Gedulo dieną Palangoje mena ir „Laiminančio Kristaus“ prisikėlimas

Vitalius Bernardas LITVAITIS

Birutės parko „Laiminančio Kristaus“ skulptūra – viena parko įžymybių. Manoma, kad ją Tiškevičius pastatė 1907-1912 metais, sovietmečiu skulptūra buvo nugriauta, o atstatyta 1993-iaisiais birželio 14-ąją, minint Gedulo dieną. Kokia jos istorija? Vitalius Litvaitis, Lietuvos Atgimimo metais iškėlęs mintį parke atstatyti „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą ir pasiekęs, kad idėja būtų įgyvendinta, pasidalijo prisiminimais.

Kristaus paminklo kilmė, spėlionės ir prielaidos

Kas „Laiminančio Kristaus“ autorius, kur ir kada skulptūra išlieta, kada ir kokia intencija ji pastatyta dvaro rūmų parteryje? Atsakymų į šiuos klausimus paminklo atstatymo iniciatoriai ieškojo, rinkdami XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje skulptūros istoriografiją. Paklausus paskutinio grafų šeimos palikuonio Alfredo Tiškevičiaus (g. 1913), ką jis žino apie skulptūros praeitį, šis sakė, jog, kiek jis atsimena, paminklas jau stovėjo, o šeimoje jokių pokalbių tuo klausimu nėra buvę.

Anksčiau maniau, kad paminklo gimimo datomis galima laikyti 1907-1912 metus. Šią prielaidą padarėme, peržiūrėję to laikmečio spaudinius. Dendrologiniame žurnale „Revue Harticole“ (1906) išspausdinta iliustracija su Palangos parko vaizdu. Toje vietoje, kur dabar stovi skulptūra „Laiminantis Kristus“, matyti lyg ir stela ar medinis stulpas. Taigi, tada ten skulptūros dar nebuvo. 1913 m. lenkų istoriko Stanisławo Karwowskio išleistoje knygoje „Palanga“ rašoma, kad Tiškevičių rūmų parterio aikštėje stovi Kristaus skulptūra. S. Karwowskis, rengdamas knygelę spaudai, galėjo sugaišti mažiausiai metus laiko, taigi 1912 m. skulptūra ten stovėjo. Vadovaudamiesi šiais faktais, 1993 m. galėjome teigti, kad „Laiminantis Kristus“ pastatytas tarp 1907 ir 1912 metų.

Kai 1993 m. atkūrėme skulptūrą, bandėme suprasti, kokia intencija grafai priešais pagrindinę rezidenciją pasistatė sakralinio siužeto meno kūrinį. Abejotina prielaida, kad Kristaus paminklas galėjo būti užsakytas tuo metu statomos naujos Palangos bažnyčios šventoriui. Tai vietai, kur, anot pasakojimų, turėjo stovėti skulptūra, šis kūrinys yra per didelis. To meto architektai bei menininkai paisydavo kūrinių santykio su aplinka, tad nebūtų siūlę nesuderintų sprendimų. Tuo tarpu Kristaus skulptūra idealiai atitinka parko aplinką, jos matmenys šiai erdvei tinkami, kūrinys dera rūmų fone. Galima manyti, kad „Laiminantis Kristus“ buvo užsakytas ir pagamintas parko pagrindinio parterio aikštelei. Toje vietoje jis pastatytas. Žinant grafienės pamaldumą, galima manyti, kad ji taip pat norėjo tokio sakralinio objekto.

