Draugystės tiltas tarp Palangos ir Bučios pažymėtas Ukrainos laisvės krauju

Kai Palangoje per NATO rezervo karių asociacijos renginį prieš savaitę sutiktas 30-metis Igoris, beje, rusakalbis, tikino, kad jis visai nebijo ir yra pasiruošęs kiekvieną akimirką mirti už Ukrainos laisvę, gūžiausi. Ar gali kas nors būti brangiau už savo gyvybę? Bet su Ukrainos Bučia miestu draugystės ir bendradarbiavimo sutartį Ukrainoje pasirašę Palangos miesto savivaldybės Tarybos nariai Šarūnas Vaitkus, Dainius Želvys ir Donatas Elijošius tuo nė kiek nesistebi. „Mūsų naujasis miestas partneris išgyvena tokį audringą patriotizmo pliūpsnį, kokį Lietuva patyrė 1990-ųjų pradžioje“, – sakė Š. Vaitkus. Permainų sparta Ukrainoje stebėjosi ir D. Želvys: „Jie taip skuba į Europą, kad nelinkę laiko švaistyti ilgoms diskusijoms – kas ukrainiečiams krito į akį apsilankius Palangoje, tą jie pritaikė Bučioje.“

Pirmoji pažintis... pirties garuose
Meras Š. Vaitkus prisiminė, kad dar 2011 metais tuometinis Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas ragino Lietuvos savivaldybes – ir Palangą – užmegzti glaudžius bičiuliškus santykius su Ukrainos miestais.
„Pradžioje buvo ketinimų užmegzti draugystės ryšius su Krymu, Jaltos kurortu, bet po Rusijos invazijos į Krymą tokių planų teko atsisakyti“, – „Palangos tiltui“ sakė miesto meras.
Su Bučios atstovais palangiškiai susipažino pačiu netikėčiausiu būdu – per prieš kelis metus Palangoje vykusį pirčių čempionatą. „Būtent tada pirmąkart išgirdome iš jų pasiūlymą bendradarbiauti. Mintis mums Palangoje visiems patiko, todėl jau po kelių dienų susisiekėme su P. Vaitiekūnu“, – prisiminė Š. Vaitkus.
Po to, kai praėjusį mėnesį Palangos miesto savivaldybės Taryba balsavo už bendradarbiavimo ir draugystės sutartį su Bučia, buvo nuspęsta, kad Palangos miesto Tarybos delegacija vyks jos pasirašyti į Ukrainą.
Joje palangiškius pasitiko Bučios meras Anatolijus Fedorukas, o susitikimuose lydėjo ir kiti miesto Tarybos nariai. „Mes apsilankėme jų Tarybos posėdyje, kuriame ir pasirašėme bendradarbiavimo sutartį“, – sakė Š. Vaitkus.

