„Esu žmogus ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima“

1991-1992 metais, redaguojant laikraštį „Palanga“, redakcijos duris Dzūkų, po to Ganyklų gatvėse dažnai praverdavo neeilinės asmenybės. Tarp jų ir šiandien šiltai prisimenu labai spalvingos biografijos intelektualą, gydytoją, populiarių romanų autorių Vytautą Sirijos Girą.

Neišdidus ir labai
komunikabilus
Ne vienos jo knygos herojai įamžinti kino ir televizijos filmuose, sovietizmo laikais jie buvo labai populiarūs, sutraukdavo gausybę žiūrovų miestuose ir periferijoje. Todėl, kad romanisto literatūrinė medžiaga net tais cenzūros laikais pulsavo gyvenimo tikroviškumu, žodžio meistras-psichologas V. Sirijos Gira su žmonėmis, auditorija kalbėjosi jų žodžiais, mintimis. Tereikia prisiminti ekranizuotą populiarųjį romaną „Raudonmedžio rojus“.
Neišdidus ir labai komunikabilus, ypatingai etiškas, pašnekovą gerbiantis daktaras-romanistas V. Sirijos Gira, įteikęs „Palangos“ laikraščiui tekstą apie jo jaunų dienų Palangą ir malonias atrakcijas, pačią pirmą pažinties popietę pakvietęs į „Eglės“ poilsinę puodukui kavos jaunatviškai šmaikštavo, kaip dešimt metų viename „bendrike“ gyvenęs studijų „bičas“ kokiomis tik nori temomis. Politika ir moterų grožis, mados, darbas laivyne (!), redakcijose, ir, žinoma, meninės bohemos potyriai jaunystės metais Kaune ir Vilniuje, Palangoje...

„Esu žmogus ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima“
„Esu žmogus ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima. Nebijokim ir pasiausti, atsipalaiduoti, išlaisvinti savo dvasinę spyruoklę – žaismės iš esmės. Bėdas versti humoru. Juk gyvenimas ne liūdesiui skirtas. Tai pakilaus šventiškumo atkarpa. Ir alkoholio šlakas tikrai ne priešas. Meno ir protinės jėgos atstovams alkoholis ir kai kurios kitos svaigomanijos rūšys daug kuo net padeda nuo sielos nušveisti kasdienybės šlakus. Ne veltui medikai apie užgeriančius meno žmones vartoja terminą „menininko tipas“, – lyg žaismingą maldelę 1991-ųjų liepos mėnesį „Palangos“ laikraščio redakcijoje ir „Eglės“ poilsio namuose, žmonos Almos ir bičiulio, Lietuvos dermatovenerologijos patriarcho, profesoriaus, literato Jono Lelio akivaizdoje kartojo daktaras, iškilus romanistas ir entuziastingas šachmatininkas V. Sirijos Gira.

Apie „bohemiškas
atrakcijas“ Kaune ir
Palangoje
„Šventieji žeme nevaikšto, tik rašytojai, – prisimenu V. Sirijos Giros mintį. – Bet tuštybė, jei talentingas, turi praeiti, kaip kalytei – ruja, o „išsirujoti“ – ne nuodėmė tarp laisvos sielos bendraminčių kavinėje ar dailininko dirbtuvėje. Taip išskaidrėja siela“.
Šis spalvingos biografijos menininkas yra gyvenęs viename bute su virtuoziškų eilių kūrėju Kaziu Binkiu.
„Šis tai mokėjo pinigų prasimanyti. Sumąstom Kaune pauliavoti Konrado kavinėje, o studentiškos kišenės – tuščios. „Palaukit manęs prie teatro, bus pinigų“, – pasako K.Binkis draugams. Nueina į „Lietuvos aido“ redakciją, „suposmuoja-sueiliuoja“ ekspromtu ant sofos pagal laikraščių leidėjų pasiūlytas temas dešimt-dvidešimt šmaikščių satyrinių ketureilių iš serijos „Palubio tragedija“ – jau čia pat 100 litų atskaičiuoja – baliavojam dvi dienas! Net į medžius Laisvės alėjoje sulipę eilėraščius garsiai keli poetai deklamuodavome“, – prisiminė V.Sirijos Gira.