Tragiškas „Laiminančio Kristaus“ likimas

„Laiminantis Kristus“ pokaryje tuometinei valdžiai buvo kaip šašas. Vilniuje buvo nugriauti Trys Kryžiai, uždarytos buvusių dvarų koplyčios, daugelis bažnyčių, o Palangos Kristus tebestovėjo. Tuo tarpu užsimota Palangą padaryti sąjunginiu kurortu. Religinės tematikos skulptūrų neturėjo likti. Ruošdamiesi atstatyti skulptūrą, aiškinomės, kada ji buvo sunaikinta. Versijų buvo įvairių – pradedant 1947 metais ir baigiant 1953-iaisiais. Nuo jos sunaikinimo buvo praėję daugiau kaip 40 metų, tad žmonėms atmintyje atkurti ano meto įvykius buvo sudėtinga. Pasikalbėję su tuo metu dar buvusiais gyvais tragedijos amžininkais, padarėme išvadą, kad „Laiminantis Kristus“ buvo sunaikintas 1948-ųjų rudenį. Senieji palangiškiai pasakojo, kad tuo laiku kai kas iš buvusių valdžioje, gavę nurodymą iš viršaus, rūpinosi, kad paminklas iš parko būtų iškeltas nesunaikintas. Mano buvusio bendradarbio motina Julija Valentinienė sakė: „Mano vyras Steponas Valentinas dirbo sanatorijos vyriausiuoju buhalteriu. Turėjome erdvų butą viloje „Lietuvaitė“ S. Daukanto gatvėje. Čia vakarais palošti rinkdavosi preferanso mėgėjai. Didelis preferanso mėgėjas buvo Justas Paleckis, todėl buvome neblogai pažįstami. Vieną 1948-ųjų vakarą J. Paleckis pasivedėjęs mane nuošalėn pasakė, kad miesto vykdomojo komiteto vadovams bus duotas nurodymas iš parko pašalinti „juodąjį Dievą“ ir kitus sakralinius objektus. J. Paleckis paprašė įspėti Palangos kleboną ir pasiūlyti skulptūras pasiimti. Prašė neminėti informacijos šaltinio. Klebonui Pociui viską papasakojau. Klebonas tarė, kad medinį kryžių ir švč. Mergelės Marijos skulptūrėlę paims, tačiau Kristaus paminklo be technikos nenukelsi“. Taigi, Kristaus skulptūros tąsyk tikintieji iš parko neišvežė. Anot ponios Julijos, nepraėjus ir dviem mėnesiams po jos pokalbio su J. Paleckiu, Kristaus skulptūra naktį buvo nuversta. Antanas Ragauskas, tuo metu dirbęs Palangos vykdomajame komitete, pasakojo, kad bene 1948 m. vasarą, kol dar skulptūra nebuvo nuversta, į Palangą atvyko rusiškai kalbantis asmuo, prisistatė kaip meno žinovas ir pasakė turįs užduotį įvertinti Kristaus skulptūros meninę vertę. A. Ragauskas palydėjęs svečią į parką, šis kūrinį apžiūrėjęs, pastuksenęs plaktukėliu ir paskui grįžęs į miestą. Kokias padarė išvadas, pasak A. Ragausko, jis tada nepasakė.

Po vienos rudens nakties „Laiminančio Kristaus“ neliko. Kaip visa tai vyko? Trys Palangos gyventojai, paprasti darbininkai, į parką nuversti Kristaus skulptūros atvažiavo pasikinkę arklį. Užrišę grandinę ant skulptūros kaklo, kitą jos galą vyrai prikabino prie arklio pakinktų. Verčiant paminklą dalyvavo Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Bertašius bei Kreivanosiu pravardžiuotas Kuršys. Šiedu padėjo į vežimą įkrauti nuverstą paminklą. Kai tik skulptūros neliko, jos vietoje buvo pastatyta didelė betoninė vaza. Žmonės prisimena, kad, ryte į parką atėję ir ten skulptūros neradę, Palangos gyventojai ėmė raudoti ir keikti miesto valdžią. „Kristamušiams“ buvo paliepta skulptūrą nuvežti į Kretingą ir atiduoti ją į metalo laužą.

„Laiminančio Kristaus“ sugrįžimas

Atvykau gyventi į Palangą 1961 m. rugsėjo mėnesį. Išsinuomojome kambarį Jasų name, įsikūrėme. Kazimieras Jasas – buvęs grafo asmeninis vairuotojas, o Sofija Jasienė – grafienės kambarinė. Iš šeimininkų daug sužinojau apie Palangos dvarą, Tiškevičių šeimą. Jie man pirmi papasakojo apie „Laiminančio Kristaus“ likimą. Mane istorija sukrėtė. Nuo to laiko viduje kirbėjo mintis, kad paminklą reikia rasti ir pastatyti jį į buvusią vietą (Jasai buvo įsitikinę, jog paminklas yra kur nors kaime paslėptas).