Dalyvavo Tėvynės gynėjų dienos minėjime
„Ukrainiečiai labai prašė, kad mes atvyktumėme į Tėvynės gynėjų dienos renginius pas juos. Tokia jų šventė nauja, paskelbta Maidano aukoms atminti. Beje, kai lankėmės spalio viduryje, Ukraina intensyviai rengėsi savivaldos rinkimams, todėl ir mes turėjome progą stebėti, kaip jiems ruošiasi Bučia“, – pasakojo D. Želvys.
„Ukrainiečiai yra labai susivieniję, išgyvenantys patriotinį pakilimą. Ypač apie Kijevą, kur ir teko lankytis, kalbėtis su įvairiais žmonėmis“, – pabrėžė abu Tarybos nariai.
Bučia su apie 40 tūkstančių gyventojų – nedidelis miestukas, jame, vos per 15 kilometrų nuo Ukrainos sostinės Kijevo, gyvena dalis Kijevo ir Ukrainos valdžios atstovų, verslininkų, todėl Bučia, anot pašnekovų, labai uoliai tvarkomas miestas, perimantis geriausią europietišką administravimo praktiką.
Palangiškiams naujieji bičiuliai Bučioje aprodė ir Ukrainos armijos rezervistų būstinę, ir itin dėkojo visiems palangiškiams vasario mėnesį atėjusiems į Bučioje gyvenančio dainininko Olego Palvyšino – jam suteiktas Ukrainos liaudies artisto vardas – koncertą „Mes kartu!“ Kurhauze. „Už koncerto metu surinktas lėšas buvo nupirktas elektros generatorius būstinei. Tai – aktualu, nes vykstant karui elektros tiekimas gali ir sutrikti“, – pastebėjo abu Palangos tarybos nariai.
Š. Vaitkui į atmintį įstrigo ir būstinėje pademonstruotų rusų raketų fragmentai.
Vos palangiškių delegacija rezervo karių būstinėje paminėjo Lietuvos ir Palangos vardą, rezervo kariai ėmė Lietuvai ir Palangai rodyti didelę pagarbą ir dėkoti. „Mane panašus jausmas aplankė lankantis Gruzijoje, Kobuleti mieste, su kuriuo Palanga taip pat draugauja, po gruzinų karo su Rusija. Sutikti ukrainiečiai sakė, kad Lietuva bene vienintelė valstybė iš Europos Sąjungos tiek daug ir taip įvairiai pagelbėjanti Ukrainai“, – sakė D. Želvys.
Beje, per Caritas akciją šių metų pradžioje surinkti šilti drabužiai Palangoje taip pat pasiekė dalį Bučios gyventojų.

Padės suluošintiems kariams ir žuvusiųjų šeimoms
Iš rezervistų Palangos tarybos nariai išgirdo ir liūdnų, pribloškiančių žinių: kiekvieną mėnesį iš karo zonos į Bučią parvežami vienas ar net keli žuvę kariai, pašaukti į karinę tarnybą Bučioje. Tai – skaudi miestelio tema, palietusi ne vieną šeimą. Palangos tarybos nariai pasisiūlė Bučios merui nors truputį palengvinti žuvusiųjų karių šeimos narių skausmą – Palangoje savaitėlei priimti ir savo lėšomis išlaikyti artimiausius Anapilin išėjusių karių šeimos narius. Palangiškiai sutiko priimti pagal išgales paremti Palangoje kare sveikatos netekusių karių reabilitaciją Palangoje. „Svarbiausia ne skaičiai, o dėmesys“, – pabrėžė D. Želvys.
„Kai kurie mūsų sutiktų žmonių nėra niekada buvę užsienyje, tai jų kelionė į Palangą būtų pirmoji“, – pastebėjo meras Š. Vaitkus, pabrėžęs, kad ne miestas, o juos pakvietę Palangos politikai pasidalintų svečių iš Ukrainos kelionės ir apgyvendinimo kaštus.
Susitikimai su ukrainiečiais kariais itin giliai palietė Š. Vaitkų: „Reikia pamatyti tuos žmones ir iš jų pačių lūpų išgirsti pasakojimus, liudijančius tragediją. Sunku patikėti, kad beveik Europos viduryje 21 amžiuje vyksta karas.“
Ir Š. Vaitkus, ir D. Želvys jau puoselėja bendradarbiavimo su Bučia planus ateičiai – juose ir ketinimai dėl bendrų abejų miestų kultūrinių projektų, pasikeitimų miestelėnų delegacijomis. „Matau, tikrai turime neblogas galimybes dalyvauti ne viename bendrame projekte, ypač pagal europinę programą, skirtą bendradarbiavimui tarp partnerių miestų, – sakė Š. Vaitkus. – Bučios meras tam pritarė. Mes turime padėti jiems. Jeigu nesustabdysime Rusijos agresijos Ukrainoje, ji kaip epidemija pasklis kitur.“
Dabar Palanga Bučios ir kitų miestų partnerių delegacijų laukia Koncertų salės atidaryme šių metų gruodžio 12 dieną.

