimą. O juk iš jo realius sparnus buvo „pasiskolinusi“ ir Lietuvos padangėmis sklandė taip pat ir meniškos prigimties mamytė.
Pati surengusi tris dešimtis autorinių parodų, menininkė rodė ir didžiavosi dukterų Miglės ir Gražinos, sesers Dovilės naujausiais kūrybiniais atradimais.
Rodė miniatiūrinio, savo jubiliejinio, „Minčių sąvado“ maketuką.
Prisiminėm jos sukurtus krikštus Palangos parke.
Štai, tokia ir būtų trumpiausia Lietuvos dailininkų sąjungos narės nuo 1978 metų Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės ataskaita rugsėjui už darbus ir mintis 2012 metų vasarą.
Vasarą, galvojant apie 2013 metų vasarą.
Toks gyvenimas, žinia, „Abipus horizonto“.
Čia vėl prisimintinos giliai ir gražiai gyvenimą jaučiančios ponios Gražinos įvairiais metais ištartos mintys.

„Kad iš kūrinio spinduliuotų ramybė“
„Menas gali padėti mums suvokti ar bent pamąstyti, kad esame viena Visatos dalelytė. Kas man dailės kūrinyje – svarbiausia? Kad išspinduliuotų giliaprasmė ramybė“.
Begyvendama viską, ką pamatai, ką sutinki, įsiurbi į save. O paskui, perdirbęs, atiduodi kitiems. Kurti padeda poezija ir muzika. Bet jei paklaustumėt, kokia muzika, pasakyčiau, kad tikrai ne rimtoji, o, pavyzdžiui, repas. Mėgstu paklausyti Afromeno“.
Mėgiama menininkės tema – gamta. Jai patinka piešti ne tik abstrakcijas. Sako, labai įdomu piešti ir nedidelius natiurmortus, stengtis kuo tiksliau atkartoti gamtos dovanas. „Vyšnia, obuolys... Labai malonu, jei pavyksta nupiešti taip, kad atrodo kaip gyvi“.
„Ar Palanga yra palanki vieta kūrybai todėl, kad čia yra jūra?“
„Nežinau, gal... Bet turbūt niekada nesu piešusi kopų ant jų atsisėdusi... Ir jūros taip nepiešiau, tik kokią žolytę, smiltelę ar akmenuką pasipaišiau. Tas bangas, kopas iš pradžių „priimi“ į save, o po to jau perteikti popieriuje.
Gera gyventi tokiame miestelyje, kai pažiūri į jūrą, ir žinai: už jūros, už horizonto, dar kažkas yra, erdvė nesibaigia“, – dar 2002 metais kalbėjo Gražina Oškinytė-Eimanavičienė. Kuriantis žmogus ir yra nesibaigianti gėrio erdvė, į kurią patekęs skrydžio „virusą pasigauna“ ir spalvingai gyvenimą, jo prasmę ima jausti net kasdieniškai supilkėjęs pakeleivis.
Tai – puiku. O rytoj – „atrasi tvarką, tik nepamiršk Birutės parko“, mielas mūsų palangiški, taip pat mielas mūsų sveteli.
Šventės baigiasi – šventės prasideda.
Šventes kasdien kuria idealistai menininkai.

  Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".