Sąlygos atstatyti paminklą susidarė 1989 m. rudenį. Tais laikais vykdavo visuotiniai gyventojų susirinkimai. Palangos miesto valdžia jų metu atsiskaitydavo gyventojams už veiklą, o palangiškiai išsakydavo pageidavimus. Aš tada vadovavau Palangos teritorinei vandentiekio ir kanalizacijos valdybai. Vieną kartą su gyventojais pasidalinau mintimis, kad Palangos parke reikėtų atstatyti Kristaus skulptūrą, ir kreipiausi į visuomenę prašydamas jos palaikymo. Pasiūlymas sutiktas entuziastingai. Atstatyti paminklą buvo ir mano, piliečio, pareiga. Ryžtis darbui skatino ir užimamos visuomeninės pareigos – tuo metu buvau Lietuvos kultūros fondo Palangos visuomeninės tarybos pirmininkas. Visuomenė pasisakė už skulptūros atstatymą.

Darbą pradėjome nuo ikonografinės medžiagos ir skulptūros pėdsakų paieškų. Manėme, kad Palangos parke stovėjo Berteli’o Thorvaldseno kūrinys, nes tokią paminklo autorystę skelbė „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“. Jos redakcijoje sužinojau, kad straipsnį, kuriame nurodoma, kad „Laiminančio Kristaus“ autorius yra B. Thorvaldsenas, parašė tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto profesorius habil. dr. V. Rimkus. Kalbėjomės su V. Rimkumi. Profesoriui buvo kilę abejonių dėl „Laiminančio Kristaus“ autorystės. Jis B. Thorvaldsenui ją priskyrė dėl to, kad grafo rūmų inventorinėse knygose buvo rastas įrašas, jog Tiškevičiai, be kitų meno vertybių, turi ir B. Thorvaldseno sukurtą Kristaus skulptūrą. Tada manyta, jog kūrinys ir yra tas paminklas, kuris stovėjo rūmų parteryje. Vėliau paaiškėjo, kad Tiškevičių Kristus yra nedidelė skulptūrėlė – Kristaus galva. Buvo žinoma, kad B. Thorvaldsenas vieną garsiausių savo darbų pavadino „Laiminančiu Kristumi“. Atsiradus prielaidai, kad Palangos parke stovinčios skulptūros autorius yra danų skulptorius B. Thorvaldsenas, Palangos Kristaus paminklas pradėtas vadinti „Laiminančiu Kristumi“. V. Rimkus patarė man parašyti į Kopenhagą B. Thorvaldseno muziejaus vadovams ir paprašyti jų patvirtinti arba paneigti faktą, kad Palangos „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą buvo sukūręs B. Thorvaldsenas. Sulaukėme atsakymo, kad B. Thorvaldsenas palangiškės skulptūros nekūrė. Prie laiško buvo pridėtas atvirukas su B. Thorvaldseno kūrinio „Laiminantis Kristus“ atvaizdu. Reikėjo spręsti dilemą – projektuoti ir statyti naują, modernų kūrinį ar atkurti seną pagal išlikusią istoriografinę ir ikonografinę medžiagą. Klausimą svarstė Palangos miesto taryba. Dauguma jos narių pasisakė už atstatymą.