Bučia pasinaudojo gerąja Palangos patirtimi
Bučios valdžios ir kultūros atstovai Palangoje jau lankėsi ne kartą, ir, D. Želvys šypsojosi, ukrainiečiai labai gerai jau pasinaudojo gerąja Palangos patirtimi.
Lankydamiesi Ukrainoje, trys palangiškiai atkreipė dėmesį, kad Bučioje yra ne viena ir ne dvi panoramos detalės, būdingos Palangai. „Mes palyginti neseniai atidarėme savo muzikinį fontaną, pastatėme šalia jo įdomius suoliukus. O gi žiūriu ir Bučioje, jos pagrindinėje alėjoje, tokie pat suoliukai jau sustatyti“, – šypsojosi D. Želvys. Jam ukrainiečiai prisipažino, kad ir jie norėtų pasistatyti muzikinį fontaną – tokiu, kokiu didžiuojasi Palanga.
Pasirodo, prieš tai apsilankę Palangoje, ukrainiečiai čia energingai pleškino fotoaparatais – prie muzikinio fontano taip pat.
„Pavyzdžiui, lenta prie įėjimo į mūsų Birutės parką yra tokia pat, kaip ir įeinant į jų parką. Jie man paaiškino, kad neturi laiko filosofuoti, kurti ir rengti konkursus, o nori greitai ir paprastai pasinaudoti kitų Europos miestų, Palangos taip pat, patirtimi“, – pastebėjo Tarybos narys.
Ukrainiečiams taip pat patiko Gintaro muziejus Palangoje, tad jie sumanė ir patys tokį įsirengti Bučiuje – dabar vyksta pastato, kuriame jis įsikurs, rekonstrukcija. „Pasirodo, ir Ukrainoje yra gintaro. Ukrainiečiai liko sužavėti mūsų gintaro gildijos dirbiniais, žmonėmis“, – dalijosi įspūdžiais D. Želvys.
Naujieji daugiabučiai Bučioje – kaip Šveicarijoje. Miesto atstovai patikino, kad, apsilankius Šveicarijoje, jos naujųjų daugiabučių-kotedžų architektūrinis stilius krito į akį Bučios atstovams ir jie jį perkėlė pas save.
„Jie „dėžučių“ kaip mes nestato. Jų nauji gyvenamieji kvartalai – labai modernūs, akį traukiantys įdomiais, nestandartiniais architektūriniais sprendimais, – pastebėjo D. Želvys. – Per paskutinius trejus metus mūsų naujasis miestas partneris padarė milžinišką pažangą. Tai – nuostabu, turint omeny, kad visąlaik Ukraina dalyvauja tikrų tikriausiame kare“. Anot jo, Bučios meras – labai veiklus, ūkiškas. „Išties, Bučia, kaip ir visa Ukraina, labai sparčiai tampa labiau vakarietiška, o ukrainiečiai labiau mąsto kaip europiečiai“, – sakė Š. Vaitkus.
Bučios miestą gobia pušynai, iškilusiuose naujuose kotedžuose gyvena ne tik pasiturintys ukrainiečiai, bet ir besiformuojančios vidurinės klasės atstovai.

Bučia – kurortinis miestas
Kaip ir Palanga, Bučia turi kurortinio miesto statusą ir daug dėmesio kreipia sveikatos reabilitacijos bei rekreacijos paslaugų sektoriui vystyti.
Pavyzdžiui, prie neseniai įrengto 45 hektarų parko ukrainiečiai iškasė ir milžinišką vandens telkinį, kurį jau pamėgo vietos gyventojai ir svečiai.
Anot D. Želvio ir Š. Vaitkaus, naujieji bičiuliai iš Bučios yra labai smalsūs: domėjosi gerąja Palangos patirtimi, prašė patarimų, kaip efektyviai baigti rinkimų kampaniją. „Vietinės partijos Ukrainoje turi neribotą biudžetą politinėms kampanijoms, apribojimų joms beveik nėra. Sakyčiau, kad jų rinkimų sistema labai panaši į amerikiečių, kurie netaiko finansinių apribojimų rinkimų kampanijoms“, – pastebėjo D. Želvys.
Palangiškių politikų pamokos Bučios merui A. Fedorukui nenuėjo veltui – jis triuškinama persvara praėjusį savaitgalį laimėjo pirmajame tiesioginių mero rinkimų ture.
Š. Vaitkus siekia, kad bendradarbiavimas su visais Palangos miestais partneriais būtų vaisingas ir naudingas abiems pusėms. „Ypač kai Europos Sąjungos parama tokiam bendradarbiavimui yra aiškiai numatyta ir gali būti svariai panaudota“, – pabrėžė kurorto vadovas.

