Folkloro ansamblis „Mėguva“ švenčia: nuo susikūrimo praėjo 35 metai

Kiekvienam jubiliejui artėjant, prisiminimai apie praėjusį laiką veja vienas kitą. Kiek jau pasakota, prirašyta apie garsųjį folkloro ansamblį „Mėguva“, nesuskaičiuojama galybė švenčių, renginių, tiek daug emocijų ir gražių draugysčių. „Visko buvo“, – pripažino ansamblio vadovė Zita Baniulaitytė, svarbiausia, kad sėkmingai buvo žengiama į priekį. Šiuo metu ansambliui vadovauja dvi nepailstančios vadovės – minėtoji Zita ir Diana Šeduikienė, globojanti kapelą.

Ansamblis greit pildėsi

O idėja kurti folkloro ansamblį ėmė sklandyti 1987 m. gegužę, kai Vilniuje vyko konferencija „Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje“. Palangos vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėja Birutė Aleknaitė ten dalyvauti išsiuntė tautodailės draugijos „Verpstė“ pirmininką Leandrą Alminą ir Z. Baniulaitytę, tuometę kultūros namų koncertmeisterę. Dviejų dienų konferencija suteikė ne tik žinių, bet ir sparnus. Grįžus iš Vilniaus, Zitai pasiūlė kurti folkloro ansamblį. 

„Tik po pusmečio pasiryžau burti kolektyvą. 1988 m., prieš pat Užgavėnes, susirinko pirmieji ansambliečiai. Tuo metu žmones vienijo patriotiškumo, laisvės, savo kultūros ir tradicijų pažinimo džiaugsmo dvasia, tad visoje Lietuvoje susikūrė daug folkloro ansamblių. Nenuostabu, kad taip nutiko ir Palangoje.

Pradžioje ansamblyje buvo tik šešios moterys, tačiau koncertinė veikla prasidėjo iškart – 1988 m. pavasarį. Bet metų pabaigoje mes jau turėjome ir muzikantų, kolektyvas formavosi. Pirmasis renginys buvo suplanuotas per šv. Velykas. Tada oficialiai taip nebuvo galima įvardinti, tad šventės reklamoje skelbta: „Sveiki, sulaukę pavasarėlio“. Visgi vilos „Anapilis“ salėje gausiai susirinkę dalyviai ir žiūrovai džiaugsmingai sveikino vieni kitus su gražia pavasario švente – šv. Velykomis.

Pirmasis naujojo ansamblio koncertas įvyko balandį taip pat viloje „Anapilis“. Jubiliejiniame aviatoriaus Broniaus Oškinio minėjime skambėjo Palangos krašto dainos“, – prisiminimais dalijosi Z. Baniulaitytė.  

Nuo pat pradžios – dvi ansamblietės 

O per daugiau nei tris dešimtmečius, Zita pripažino, visko būta. Kolektyvas keitėsi, mainėsi, būdavo smagu sulaukti jaunimo, bet būna, kad ateina jauni žmonės ir išeina, kiti ir sugrįžta. „Jaunimas turi savų tikslų, savų užsiėmimų. Sunkiau juos išlaikyti. O yra iki šiol ir nuo pat pirmųjų dienų ansamblyje dalyvaujančių moterų, tokios yra dvi. Įsivaizduojate, kiek kantrybės būta, per tą laikotarpį jos ir vaikus augino, ir veikloje spėdavo suktis“, – atkreipė dėmesį į pačias ištikimiausias ansamblio vadovė.

Surinkti ansambliečius niekada nebuvo lengvas uždavinys, juk kiekvienas yra skirtingas, su savo matymu. Kaip paminėjo Zita, vieniems reikia bendravimo, kitiems itin svarbios tradicijos, jie labai jaučia folklorinę muziką visa esybe. Ir tie, kurie užsibūna, jie tampa šeima, švenčiantys ir asmenines šventes kartu, net tik bendruomenines. Pagal visus krašto vestuvinius papročius atšoktos ne vienos vestuvės – ir ne tik ansambliečių, bet ir jų vaikų.

Tiesiog gyvenimo būdas

Kita ansamblio vadovė Diana kuruoja kapelą, ji šiemet gali minėti savo asmeninį jubiliejų – 25-metį.prieš atitekėdama į Palangą, ji dalyvavo Vilniaus universiteto kolektyvo veikloje, tad ir pajūryje norėjosi tokios veiklos. Tuo metu „Mėguvos“ vadovei Zitai reikėjo pagalbos su instrumentine grupe, tad taip prisijungė ir Diana.