Nusprendė pastatyti Gedulo dieną

Užėjau pasikalbėti pas tuometinį Lietuvos dalininkų sąjungos pirmininką Konstantiną Bogdaną. Paprašiau jo, kad sąjungos narius informuotų apie palangiškių planus. Praėjus kuriam laikui iš Kauno man paskambino skulptorius Stasys Žirgulis. Prasidėjo mūsų bendras darbas. Skulptorius sudarė preliminarią paminklo atstatymo sąmatą. Atrodė, jog kaina pakenčiama – bendra sąmatoje numatytų darbų vertė buvo 95 tūkst. rublių. Tačiau... Tuo metu Lietuvą pradėjo siaubti infliacijos viesulas, kuris skulptūrai planuotus šimtą tūkstančių rublių akyse pavertė niekuo. Teko taikytis prie naujų sąlygų, priprasti prie nepastovaus naujos laikinosios valiutos – talono – kurso. Per žiniasklaidą kreipėmės į visuomenę, verslininkus prašydami paremti akciją. Gintaro muziejaus vestibiulyje įrengėme aukų dėžutę, įkrisdavo ne tik talonų, bet ir dolerių bei svarų sterlingų. Su S. Žirguliu numatėme darbą baigti iki 1993 m., o skulptūrą pastatyti tų pačių metų birželį, per Gedulo ir Vilties dienos iškilmes. Dailininkas galėjo skulptūrą lipdyti tik nešildomame angare, todėl su moliu buvo įmanoma dirbti tik esant teigiamai oro temperatūrai. Priverstinės pertraukos gaišino. Pradėjome rūpintis paminklo postamento reikalais. Kauno ritualinių gaminių įmonė vienintelė tuo metu turėjo akmens pjovimo stakles, galinčias išpjauti didelių matmenų postamento pusfabrikačius. Kartu su S. Žirguliu nuvykome pas įmonės vyriausiąjį inžinierių tartis dėl būsimo postamento elementų pusfabrikačių pagaminimo. Sutarėme, kad, kai tik bus laisvos staklės, inžinierius man paskambins ir aš atvešiu pinigus už darbą (tuo metu darbus padarydavo tik iš anksto sumokėjus). Pažadėjo per dešimtį dienų užsakymą atlikti. Per tą laiką privalėjau surinkti 100 tūkst. talonų. Neišmaniau, kur jų gauti.

1992 m. Kūčių išvakarėse man iš Kauno paskambino pjovėjai ir pasakė, kad kitos dienos rytą prisistatyčiau. O sąskaitoje – nė vieno talono... Pasiryžau važiuoti; gal pavyks sutarti, kad jie darbą pradėtų be išankstinio apmokėjimo. Tą dieną, po darbo grįžus namo, prie durų pasigirdo skambutis. Jaunas nepažįstamas vyras prisistatė esąs verslininkas, kuriam pavyko įgyvendinti kažkokią akciją. Atsidėkodamas už sėkmę, jis norįs dalį gautų pinigų paaukoti Kristaus skulptūros atstatymui. Prašė niekam apie tai neskelbti ir net atsisakė pasirašyti į aukų žurnalą... Geradaris padavė polietileninį maišelį su pinigais ir išėjo. Suskaičiavau. Buvo šimtas tūkstančių talonų. Pažinojau Palangoje gyvenančius jaunuolio tėvus ir supratau jo baimę. Tais laikais Lietuvoje siautėjo reketininkai… Nuvažiavau į Kauną. Akmens pjovėjų brigadininkui padaviau pinigus be parašų ir raštiškų įsipareigojimų. Per vieną savaitę užsakymas buvo įvykdytas. Palangiškis skulptorius Julius Vertulis man rekomendavo auksinių rankų akmentašį Adolfą Gendvilą. Su juo sutarėme dėl postamento iškalimo iš parvežtų pusfabrikačių, suderėjome kainą. Adulis (taip jį vadindavo artimieji) turėjo auksines rankas, bet neatsispirdavo degtinėlei. Mano meistrą „užgėrimo“ periodas užklupo Palangoje. Tada iš Klaipėdos iškviečiau jo žmoną, ir ši padarė tvarką. Tačiau prarasta savaitė vertė skubėti, klysti. Nesutikau atidėti paminklo pašventinimo datos. Pritrūko laiko surinkti postamentui jo gamybos vietoje, ir montuojant pasirodė klaidos. Taisyti jų nebuvo kada (klaidos bus ištaisytos šiemet Palangos botanikos parko direktoriaus Antano Sebecko dėka).

