Didysis M. K. Čiurlionis iš Palangos irgi dar neišėjo

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017-06-26
Peržiūrėta
2537
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Didysis M. K. Čiurlionis iš Palangos irgi dar neišėjo

Visada ir visur einančiojo žingsnį ir žvilgsnį sustabdo Paslaptimi dvelkianti, todėl labai gundanti, laiko ir orų egzaminus išlaikiusi iškaba, savaime pasipuošusi plona žalios, melsvos arba rudos spalvos plėvele, kuri žmonėse vadinama „patina“. Ak, kaip ji puošia, senovę atspindi varinių, žalvarinių, bronzinių dirbinių paviršius ir tuo pačiu saugo juos nuo irimo, erozijos ir korozijos. Restauratorių duona! Ne tai svarbu. Svarbiausia, patina pasidengusi iškaba yra gundavietė, sudominanti prakeleivį gilintis į iškaboje pagerbtų asmenybių gyvenimus ir darbus.
Šį pavasarį, balandį, kelis kartus palaimingai po keletą minučių stoviniavau ties ne tik Palangos gyventojams žinomu namu Vaineikio gatvėje 17. Patina žavi paminklinė lenta skelbia: sugrįžęs į ką tik gaiviai „sidabriškai“ renovuotus namučius Saulėtekio take, aš iš knygų lentynos „išroviau“ dabar jau unikalų, vertybinį „Vagos“ leidyklos aplanką, surinktą ir išspausdintą K. Požėlos vardo spaustuvėje Kaune 20 tūkst. egz. tiražu dar 1966-08-20. Tai – „Bičiulystė“ – „Aštuonios M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijos su Salomėjos Nėries eilėraščiais“. Įžangą parašė Antanas Venclova. Pirmasis – M. K. Čiurlionio „Pavasario“ ciklas. Varpinė“ ir S. Nėries eilėraštis „Pavasaris“, kurį labai mėgo, jį skaitydama pakiliai jautėsi prieš septynetą metų mus palikusi, daug gera Palangai nuveikusi intelektualioji miesto viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Audra Lukauskytė (kai 1986 metais ją, dirbdamas „Tarybinės Klaipėdos“ dienraštyje, pažinau, pasirašydavo „Audra Lukauskaitė“). Pagerbiant šią iškilią inteligentę, patriotišką palangiškę, Jai ir skaitytojų dėmesiui skiriame niekada ir 2017 metais nepasenstantį S. Nėries eilėraštį „Pavasaris“:
Pavasaris –
Dainuot ims alyva –
Upelė virpa – vėl gyva.
Padangių Nemunas pietys
Ritena debesų lytis.
Pavasaris –
Berželio šakele srovena
Jo žalsvas kraujas – kraujas mano.
O laisvės nerimas lakus
Su vėju gairina laukus.
Ant balto debesies nutūpęs, –
Tai gluosniu linkčioja prie upės, –
Kregžde nuskrieja per laukus
Tas laisvės nerimas lakus.
O varpas šimtą kartų šauks man –
Vis meilę, džiaugsmą – meilę, džiaugsmą:
Laimingas būki, žemės broli!
Širdies žirgelis duoda šuolį –
Be kelio, tako – per laukus –
Tai laisvės nerimas lakus!
Ar žemėje yra bent viena gyva būtybė, abejinga Jo Ekselencijai Pavasariui? Ne. Ir M. K. Čiurlionio paveikslo „Pavasario ciklas. Varpinė“ gyvastis – virš Varpinėlės iš debesų byrantys siūlai, momentaliai apraizgysiantys gležnas medelių šakeles, ir jau tarsi jaučiama – žalia, žalia, žalia gyvybės spalva jų pumpuruose, lapuose, – Žemės pavasario kraujas. „Taip, gerbiamasis, buitis, žanras ir taip toliau – visa tai gerai. O kurgi svajonė? Kur svajonė, fantazija, klausiu aš? Kodėl mes neturime Čiurlionių? Juk tai – muzikinė tapyba!“ – išspausdintos aplanke Maksimo Gorkio mintys apie M. K. Čiurlionį. Įspūdingo dviejų lietuvių tautos menininkų kūrybinio dueto stiprybė atliepia ir 7-ajame atvarte – M. K. Čiurlionio „Rex“ reprodukcija ir S. Nėries eilėraštis – Sielos grynuolis „Prie Čiurlionio „Rex‘o“:
Gegužės rytas toks – kaip jaunas meilės dievas,
Kaip atminimai saulėti.
Takus nubarstė saulėms, baltoms rožėms pievas,
Širdims įsakė mylėti.
Kur visagalis „Rex“ įamžintas į drobę
Ir žalios jūrų sonatos,
Neskirtos mums dalies akimirksnius pagrobę,
Atėjom, niekam nematant.