„Prašvilpiau savo
mediciną“
„Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną – pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabrike pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus, o labiausiai – su J. Kossu-Aleksandravičiumi ir A. Miškiniu gurkšnoti „spaustinę“ (bet apie „spaustinę“ vėliau), rūkydavau papirosus „Kipras Petrauskas“, nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkorius), domėjausi moterimis. Natūralu – mane išmetė iš universiteto. Prasidėjo karas. Kai jis baigsis, galvojau, vėl stosiu į mediciną. Tačiau Vilniuje. Taip ir padariau, priėmė į antrą kursą. Priėmimo komisijoje dirbęs K. Korsakas protestavo: Sirijos Gira juokiasi ir iš medicinos, ir iš literatūros, todėl negalima jo priimti. Taigi medicinos pradėjau mokytis Smetonos laikais, o baigiau sovietiniais. Jeigu tektų gyventi iš naujo, vėl stočiau į mediciną. Ta profesija man, kaip rašytojui, nepaprastai daug davė. Aš manau, kad rašytojui reikia turėti profesiją. Ilgiausiai dirbau Respublikinėje vaikų ligoninėje paauglių gydytoju pediatru, laivo gydytoju, teko būti ir pediatru, ir okulistu, chirurgu“, – pasakojo jis. Rašytojo krikšto tėvas buvo advokatas, vėliau Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir rašytoja Sofija Pšibiliauskaitė-Lazdynų Pelėda.

„Palanga yra aistros
variklis“
Rašytojas V. Sirijos Gira (1911-1997), su kuriuo kelis kartus Palangoje smagiai diskutavome „globaliausiomis“ temomis ir penkmetį susirašinėjome, labai vertino Lietuvos pajūrį ir atostogas Palangoje. „Pirmąkart buvau atvežtas į Palangą bene 1923 metais, dvylikametis vaikas, ir pamatytoji jūra paliko neištrinamą įspūdį atmintyje. Ir po to jau kasmet Palanga tapo neatskiriama mano ir šeimos gyvenimo dalimi. Atsimenu net Jono Basanavičiaus viešnagę Lietuvos karininkų sanatorijoje, valstybės Prezidento, mano krikšto tėvo Antano Smetonos atostogas, šeštadieninius Klaipėdos vokiečių atvažiavimus prabangiomis karietomis, jaukų Karnovskio kurhauzą Nemirsetoje (tada – Nimerzatėje), kur aptarnavimas buvo vokiškas ir aukšto lygio, o publika – lietuviška. Raminamai nuteikia žemaitukų kanopų kaukšėjimas. Neužmirštamos mirtinos katastrofos staigiuose Palangos-Klaipėdos kelio posūkiuose ir mirtinos meilės dramos kurorte, kai įsiaistrinę dėl damų kavalieriai konkurentus nuo tilto nustumdavo į jūrą.
Tiek palangiškiams, tiek Klaipėdos ir visiems Lietuvos gyventojams linkiu naujo suklestėjimo, naujų kultūros židinių, kokie buvo dailininkų Bronės Mingilaitės ir Broniaus Uoginto namai, kur rinkdavosi menininkai iš visos Lietuvos, net ir Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis, Kazimiera Kymantaitė, primabalerina Aliodija Ruzgaitė, paletės meistras Antanas Gudaitis. O sau aš vis kartoju maldelę: „Sugrąžink, Viešpatie, visus iki vieno prisiminimus apie vaikystę, jaunystės vyno taurę ir bičiulius aplink ją, ir aistringą moters bučinį Palangos saulėlydžio akivaizdoje“, – 1991 metų rugpjūčio 22 dieną šių eilučių autoriui kalbėjo „Raudonmedžio rojaus“ autorius V. Sirijos Gira.