Esė „Mano uostas – tyla“ buvo pastebėta

Gegužės 24 dieną Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto kiemelyje vyko filosofinių įžvalgų konkurso „Mano uostas“ baigiamasis renginys ir laureatų apdovanojimo šventė, į kurią buvo pakviesti ir du Palangos senosios gimnazijos mokiniai LauritaVagener (IID) ir Deividas Kryževičius (IID). Abu tapo šio konkurso laureatais.
Jų darbus vertino Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys, Filosofijos ir kultūrologijos katedros ir kultūrologijos katedros vedėja dr. Ernesta Molotokienė, asociacijos „Mediėros“ prezidentė Andželika Rimkuvienė. L. Vagener esė „Mano uostas – tyla“ buvo aukštai įvertintas už gebėjimą išplėsti sąmonės ribas ir uosto erdvėje atrasti žmogaus būties atitikmenis. Esė autorės mąstymą komisijos nariai net lygino su filosofo K. Jungo mintijimu.
Taip pat itin palankiai buvo įvertintos D. Kryževičiaus meninės fotografijos. Komisijos nariai sakė, kad geras fotografas prie objekto turi būti nei per arti, nei per toli ir atsidurti prie jo reikiamu laiku. Deividas kaip tik pakluso šiems reikalavimams. Pristatydamas savo fotografijas, jaunasis fotomenininkas atskleidė tai, kad kiekvienas žmogus, net mažytė mergaitė, gali tapti uostu pasiklydusiam laivui ar vietos nerandančiai žmogaus sielai. Jo darbai buvo palyginti su paties M. K. Čiurlionio drobėmis. Visiems konkurso dalyviams ErnestaMolotokienė palinkėjo gyvenime turėti ekstravagantišką draugę– filosofiją. Mokiniai sulaukė ne tik teigiamų vertinimo komisijos įvertinimų, bet ir gavo gausių įmonės „Klaipėdos uostas“, konkurso rėmėjos, dovanų. Be to, jie buvo pakviesti kartu su savo šeimos nariais nemokamai paplaukioti Baltijos jūroje.

Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Jūratė GALINAUSKIENĖ

Mano uostas – tyla
(Ištraukos)

Filosofinių įžvalgų konkursui „Mano uostas“

Mano uostas tai nėra įprasta prieplauka Lietuvos jūros pakrantėje. Jis neprimena ne tik garsiojo industrinio Roterdamo, bet net ir Šventosios uosto likučių. Aš savo uostą, kurį skalauja galingos jūros bangos, labiau suvokiu kaip pačią save. Jo dalys įprasmina mano charakterio savybes, pomėgius, troškimus. Mano uoste atsiskleidžia mano vidinis „aš” – pasąmonės galia, mintys. Juk mintimis sukūriau, pastačiau ir įrengiau savo uostą. Visa tai – dešiniojo smegenų pusrutulio darbas. Vaizduotės, minčių bei idėjų galia. Todėl savajame uoste galiu jaustis ir elgtis nevaržomai.
Atplaukusi į savo uostą, pirmiausia pamatau siaurą, bet ilgą molą. Prie jo švartuojasi daugybė laivų su įvairiais kroviniais. Visi tie laivai tik papildo mano kol kas dar mažytį uostą. Burlaiviai ir garlaiviai man atplukdo vis daugiau ir daugiau patirties, žinių, išminties. Kiekvienas laivas turi savo ypatingą krovinį, kuris keičia mano gyvenimą ir net pačią mane. Molas, sumažindamas bangavimą ir apsaugodamas uostą nuo ledonešio ir įvairių sąnašų, suteikia geresnes sąlygas priimti laivus į savo uostą. Tai man padeda judėti toliau. Jeigu mano įlanka būtų pilna sąnašų ar užšalusi, mano bangos neturėtų kaip skverbtis į viršų, judėti. Joms nebūtų vietos. Nebūtų ir man. Todėl molas man labai svarbus savo asmenybei saugoti ir tausoti.
Atsidūrusi sausumoje, seku žvyro takeliu švyturio link. Jis nelabai aukštas (maždaug dešimties metrų), įprastų spalvų (raudonos ir baltos). Jo šviesos spalva ne kaip kitų švyturių – mėlyna. Būtent tokią šviesą aš matau kiekvieną kartą plaukdama savo uosto link, tokia šviesa mane lydi iki pat sausumos. Švyturys man yra pati svarbiausia uosto dalis. Jis man padeda rasti geriausią variantą, išeitį, sprendimą. Jis, rodydamas kelią atplaukiantiems laivams, kartu rodo man palankiausią kryptį. Jis man padeda apsispręsti sudėtingose situacijose, parodo šviesiausią ir tiesiausią taką. Galų gale apšviečia mane pačią, kai aplink būna niūru, tamsu. Jis man padeda įžvelgti net menkiausias smulkmenas, kurios man, pasirodo, reiškia labai daug. Švyturys – mano šviesos ir energijos šaltinis. Kiekvieną kartą užlipusi į jį galiu pasisemti tiek energijos, kiek man reikia. Tada galime spinduliuoti kartu, o tai darydami mes lyg kviečiame dar daugiau laivų į mūsų uostą. Be švyturio uostas, teritorija aplink jį ir jūra būtų tamsi, pasiklysti galėtų kiekvienas. Bet jis – mūsų savotiškas žemėlapis, kuris rodo tikslų kelią ten, kur turime keliauti.
Dabar jau įsivaizduoju savo geriausius draugus, einančius su manimi toliau mano statomo laivo link. Matau, kaip juokiamės, kalbam apie visiškus niekus, kurie man visgi reiškia labai daug. Staiga prisimenu, kaip su jais neseniai sėdėjom prie ošiančios jūros, valgėm makaronus ir tiesiog kalbėjomės, krėtėm nesąmones, klausėmės jūros vandens kalbos, žiūrėjom į pusmėnulį, žvaigždes. Kai kuriais momentais tylėjome. Buvo taip gera. Prisimenu Justino Marcinkevičiaus žodžius iš „Dienoraščio be datų”: „Yra žmonių, su kuriais gera tylėti. Tartum žaidžiantys vaikai esame pasislėpę už vieno krūmokšnio – gyvenimo. Ir tai mus suartina, padaro situacijos bendrininkais. Vertinu tokią tylą, mintyse dėkoju už ją savo „tylinčiam pašnekovui”. Gamta irgi pilna tokio iškalbingo tylėjimo. Ne visada jį girdim ir suprantam, kartais jį užtemdo ir nustelbia vidinis mūsų triukšmas. O kitą sykį mus taip gražiai prakalbina koks nors saulėlydis, žvaigždėtas dangus ar paukščio lėkimas prieš vėją. Tartum būtų kažkokia bendra buvimo kalba viskam, kas yra. <....> Dainuoti galima ir be žodžių“.

Laurita Vagener, II D klasė, Palangos senoji gimnazija