Igoris Dubovcev, 30 metų, Ukrainos karys: „Nebijau žūti”
„Esu rusas, visiems sakau, kad esu iš Rusijos, nors, tiesą pasakius, iki karo gyvenau Poltavos regione, Kremenčiuko mieste, žinomame dėl savo automobilių KRAZ. Prisistatau kitiems esąs rusas iš Rusijos, nes noriu, kad visi žinotų, kad ir ne visiems rusams ne tas pats, kas vyksta Ukrainoje. Kremenčiukas yra apie 300-400 kilometrų nuo karo zonos. Man neseniai suėjo 30 metų, esu nevedęs, todėl taip simpatiškai atrodau (juokiasi), mano šeima – kariškiai: mama, atsargos pulkininkė, anksčiau tarnavusi Rusijos armijos dalinyje Tolimuose Rytuose, o tėvas buvo karinio laivo kapitonas. Iki karo aš labai ieškojau, kaip sakau, savęs, savo pašaukimo ir gyvenimo tikslo. Gal dėl to gyvenime jau spėjau pakeisti apie 30 įvairių darbų – nuo mūrininko iki vadybininko, nors esu baigęs Odesos politechnikos institutą. Mano nuotaka Jelena, ji gyvena Donbase ir palaiko V. Putiną, dėl ko mes nuolat ginčijamės. Bet taip yra dažnoje šeimoje – vyras palaiko vieną kariaujančią pusę, o žmona – kitą. Dėl to suskilo daugybė šeimų Ukrainoje, bet aš įsitikinęs, kad mūsų vaikas mylės Ukrainą ir bus jos patriotu. Kai prasidėjo karo veiksmai Donbase, aš pats nuėjau į karinį komisariatą ir paprašiau, kad mane pašauktų į Ukrainos armiją. Tokio mažo melo prireikė, nes kitaip mano mama būtų manęs nesupratusi, kodėl aš noriu kariauti už Ukrainą prieš Rusiją, kurią ji palaiko. Taip aš atsidūriau karo zonoje. Jau nekart teko akis į akį susidurti su mirtimi: teko vaduotis iš apsupties ir kitus iš jos gelbėti. Aš labai didžiuojuosi, kad tarnauju 95 brigadoje, vieną mano vadą jau nušovė, kitus sužeidė. Iš Palangos grįšiu tiesiai į savo pulką Luganske. Nė kiek neabejoju, kad Ukraina laimės karą Luganske ir Donbase, nes neįmanoma laimėti partizaninio karo. Jūs lietuviai tai gerai žinote. Bet man svarbu, kad galėčiau savo artimus šeimos narius paversti į žmones, mylinčius Ukrainą. Dabar dalis jų – Rusijos „zombiai“, palaikantys V. Putiną. Bet taip yra, kaip sakiau, daugely šeimų Ukrainoje. Slavianske, kurį mes išvadavome iš Rusijos, mus visi garbina, net senutės, nes suvokia, kad ateitis gali būti tik Ukrainos sudėtyje... Atvirai sakau: visai nebijau, kad galiu žūti, tai gali nutikti kiekvieną akimirką, juk vyksta karas.
P.S. „Palangos tiltas” Igorį šnekino NATO rezervo karių renginyje Palangoje.