Tie tamsūs garbiniai ir deganti krūtinė
Nerimstančioji jaunystė.
Nors šimtas grandinių laikytų surakinę,
Suras sau kelią išskristi.
Jei mes girti dabar – kalti, galbūt, paveikslai,
Tos žalios jūrų sonatos.
Nerūstauk, didis „Rex“! – pavasarį tai reiškia,
Pavasarį ir jaunatvę.
Gražiai girti gyvenimu – „Svarbu plakt sparneliais...“ Palangoje, Druskininkuose, Vilkaviškyje, Vilniuje ir pasaulyje.
Egzistencinę žmogaus kardiogramą, sielovirpas, jausenas, įspūdingai įamžino du neištrinamieji iš lietuvių Atminties – tarsi sesuo ir brolis S. Nėris ir M. K. Čiurlionis. Ačiū lemčiai, kad juos pažinome. Šviesuliai, išnyrantys iš „Amžių ūkų“. Palanga ir jūra labai padėjo didžiajam M. K. Čiurlioniui jo Pasaulio pažinties labirintuose. Štai ką perskaitėme šios gegužės šviesoje itin vertingoje mūs Palangai tikrai niekada neabejingo žinomo gerbiamo mūsų Tautos vedlio į laisvus pavasarius. Visada drąsaus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, „Palangos“ laikraščio puslapyje „Laisvės žingsniai“ daugybę sykių geru minėto, žinomiausio Čiurlionio kūrybos tyrinėtojo, profesoriaus Vytauto Landsbergio knygoje „Čiurlionio dailė“, Vilnius, 1976:
„1908 m. vasarą Čiurlionis praleido su Sofija Palangoje, rudeniop abu lankėsi Kuliuose ir Druskininkuose – pas vieno ir antro tėvus. Dailininkas jautėsi laimingas kaip niekad, kupinas entuziastingų ateities vilčių, pergyveno didžiulį kūrybinį pakilimą. Tada jo nutapyta keturios sonatos, dvi fugos su preliudais, „Fantazijos“ triptikas, kartu su būsimąja žmona suplanuota kurti operą Jūratės ir Kastyčio legendos tema: ji parašys libretą, jis komponuos muziką, scenografiją“. /.../
„...Sonatų branda. Kosminės temos kulminacija.
Čiurlionio sonatų ir fugų tapybos viršūnė laikomos jo penktoji ir šeštoji sonatos – kūrybingosios 1908 m. vasaros žiedas.
Penktąją pats Čiurlionis vadino „Jūros sonata“. Baltijos bangos ir pušelėm apaugusios kopos davė šiam ciklui betarpiškų įspūdžių kūrėjo dienos, praleistos su sužadėtine prie jūros, nušvietė sonatą džiugiom spalvom, pripildė pakilių ritmų. Jūroje Čiurlioniui raiškiai bylojo amžinybės balsas – jį galime girdėti jau anksčiau sukurtoje simfoninėje poemoje; be to, kurdamas sonatą, dailininkas ieškojo kai kurių specialesnių vizualinių įspūdžių.
D. Čiurlionytė-Zubovienė pasakoja: „Kartą, kai buvau dar visai jaunutė, sėdėjom tykų pavakarį su mama ant Palangos tilto. Mama kalbėjo apie tėvelį, apie tą vasarą, kurią jie praleido drauge Palangoj. Iš to pokalbio man įstrigo atmintyje mamos pasakojimas apie baimę, kurią ji pergyveno, kai sužadėtinis besimaudydamas nuplaukdavo tolyn į jūrą. O ypač ją gąsdindavęs jo nardymas. Ji net prašiusi, kad jis nenardytų. Sužadėtinis tada pradėjęs pasakoti jai apie tą nuostabų pasaulį, kurį jis matąs po vandeniu, apie tuos kylančius vandens burbulėlius, apie augalų raštus, apie saulėtą dieną švytintį smėlio dugną.
Jis tada tapė „Jūros sonatą“. Allegro paveikslas – tų didžiųjų ir mažųjų jūros įspūdžių sintezė. Gal kaip nė vienoje kitoje Čiurlionio sonatoje, čia vyrauja vertikalus judėjimas: putoja purslai po lapo apačioje ir centrinėje horizontalėje, virš jų ornamentuotos dekoratyvios bangos ir sutankintai stilizuotos kopos su medžiais – visi nori aukštyn, siekia saulės, apdovanojančios vilnis žėrėjimu, kopas – gyvybe.
Šis bendras paveikslo įspūdis slepia ir kur kas daugiau judėjimų, subtilių ženklų bei sąveikų. Dešinėn horizontaliai pučia vėjas, nunešąs purslų viršūnėles; jis lemia realų diagonalinį bangų krypsnį (matoma pagal potėpių ritmiką bei pavienių burbulėlių eiles apatinėje paveikslo dalyje), o prieš vėją ir bangas lygiai skrieja žuvėdra, plaukia žuvelių „procesija“. Prieštaringi judėjimai, nors nepabrėžti, suteikia paveikslui itin daug rafinuotos dinamikos (įsižiūrėkim vien į stiprėjantį bei stambėjantį ritmą apatiniame putų ruože, einant iš kairės į centrą ir toliau), o kartu sutvirtina ir visos kompozicijos išdėstymą lygiagrečiai, horizontaliai vienas virš kito kylančiais planais.
