Galvojimai apie (ne)sveikatą: bejėgystės virusai veisiasi mūsų galvose

Dvi ryškias sentencijas apie savijautą yra palikęs šviesios pagarbos, fanatiškai talentingas Palangos-Anaičių apylinkių augintinis, pirmasis dabar vertinamo menininkų sambūrio „Mostas“ prezidentas Edvardas Žiba.
„Juoda matau“, nusiminęs, kaip Lapkritis, ištardavo paronžio kavinėje, jeigu sielos sparnus surakindavo liūdnumas. „Aš esu labai gerai“, – išniūnuodavo švytintis dailininko veidas, kai VISKAS (TUO metu!) sekėsi, kai, dviratį su palangiškiams skirtu pieno bidonėliu pro Nymerzatę minant, knietėjo uždainuoti: „skriskit, balti balandžiai..“.
E. Žiba buvo širdimi atviras, kaip uosto vartai ar horizontas virš jūros. Jis nepakentė meluojančių, vagiliaujančių klastų, jis buvo menininkas, pernelyg doras idealistas, apgavikiška ekonominė egzistencinė adaptacija buvo svetima jo širdžiai. Jokia valdžia iki galo nesupras jautruolio menininko, jo poreikių, sąmonės vingių ir, jei nesi „subinlaižys“, neturi pažinčių – niekas gerovinių „pagardų“ nepasiūlys. Ypač egoistiniame kapitalizme, kur egzistuoja pagrindinė maksima: „žmogus žmogui – vilkas“. E. Žiba džiaugėsi, turėdamas bendraminčių palaikytojų komandą. Tai ir „meniškieji Palangos paukščiai“, susirinkdavę diskusijoms po „Naglio“ kino teatro pagrindine sale esančiose – virtuoziškai ir greit, sąžiningai filmų reklaminius stendus meistravusio, pirmojo „Palangos“ laikraščio iliustratoriaus Juozo Griušio dirbtuvėse, o ypač – E. Žibos talentui neabejingasbuvo ir daug padėjo „amerikonas“ filantropiškas poetas Donius Remys. Štai šitaip ir svyruodavo mūsų, lietuvakalbių, nuotaikos 1994–1999 metais – „Aš esu labai gerai“ ir „Juoda matau..“.
Tikslesnį apibūdinimą žmogaus savijautai, kurį surado savo leksikone palangiškis E. Žiba, vargu, ar surastų ir patys „neuromedikai“.
Gyvenime sutikau daug įvairių grandžių medicinai atsidavusių, (tokia – palangiškė Irena Gintautienė)darbuotojų, ir dar daugiau ligotų (pabrėžiu – ne ligonių!), kuriuos literatūriškai galėtum pavadinti AIMANAIS: „Gerai – vistiek blogai“. Niurzgia, verkšlena, guodžiasi... Durnumas plinta taip pat greit, kaip miško gaisras. Centrinė nervų sistema taip sutverta, kad sugeba žmogų įvesti ir į emocinį „tvartą“, ir, jei sugebi valdytis (o tada – ir valdyti), gali susikurti Džiaugsmą, savęs vertą, kai metų metais pamiršti netoli senosios Palangos autobusų stoties esantį taką į Polikliniką ar į „Vaistinių karuselę“, kur vaistai jau seikėjami ne gramais, o kilogramais. Žmogus yra Pirmasis PATS SAU daktaras. Slaugas. Draugas. Jeigu draugas – anksčiau ar vėliau turi suprasti, pažinti, įvertinti savo jausmines būkles, nuotaikas, mitybą, „gėrybą“, visa, kas keltų psichologinį nerimą ar prišauktų bėdų, net ligų. Vienas žmogus visko negali, bet gali labai, labai daug. Pažinimas yra begalinis. Žmogus gali prisišaukti sau nerimą, nemigą ir gali būti savimi patenkintas, patirti dvasinį komfortą ir, tarsi sotus katinas murkti: „Aš esu ramus, ramus, ramus, nes Myliu ir tikiu, kad Vasara visad sugrįžta, jeigu...Jeigu lieki ištikimas sau, esminiam principui: „Nenuleisk akių nuo savęs. Sveikatą lemia savijauta. Būk SAVIGANIS“.