Tiksliai nustatė skulptūros matmenis

1993 m. pavasarį dailininkas S. Žirgulis skulptūrą padarė iš minkštos medžiagos ir ruošė gipso formas. Skulptorius nebuvo patenkintas darbu – kūrybiniu požiūriu jis jam buvo neįdomus, o už darbą mokami pinigai menki. Daugiau jų gauti tuo metu neįstengėme. Iš pažįstamo Kauno ketaus liejyklos „Centrolitas“ generalinio direktoriaus Evaldo Majausko išpešiau pažadą, kad jų įmonė išlies kūrinį. Darbo nenorėjo imtis gamyklos liejimo cecho viršininkas, tačiau pavyko jį įkalbinti. Šis užsakymas įmonei nebuvo pelningas, dėl neįprasto gaminio būta rūpesčių bei gaišaties. Paskui darbai vyko palyginti sklandžiai. Tik autorius kiek vėlavo pateikti galvos ir rankų plaštakų formas. Galų gale suvirinta bei patinuota skulptūra buvo atvežta į Palangą, padėta Valstybinės vandens tiekimo įmonės kieme ir ėmė laukti iškilmių.

Kai skulptorius S. Žirgulis apsisprendė imtis šio užsakymo, jis atvyko į Palangą, ir mes peržiūrėjome skulptūros ikonografinę medžiagą. Per spaudą kreipėmės į gyventojus prašydami daugiau informacijos apie skulptūrą. Vieną vakarą man paskambino asmuo iš Kretingos ir pasakė turįs skulptūros detalę. Kitą dieną kartu su fotografu Adu Sendrausku nuvykome į Kretingą, į buvusio geležinkelio pervažos sargo Prano Jokubausko namus. Šeimininkas iš sandėliuko atnešė sunaikintos skulptūros kairės kojos pėdos dalį, papasakojo jos įsigijimo istoriją.

P. Jokubausko uošvė anuomet jam pasakiusi, jog girdėjo gandą, kad į metalo laužyną atvežtas ir čia sudaužytas Palangos Kristus. Per pietų pertrauką Jokubauskas nuėjęs į laužo sandėlį pasižvalgyti. Visi skulptūros gabalai buvę stambūs ir sunkūs. Ten pat mėtėsi ir šis pėdos gabalėlis. Jis pasiėmęs jį ir parsinešęs į namus. Kiek vėliau mums paskambino palangiškis, buvęs siuvėjas Ignas Sakavičius ir pasakė turįs skulptūros pirštą bei pageidaująs jį atiduoti. I. Sakavičius pokario metais gyveno Kretingoje, turėdamas patentą, siuvo namuose ir šio amato mokė mokinį. Šis ryte, eidamas į darbą per laužyno teritoriją, rado sunaikintos skulptūros pirštą, bet nežinojo, kam jis priklausė. I. Sakavičius atpažinęs, kad tai Palangos Kristaus, atėmęs jį iš vaikinuko, kad nepraganytų. Dabar jis džiaugėsi, kad išsaugojo relikviją iki nepriklausomybės atkūrimo dienų. Tai ir viskas, ką pavyko rasti iš sunaikintos Palangos skulptūros. Apžiūrėję detales, kartu su skulptoriumi S. Žirguliu supratome, kad tiksliai nustatėme „Laiminančio Kristaus“ buvusius matmenis.

1993 m. birželio pradžioje vyko skulptūros baigiamieji darbai. Palangos komunalininkai išbetonavo pamatus. Kasdami duobę pamatui, jie rado ten „palaidotą“ senosios skulptūros postamentą. Birželio 11 d. „Laiminantį Kristų“ montavome jam skirtoje vietoje ant sustingusio pamato. Miesto meras Rimantas Mikalkėnas įdėjo kapsulę su laišku į pamatuose paliktą skylę. Skulptūra pastatyta. Kitą dieną prie jos žydėjo gėlės, žmonės ėjo į parką apžiūrėti naujos palangiškių skulptūros. Tais metais birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena – buvo karšta. Tą sekmadienį žmonės iš Palangos bažnyčios didžiule kolona atžygiavo į Botanikos parką, kur buvo pašventintas atstatytas „Laiminantis Kristus“. Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Antanas Vaičius parke aukojo šv. Mišias. Kai darbas buvo baigtas, pajutau palengvėjimą. Baigėsi dvejonės ir rūpesčiai, savo pareigą atlikau.