„25 metai man atrodo daug, ypač šiais laikais, kai žmonės keičia darbus, viskas greit kinta. Nors čia tikrai ne darbas, tiesiog vientisas gyvenimo būdas, nes ir su vaikų folkloro ansambliu „Kikilis“ jau du dešimtmečius nesiskiriu“, – teigė D. Šeduikienė. 

Ji džiaugėsi, jog „Mėguvos“ kapeloje groja tikri „perliukai“. „Pas mus tokie glaudūs ryšiai, džiugu, jog ir tikros giminystės esama – groja du bandonininkai broliai. Buvo laikai, kai su mumis grojo senieji palangiškiai muzikantai, mes iš jų daug išmokome ir dėl to esame labai dėkingi. Dabar išties gyvename aukso amžių. Turime muzikuojančių žmonių ir jie taip mėgaujasi tuo ką veikia. Toks mūsų tikslas visada ir buvo – susirinkti, pamuzikuoti ir tuo mėgautis, kad nebūtų jokios prievartos, priverstinio darbo. Būna, kad ir atsibostame vienas kitam, paatostogaujame, bet pailsėję grįžtame išsiilgę“, – šypsojosi pasakodama Diana.

Ir pavadinimo interpretacijų būta

O kaip atsirado pavadinimas? Viskas prasidėjo nuo pažinties su palangiškiu archeologu Vladu Žulkumi bei jo darbais. Kaip tik 1989 m. išėjo dabar jau profesorių V. Žulkaus ir Liberto Klimkos knyga „Lietuvos Pajūrio žemės viduramžiais“, kur visi galėjo sužinoti, kas yra toji Mėguva. Ansamblio nariams labai norėjosi įprasminti ir įamžinti šį viduramžiais egzistavusį istorinės kuršių žemės pavadinimą. Ir be didelių diskusijų pasirinkta „Mėguva“. Toks pavadinimas įpareigoja būti krašto praeities saugotojais ir tradicijų tęsėjais.

„Mūsų pavadinimas įvairiai buvo traktuojamas. Kartą buvome viename festivalyje, dainuodavome vakarais iki vėlumos. Tie, kurie aplinkui gyveno, nelabai turėjo ramybės. Vienas mūsų fanas išėjo su plakatu „Miegu, va“, o mes padarėme kitaip – „Miego – va“, – smagų atsitikimą prisiminė Z. Baniulaitytė. – O mėga tradiciškai lietuvių namuose buvo toji vieta, kur laikomi patys svarbiausi dalykai žmonėms išsimaitinti“.

Svarbu vyraujanti atmosfera, bet ir patalpos

Ansamblio vadovė pripažino, kad ir kaip kiekvienoje veikloje, kaip ir gyvenime, taip ir pas juos – būna kalnų, pakalnių, bet viskas priklauso nuo susirenkančių žmonių, jie kuria atmosferą, kurioje gera būti. „Visokių žmonių buvo, visokių emocijų, bet kad būtų mažiau nei dvidešimt žmonių kolektyve, nebūta“, – apie pastovumą užsiminė Zita.

Buvo metas, kai ansambliečiai neturėjo kur repetuoti, kur susirinkti. Ir vis kraustydavosi iš vienos vietos į kitą, vis glausdavosi kažkur, o kai atsirado vieta Kurhauze, tai į repeticijas net daugiau žmonių ėmė rinktis. Patalpos, vadinasi, išties yra labai svarbios.

„Tiesa, darėme ne per seniausiai apklausą, tai būta įvairių atsakymų, kas labiausiai motyvuoja, kas patinka, tai vienas atsakymas buvo, kad patinka patalpos. Aišku, patalpos svarbu. Šiais laikais turėti tokį pastatą – nerealu. O pradžioje mes glausdavomės vadinamame Kraštotyros namelyje – LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Palangos skyriaus patalpose, kur būdavo pasitinkami svečiai“, – apie susibūrimo vietas užsiminė Z. Baniulaitytė.

