„Dievo duoto krepšininko talento neturėjau – buvau ir esu juodadarbis“

 Paprašytas įvardinti geriausią Palangos krepšinio klubo „Palanga“ žaidėją, direktorius Regimantas Juška nesutrinka: „Tai – Mindaugas Reminas. Jis tikrai turi ką pasakyti“. Tuo netrukome įstikinti vos M. Reminas pravėrė „Palangos tilto“ redakcijos duris. „Kaip tapti geriausiu? Dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti“, – sako 25 metų Palangos „Palanga“ gynėjas.

 „Viskas ko pasiekiau – didelio noro ir darbo dėka“

Mindaugas sportuoti pradėjo sulaukęs vos dešimties. Kaip ir daugelį kitų, jį mokykloje pastebėjo treneriai bei pakvietė lankyti treniruotes. „Taip ir „užsikabinau“, – šypteli sportininkas.

„Vos pradėjęs sportuoti nebuvau vienas tų, apie kuriuos sakoma: „Va, čia tai talentingas vaikis“. Mums nuolat būdavo kalama galvon, kad sportuoti ateina dviejų tipų vaikai: kažkiek talentingi, kuriems duomenys yra Dievo duoti ir – juodadarbiai. Aš buvau priskirtas prie pastarųjų. Taigi, viskas ko pasiekiau yra didelio noro ir juodo darbo dėka. Tai tik įrodo, kad dirbant su atsidavimu gali pasiekti visai neblogų rezultatų“, – pasakojo krepšininkas.

Mindaugas sakė, kad sportuoti, nepasiduoti ir siekti užsibrėžto tikslo jį skatino tėvai, pergalės skonis ir kitų komandos narių pasiekimai: „Aš esu savikritiškas ir savo jėgas vertinu pakankamai kritiškai. Žinoma, kiekvieno krepšininko svajonė yra pakliūti į Lietuvos jaunimo rinktinę, tačiau jeigu tavęs nepakvietė – vadinasi nesi to vertas. Kitas dalykas, į rinktines dažniausiai pakliūna didžiųjų miestų ir žinomų mokyklų sportininkai. Šarūno Marčiulionio, Arvydo Sabonio sporto mokyklų auklėtiniai rinktinės sąraše visuomet užims aukštensę vietą. Tikiu, kad jeigu būčiau augęs sostinėjė būčiau pasiekęs daugiau“.

 Trys milijonai kritikų

Lietuvių tauta myli krepšinį. Didžiuojasi šalies krepšininkų laimėjimais, jų asmeniniais pasiekimais. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Neduok, Die – rinktinė pralaimi... Šalis tampa vienu dideliu, tris milijonus gyventojų vieninjačiu teisėju. Kritikos M. Reminas nebijotų.

„Kaip jau minėjau, esu savikritiškas, tad vilčių patekti į rinktinę neturiu. Nors... esu tik 25 metų ir tikiu, kad ateityje visko gali būti. Ypač jeigu pakliūčiau į gerų trenerių rankas, į gerą, aukštame lygyje rungtyniaujančią komandą. Nors veikiau tai yra svajonė. Visi svajoja apie rinktinę, norėtų joje žaisti. Manęs neišgąsdintų net 3 milijonų lietuvių kritikos banga, kuri užgriūna, kuomet rinktinė pralaimi. Trys milijonai žmonių – trys milijonai kritikų. Komanda laimi – džiaugsmas ir keiksmai, kai pralaimi. Natūralu. Tačiau kamuolys yra apvalus ir nežinosi, kurioj pusėj tądien bus fortūna. Bet kas gali laimėti prieš bet ką“, – tikino pašnekovas.

 Lygiuotis į žvaigždes

Kuomet Mindaugas buvo vaikas, kaip ir dauguma, žavėjosi Maiklu Džordanu. Patiko ir lietuviai: Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas: „Džiaugiuosi ir buvusiu mūsų komandos nariu Reinaldu Seibučiu. Jis puikus pavyzdys, kaip įdedant daug darbo gali pasiekti sporto aukštumų. Vaikystėje nuolat stebėdavau krepšinio rungtynes, o vasaromis, kuomet Lietuvos rinktinės žaidėjai treniruodavosi pajūryje, eidavau stebėti jų treniruočių. Tačiau negaliu sakyti, kad nuo pat kūdikystės norėjau būti krepšininku. Tik pradėjęs lankyti treniruotes, tai supratau“.

Dažnos sportininkų palydovės – traumos – nesvetimos ir jaunajam „Palangos“ žaidėjui. „Sportuosiu tol, kol leis sveikata“, – sakė M. Reminas.

Praėjusią savaitę apie savo sportininko karjeros pabaigą prabilęs irkluotojas Alvydas Duonėla, užminę mįslę: „Kiek gi tie mūsų sportininkai gali?“

Mindaugas įsitikinęs, kad dauguma sportininkų sulaukę 40 metų pasitraukia iš didžiojo sporto tik dėl sveikatos problemų. „Mane stebina daugumos žmonių klausimas: „Už ką tiems sportininkams mokama?“ Aš visuomet turiu ataskymą: „Jie į pensiją išeina daug anksčiau, nei kiti lietuviai“. Manau, kad išsilaikyti profesionaliame sporte iki 40-ies yra menas”.