Taigi, trijose horizontalėse gimsta ir gyvena polėkis. Be to jose atsispindi vyksmo laikas – tikrasis bangos atoslūgio (apačioje) ir jos pakilimo (centre) ritmas. Paveikslo planus ir skiria, ir jungia vaizdavimo objektas, kintąs ritminis bei dekoratyvus jų charakteris ir kolorito moduliacija. Centrinėje horizontalioje Allegro juostoje, virš skaisčiai nušviestos putų linijos, dalančios aukštį lygiai pusiau, jūros bangos pavirsta kone plokščiu varijuojamu ornamentu, turinčiu tačiau ir jėgos, ir gyvybės. Tarsi mergelę puošia Čiurlionis savo jūrą žvaigždėtais perlų vėriniais. O juk tai raštas, kurį užplūstančios ir atslūgstančios bangos nepaliaujamai rašė ir teberašo Palangos paplūdimio smėly – didžiulės arkos, kiaukutėlių, akmenėlių, gintarų nusagstytais pakraščiais. Čiurlionis, žinoma, matė tų jūros pėdsakų grafiškąjį grožį (dekoratyviai išdailintas Allegro eskizas – savarankiškas grafikos kūrinėlis) ir, tapydamas paveikslą, pakėlė juos vertikaliai, gaudamas visai kitokią, pasakišką erdvės ir banguojančios jūros traktuotę. Aukščiausio putų pėdsako sutapatinimas su pirmąja kopų eile – tų kopų linija nuverta retesniais burbulėliais, – kaip ir aukščiausių kopų „pabarstymas“ pušelių virtine – kalba apie plastiškąjį muzikinį Čiurlionio motyvų transformacijų metodą: bangos – kopos, burbulėliai – medeliai. Paveikslas turi giluminės perspektyvos žymių (paukštis ir jo šešėlis, kopos) ir vis dėlto spręstas beveik plokščiai, dekoratyviai. Pasiekiama ypatinga dvilypė darna, trikdanti bei aktyvinanti žiūrovo pagavą. Lyg ir nesižavėjęs prancūzų modernistų tapyba („daugiausia veržiasi, blaškosi“), taigi, ir neabejotinai matytu Gogenu, Čiurlionis turėjo vis dėlto kai ką iš jų gauti, savaip, nors neatpažįstamai panaudoti. Žinoma, kai ką davė jam ir visai Europai impulsų suteikęs japonų menas.
Allegro planų lygiagretumas – irgi subtiliai sąlygiškas: visos trys horizontaliosios bangų linijos nežymiai kyla dešinėn, o kopos nusileidžia, atverdamos į dešinę kiek daugiau dangaus. Tai, kaip matėme, būdingas Čiurlionio sonatų bruožas – siekiama nejuntamai kreipti žiūrovo žvilgsnį, paliekant paveikslą „atvirą“ ne vien aperepcijos, bet ir kompozicijos prasme, vesti į tolesnius ciklo darbus. Tapytojas Čiurlionis šiame paveiksle džiuginte džiugina žvilgsnį judria ritminių spalvinių įtampų ir atoslūgių pulsacija, žaismingai skaidydamas įspūdį į detales ir vėl sujungdamas vieningoje plastinėje vizijoje“.
Nuo didžiojo menininko M. K. Čiurlionio kūrinių, jo minčių, jo gyventųjų erdvių Pasaulio žvilgsniai neatsitraukia nei Būtajame laike, nei DABAR. Garbė Jam ir tautai.
„Nuošali nuo Palangos kurortinio šurmulio Liudo Vaineikio gatvė, apjuosta naujų mūrinukų ir senučiukų medinių namelių, kurių neretas šimtmetį atšventęs. Tarpe jų yra ir nedidelis nepaprastai jaukus pastatas su mansarda, pažymėtas 17 numeriu. Jo fasade puikuojasi daili paminklinė lenta – vario plokštėje iškalti dviejų brangių lietuvių tautos kultūrai žmonių portretai. Memorialinis užrašas byloja: „Šiame name 1898–1899 m. gyveno ir vėliau vasarodavo rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. 1908–1909 m. lankėsi dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“. Kad šis brangus kampelis nepamirštas ir nuolat lankomas žmonių, byloja gyvų gėlių puokštės, kuriomis neretą vasaros ar rudens dieną būna apkaišyta memorialinė lenta. Įdomu pažymėti, kad paminklinį bareljefą iškalė M. K. ir S. Čiurlionių anūkė dailininkė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė.