Žvalgomasi jaunų žmonių

Folkloras Lietuvoje dažnai būna skirtingai vertinamas, būta tokių atvejų, kai „mėguviečiai“ jautėsi ir tarsi stumiami į paraštes, kai parenkama vieta žmonėms linksminti, tautiškai nuteikti publiką – ne itin patraukli, kur nors fojė prie tualetų. Tuomet, žinoma, ne itin smagu. Bet smagiausia, kaip paminėjo Z. Baniulaitytė, visada būna vakaronėse.

„Jeigu reiktų traktuoti mūsų lietuviškąjį folklorą, tai šiandien gyvo folkloro yra likę labai mažai. Mes turėjome savo ansamblyje palangiškių, iš kurių mes perėmėme tą tikrąjį folklorą ir taip tarsi jaučiamės tradicijos tęsėjai, jaučiame tam pareigą“, – pasakojo Zita.

Ir, žinoma, norėtųsi perduoti folkloro tradicijas jaunimui. Ansamblio vadovė paminėjo, jog pastebima tarp jaunimo folkloro interpretacijų, jie daro labai įdomias aranžuotes su šiuolaikiniais instrumentais, šiuolaikiniais ritmais, panaudodami senąjį folklorą, taip, kaip jie supranta. „Tai turi perspektyvos išlikti ateityje. Gaila, žinoma, kad valstybės požiūris neskatina folkloro klestėti. Niekas neruošia ir vadovų ansambliams išlikti, nors aš pati jau matau perspektyvų mūsų aplinkoje, esama jaunų žmonių, kurie jau galėtų kolektyvą perimti“, – šyptelėjo ansamblio vadovė.

Folkloro saugojimui padeda ir Dainų šventė, ji suburia kolektyvus.

Nesuskaičiuojami renginiai

Kiek būta renginių, švenčių, kur dalyvavo „Mėguva“, sunku jau suskaičiuoti. „Bandėm skaičiuoti, bet jau sunkoka. Iš pradžių rengdavome progines šventes, pavyzdžiui, kalėdines, velykines, Joninių šventę. Paskui šeimos šventės prasidėjo – vestuvės, krikštynos, paskui laidotuvių laikas prasidėjo, kalnų giesmes teko išmokti, nes gyvenimas ir taip eina. Dar kiek teminių programų – apie Palangą, apie Birutės kalnus, apie žvejus ir daug kitų. Rengdami tokias programas, mes patys sužinome daug įdomių istorinių dalykų, ne vien dainuojame, bet ir studijuojame, domimės tuo dalyku, ką ruošiame. Pradėjau skaičiuoti – tai gali būti apie 80 programų padaryta, gal ir daugiau“, – šyptelėjo Z. Baniulaitytė. 

Viena iš svarbiausių „Mėguvos“ organizuojamų švenčių yra Jurginės, kuri yra įtraukta ir į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. „Tad tikimės, kad net jeigu mūsų ansamblio kada nebebus, bet Jurginės Palangoje vis tiek bus“, – šventės iškovota svarba neabejoja jos puoselėtoja. 

O jubiliejaus renginyje nuspręsta paklausti nuomonės kiekvieno ansambliečio – kokia daina ir koks šokis labiausiai patinka, tai tie ir bus atliekami. Dainas išsirinko visi skirtingas, o šokių buvo ir pasikartojančių.

Žinoma, „mėguviečiai“ turi labai daug draugų, kuriuos norėtųsi visus sukviesti, bet tiesiog fiziškai neįmanoma, tad pakviesti patys seniausi, pirmieji draugai iš Mažeikių. Visiems kolektyvams bus proga susitikti per Jurgines.

Vertingiausias apdovanojimas

Beje, „Mėguva“ nesuskaičiuoja jau ne tik renginių, bet įvairių apdovanojimų, bet vienas svarbiausių apdovanojimų buvo „Aukso paukštė“, kurią gavo patys pirmieji savo žanre. 

1999 m. Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įsteigė metų nominacijas „Aukso paukštė“ geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams. Tai aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje. 

Tad šis apdovanojimas persikrausčius į Kurhauzą atkeliavo garbingai kartu.

Apdovanojimu ansambliečiai laiko ir keliones, ypač patinka išvykti į užsienį. Taip ir kolektyvo ryšys stiprinamas, o ir ansamblio vadovė padaro slaptą atranką, kadangi žmonės autobuse atsipalaidavę dainuoja, atskleidžia visą savo balso grožį.