Norėtų būti treneriu

M. Reminas pagalvoja ir apie ateitį. Pabaigęs profesionalaus žaidėjo karjerą jis norėtų tapti treneriu. „Du metus dirbu su vaikais ir tai man labai patinka. Žinoma, darbas su jais reikalauja didelės kantrybės, bet didžiausias malonumas stebėti kaip jie auga, tobulėja, kopia laipteliais į viršų. Tikiu, kad nuo trenerio priklauso vaiko ateitis ir jo rezultatai. To nebijočiau pasakyti nei vienam treneriui. Tik jie turėtų prisiimti atsakomybę prieš treniruojamus vaikus.Yra sakoma: „Jeigu laimi – laimi komanda, jeigu pralaimi – pralaimi treneris“, tačiau taip neturėtų būti“, – atskleidė sportininkas.

Paklaustas, ar kiekvienas vaikas gali būti krepšininku, Mindaugas nė nedvejodamas atsakė: „Ne. Vieni tiesiog nesutverti krepšiniui: nesugeba susikoncentruoti, susikaupti, kiti turi sveikatos problemų. Tačiau nors ir ne visi gali būti aukšto lygio sportininkais, sportuoti dėl savęs gali kiekvienas“.

Pašnekovas tiki, kad daug kas priklauso ir nuo mus supančios aplinkos: „Nemanau, kad Lietuvoje yra įprasta sportuoti. Jeigu tėvai savo pavyzdžiu nerodys vaikams, kad judėti sveika, vaikai to niekada ir nedarys. Manau, kad vaikams ypač imponuoja tėvų pavyzdys. Pavyzdžiui, jeigu vaiko tėvas yra futbolininkas, jis daugmaž bandys ten pat nukreipti ir vaiką. Mano giminėje kiek kitaip – nebuvo nei vieno profesionalaus sportininko, tik mėgėjai. Gal dėl to ir nepasiekiau to aukščiausio laiptelio? Tikiu, kad paveldimumas turi įtakos“.

 Krepšininko dienotvarkė – nuobodi

Paklaustas apie krepšininkų dienotvarkę, Mindaugas atsidūsta: „Nuobodi. Atsikeli, papusryčiauji, važiuoji į treniruotę, grįžti, vėl pavalgai, pailsi ir į treniruotę“. Nors laisvalaikio gausa M. Reminas pasidžiaugti negali, tikina randantis laiko mėgstamiausiam – žvejybai. „Pagaliau nutirpo ledai! Su meškere rankoj ir pailsiu, ir atsipalaiduoju“, – džiaugėsi M.Reminas.

Bene dažniausiai sportininkus kamuojantis, tiesiogine šio žodžio prasme, klausimas: „Ar jūs mėgstate balius“, įkyri ir Mindaugą: „Juk mes visi žmonės. Niekaip nesuprantu, kodėl mūsų nuolat to klausia? Atsipalaiduojame tik tuomet, kai tam turime sąlygas: nėra varžybų, treniruočių“.

Vienu svarbiausių faktoriumi krepšinyje Mindaugas įvardijo atmosferą komandoje. Šiais metais Palangos „Palanga“ ekipoje įvyko išties daug permainų. Anot pašnekovo, žaidėjų kaita turėjo įtakos ir rungtynių rezultatams: „Tik rezultatai ima kilti – vienas, du žaidėjai išeina. Ateina nauji, arba seni, tad kol vieni prie kitų priprantame.... Tai labai išbalansuoja komandą. Komanda turi būti kaip šeima. Jeigu viduje bus pjautynės, tarpusavio nesutarimai, skirstymai: tu geresnis, tu blogesnis – nieko gero nebus. Kuomet komandos viduje vyrauja geros emocijos, viskas sekasi: ir atlyginimai nevėluoja, ir komandoje gera atmosfera. Kai tik pradeda kažkas vėluoti, žaidėjai išeidinėti, prasideda nesutarimai su treneriais – būna labai blogai“.

 Tikri draugai

M. Reminas ir buvęs Vilniaus „Sakalų“ krepšinio klubo žaidėjas. Turėdamas galimybę palyginti atmosferą ten ir čia, nedvejoja: „Sąlygos sportui čia geros, kadangi „Sakalų“ salė buvo ledinė. Treniruodavomės vilkėdami dvejas kelnes, du megztinius. Šalta. Tačiau atmosfera ten buvo nereali. Gal su „Sakalais“ ir nepasiekėme aukštų rezultatų, bet turėjome puikius trenerius, žaidėjus, iš kurių galėjai daug ko išmokti. Ten buvo tikra šeima. Palangos komandoje geriausiu draugu vadinu Paulių Kleizą. Juokinga, tačiau kuomet jo nepažinojau, laikiau – „lapuchu“. Nuomonė pasikeitė vos tik jis iš Alytaus atvyko į Palangą“.

Mindaugas mano, kad komandos treneris turi būti geras psichologas ir su visais žaidėjais negali elgtis vienodai: ant vieno šaukti, ant kito ne, vieną skatinti, kito ne: „Nuo trenerio priklauso labai daug. Juk komanda daro tai, ką jis pasako“.

Parašytas apibūdinti komandos sirgalius, sportininkas juokėsi: „Tai nedidelei grupelei, kuri nuolat mus palaiko ir lydi į rungtynes tiek Klaipėdoje, tiek Šventojoje, noriu pasakyti didelį ačiū. Palangos „Palanga“ komandoje žaidžiu 4-5 metus ir rungtynėse matau vis tuos pačius veidus. Džiaugiuosi, kad jie domisi, remia mūsų komandą. Žinoma, norėtųsi didesnio komandos palaikymo, tačiau to nebus tol, kol Palanga neturės salės. Kai ją turėsime, neabejoju, sulauksime daugiau palaikančiųjų. Juk ruduo, žiema vietiniams – ramybės laikas. Veiklos trūksta ir jaunam, ir senam. O krepšinio varžybos puiki vieta susitikti, pabendrauti, susipažinti“. 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".