1908 m. birželio 9 d. laiške M. K. Čiurlionis iš Druskininkų rašė savo sužadėtinei Sofijai, kad ketinąs atvažiuoti į Palangą ir apsigyventi grafienės Valevskienės pensione, kur „esą kambarių po 50 kap. parai“, ir mokyti šeimininkę muzikos „po 20 kap. valandą“. Jis visa savo meninės sielos gilybe mylėjo jūrą, žavėjosi jos nuostabiu didingumu ir gaivališku veržlumu. Pirmą kartą gintarinės Baltijos pakrantę pamatė, kai 1882–1892 metais mokėsi kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestro mokykloje Plungėje. Kiek vėliau savo bičiuliui Eugenijui Moravskiui su užsidegimu rašė: „Kaip gaila, kad tu nežinai, kas tai yra jūra“. Gal todėl neatsitiktinai jūros tema užima reikšmingą vietą M. K. Čiurlionio kūryboje: 1904 metais pradėta ir vėliau užbaigta simfoninė poema „Jūra“, 1908 metais Vilniuje parašytas fortepioninis ciklas „Marios“, deja, neišsipildžiusi kompozitoriaus svajonė sukurti operą „Jūratė“...
Nuoširdžios meilės jausmų susieti sužadėtiniai M. K. Čiurlionis ir S. Kymantaitė 1908 metų vasarą susitiko Palangoje. „Tas mėnuo Palangoje su niekuo nesulyginamas sapnas, – vėliau 1955 metų vasarą rašė S. Kymantaitė-Čiurlionienė. – Tebestovi tas namas, kur aukštai salkoje gyvenau aš, netoli parko irgi salkutėje gyveno Konstantinas. Taigi ryte jis anksti kėlėsi, ėjo į jūrą, maudėsi, stebėjo jūrą ankstyvą rytmetį ir jau 9 ryte buvo mano kambaryje, kur laukiau paruošus pusryčius. 10 valandą jau skyrėmės, – palydėdavau, t. y. jis mane palydėdavo į jūrą maudytis ir nuskubėdavo prie savo darbo. Aš išsimaudžius grįždavau ir rašydavau porą valandų, nes „režimas“ reikalavo, kad šeštadienį rodytume vienas antram, ką padarę. Apie 3-4 val. – dažnai ir po 4-ių – pietūs mano kambarėlyje, mano pačios ant spiritinės mašinėlės pagaminti pietūs – ir po pietų laikas mūsų! Tolimi pasivaikščiojimai, ir vis taip, kad saulėlydžiui būtume pajūryje“. M. K. Čiurlionio 1908 m. rugsėjo 7-8 d. laiškas iš Druskininkų broliui Povilui Čiurlioniui: „Vasarą praleidau su Zose (Sofija – V. P. J.) Palangoje... Jūra liko tokia, kaip buvus: tas pats nuostabus, slaptingas, nesuvokiamas ūžesys, ir tolis tas pats, ir tas nekaltas mėlynumas toks pats, kaip tada, ir sidabriniai rytmečiai, ir snaudžiančios miglos, kaip seniau virš jūros... Žiūrėdami su Zose, apstulbome taip, kaip tada su Tavim, broleli mano“ (broliai Palangoje kartu lankėsi ir anksčiau).
Kiekvieną kartą, kai pabuvoji prie dabar Palangos kurorto svečių visų maloniai vadinamo „Čiurlionio namo“, pajunti švelniai aplankantį dvasinį sąlytį su didžiuoju menininku. Deja, nežinoma liko salkutė „netoli parko“. Gal per du praūžusius viską niokojančius pasaulinius karus ir to namo nebėra? Tačiau liko takai takeliai, kuriais gintarinėje Baltijos pakrantėje vaikščiojo mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“ – Klaipėdos kurortiniame priede „Vasara“, puslapyje „Iš kurorto istorijos“ 1989 metų rugsėjo 1-7 dienų numeryje „Čiurlionių namas“ rašė muzikologas Vytautas Povilas Jurkštas.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Šiandien, vasario 24 d., 15 val., Palangos arenoje Palangos „Olimpas“ susitinka su Šakių „Vyčiu-VDU“. Su pavojingu varžovu, kuriam šį sezoną namų arenoje olimpiečiai kartą yra pralaimėję. Be to, tai rungtynės, kuriose palangiškiai gali užsitikrinti pirmą vietą reguliariajame NKL sezone. Rungtynių metu arenos prekyvietėje bus galima įsigyti „Olimpas“ marškinėlius. Bilietus galima...


Laikraštis „Palangos tiltas“ šiandien, Vasario 16-ąją, neišėjo – kartu su jumis švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.


Netrukus Baltijos šalys vykdys tiesioginius skrydžius į salą, kurioje iki šiol neįvyko didysis kainų augimas.


Tik 77 dienos beliko iki didžiausio Baltijos šalyse automobilių sporto festivalio – 23-ųjų, be pertraukų vykstančių „Aurum 1006 km powered by Hankook“ lenktynių, kurias nuo pat pirmųjų, prasidėjusių 2000-aisiais, rengia VšĮ „Promo events“. 


Skųstis nėra prasmės, nes orų neužsakysi, tačiau tikra tiesa – ekonomine prasme, šilumos įmonėms yra geriausios šaltos žiemos,“ – „Palangos tiltui“ sakė Giedrė Juršėnė, miesto šilumos įmonės, UAB „Palangos šilumos tinklai“ direktorė.


Didysis M. K. Čiurlionis iš Palangos irgi dar neišėjo

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 06 26 | Rubrika: Nuomonės

Visada ir visur einančiojo žingsnį ir žvilgsnį sustabdo Paslaptimi dvelkianti, todėl labai gundanti, laiko ir orų egzaminus išlaikiusi iškaba, savaime pasipuošusi plona žalios, melsvos arba rudos spalvos plėvele, kuri žmonėse vadinama „patina“. Ak, kaip ji puošia, senovę atspindi varinių, žalvarinių, bronzinių dirbinių paviršius ir tuo pačiu saugo...


Eugenijus Matuzevičius. Dažnai jį menu. Susitikus 1986 metais Palangoje, kurią, kaip dauguma plunksnos brolių, jis nepaprastai mylėjo, čia gimė dešimtys melodingų, širdimi rašytų posmų apie jūrą („Negeski, švyturio ugnele“), – jų niekam ir niekada nenubrauki! – gerbiamas Eugenijus jam būdingu bosiuku išdudeno: „Kaip, broleli...


Yra pasaulyje visai nepažįstamų, žmones magiškai sugiminiuojančių vietų. Štai visada (ir praėjusį spalį – lapkritį), eidamas poetiškaisiais smėlynais arti jūros „Prūsijos pusėje“, jau Šaipių – Plazės pusėje, vienoje vietoje ramiausiai stabteliu ir nusiimu savo „Akmenkuprę“. Tą vietą jau gal šešetą metų vadinu...


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Skundų dėžutė.


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Politikų, bendruomenės lyderių žodis.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius