Diagnozuojant ligas laboratorinė diagnostika tampa svarbesnė

Atrodo, kad visas problemas išsprendžia gydytojo paskirta vaistų tabletė ar taip išpopuliarėję maisto papildai. Tačiau dažnai net nepastebime iš pasalų prislinkusios klastingos ligos, kurios požymių nebuvo galima aptikti nei simptomais, nei pačia moderniausia instrumentinės diagnostikos įranga. Apie tai, kur link vystosi laboratorinė diagnostika, kodėl svarbūs kraujo tyrimai ir kokias ligas jais galima aptikti, kalbamės su Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos prezidente, vienos medicininių tyrimų laboratorijos direktore medicinai, gydytoja Dangira Babenskiene.

– Šiai metais buvote laboratorinei diagnostikai skirtame renginyje Italijoje. Ką naujo sužinojote ir kur link vystosi laboratorinės diagnostikos sektorius?
– Šiais metais laboratorinės diagnostikos speistai rinkosi Italijoje. Iš viso pasaulio suvažiavo apie 5000 laboratorijos gydytojų, o renginio programa buvo labai plati. Didžiausias dėmesys buvo skirtas tiksliai ir savalaikei ligos diagnostikai. Kalba ėjo apie medicinos dabartį ir ateitį, ypatingą vaidmenį skiriant biožymekliams, slaptų skydliaukės ligų diagnostikai, diabeto kontrolei, vėžio genų mutacijai ir kitoms temoms. Galiu pastebėti, kad laboratorinės diagnostikos sektoriuje įvyko daug reikšmingų pokyčių. Jeigu dar ne taip seniai hemoglobiną matuodavo laboratorijose prieš dienos šviesą, o ląsteles skaičiuodavo laborantai mikroskopu, tai dabar mes šnekame ne tik apie rutininius tyrimus, kurie atliekami sudėtingais lazeriais, vykstant tam tikroms cheminėms reakcijoms, bet ir apie naujausius genetinius tyrimus, kurie turi didžiulę diagnostinę vertę.
– Šiais metais buvo pakeista šeimos gydytojo norma ir gydytojui suteikta teisė atlikti daugiau nemokamų laboratorinių tyrimų. Kaip vertinate šiuos pasikeitimus?
– Džiaugiuosi, kad nors po truputį, bet šeimos gydytojai gauna vis daugiau įrankių savo praktikai. Tačiau žinant, kaip buvo išspręstas finansavimo rebusas, gydytojui ir vėl keliamas didžiulis uždavinys, kaip išgyventi ir pacientui suteikti visas galimybes kuo išsamiau pasitikrinti sveikatą savo gydymo įstaigoje už labai mažą kainą.
– Kuo ypatingi kraujo tyrimai? Kokia jų vieta susirgimų diagnostikoje?
– Kiekvienas žmogaus organas, atliekantis tam tikrą organizmo funkciją, į kraują išskiria tam tikras medžiagas. Pavyzdžiui, skydliaukė išskiria keturis hormonus. Jei norime patikrinti skydliaukės veiklą, turime atlikti hormonų tyrimus iš kraujo ir žiūrėti, kiek hormonų skydliaukė išskiria. Šiuo atveju svarbu atlikti ne tik vieno hormono tyrimą, nes gali būti, kad vieno išskiriama, kiek reikia, bet kitų – ne. Padarius visų skydliaukės išskiriamų hormonų tyrimą, gauname rezultatą, kiek šių medžiagų yra mūsų kraujyje. Jei per mažai ar per daug, vadinasi, yra problema.
Tą patį galima pasakyti apie kiekvieną organą. Tokiu būdu galime tiksliau diagnozuoti ligą ir paskirti gydymą. Iš bendros paciento apklausos galima tik spėlioti, kas jam yra: gal inkstų, gal kepenų veikla sutrikusi, o gal nervinis stresas... Dažnai pagal paciento nusiskundimus, išvaizdą ir visa kita, ką savo akimis mato gydytojas, negalima pasakyti, koks yra susirgimas. Paciento pasakojimas, nuo ko viskas prasidėjo, yra svarbus, tačiau vien to neužtenka. Reikalingi objektyvūs tyrimai.
– Kodėl Lietuvos ligoninėse, poliklinikose nėra laboratorinės diagnostikos gydytojų?
– Užsienyje – tai normali praktika. Echoskopuotojai, radiologai, laboratorinės medicinos gydytojai dirba ligoninėse, eina į konsiliumus. Lietuvoje visai neseniai Lietuvos sveikatos mokslų universitete įkurta Laboratorinės diagnostikos katedra. Iki šiol tokių gydytojų mūsų šalyje daug neparuošta, todėl jų trūksta net universitetinėse klinikose. Kalbant apie poliklinikas, situacija dar blogesnė. Mes vaikštom tik pagal siuntimus pas gydytojus specialistus, o diagnostika tarsi sukrauta ant šeimos gydytojo pečių.
– Ar šeimos gydytojai yra pajėgūs efektyviai ir tiksliai diagnozuoti susirgimus?
– Šeimos gydytojo galios yra labai ribotos. Kai buvo išskirstyta pagal lygius ir pirminiame lygyje liko šeimos gydytojai, jiems viską sukrovė, bet davė labai mažai instrumentų, t.y. laboratorinių tyrimų davė tik tris, iš kurių mažai ką galima nustatyti: bendras kraujo tyrimas, šlapimas, cholesterolis ir elektrolitų kraujyje tyrimas. Šie tyrimai kompleksiškai bendros organizmo būklės neparodo. Pavyzdžiui, vienas cholesterolis yra visiškai neinformatyvus, nes jis susideda iš keturių frakcijų, ir konstatavimas, jog padidėjęs cholesterolis dar nereiškia, kad yra kažkas blogai, nes gali būti padidėjusi geroji frakcija, – o tai yra labai gerai. Gydymo įstaigose nemokamai atliekamas tik bendras cholesterolio tyrimas.
– Kiek netiksli diagnozė yra lemtinga?
– Manau, kad nemažą mirčių nuo ligų atvejų skaičių sudaro netiksli diagnozė. Gal reikėtų to klausti patologų?
– Ar į netikslios diagnozės ir nepakankamų tyrimų pinkles papuola ir garsūs Lietuvos žmonės?
– Prieš keletą metų, siaučiant Lietuvoje kiaulių gripo pandemijai, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose mirė berniukas. Apie šį atvejį daug rašė spauda. Kaip paaiškėjo, berniuko gyvybę buvo galima išgelbėti, jei tą naktį klinikose budėjusi rezidentė būtų ėmusis visų veiksmų. Galbūt jauna gydytoja tiesiog nemokėjo perskaityti elementarių kraujo tyrimų rezultatų, kurie rodė pandeminį gripo virusą.
Dienraštis „Kauno diena“ taip pat rašė apie atvejį, kuomet dėl nekokybiškos echoskopijos Kauno Kalniečių poliklinikoje buvo nerastas piktybinis auglys. Jeigu tas žmogus būtų pasidaręs kraujo tyrimus, ligą būtų gerokai greičiau sužinojęs ir išgijęs. Manau, kad gydytojai vengia skirti laboratorinius tyrimus, nes nežino tyrimų galimybių, bet to, ne visi moka interpretuoti tyrimų atsakymus.
– Ar tikrai gydytojų nepakankama kompetencija laboratorinės diagnostikos srityje?
– Dar besimokydama universitete pastebėjau, kad laboratoriniams tyrimams skiriama labai mažai dėmesio, mažai praktikos, pagrindinis dėmesys – klinikos nustatymui. Iš esmės pas mus visada akcentuojamas gydymas, bet ne diagnostika, beveik nešnekama apie profilaktiką. Mes gydome ligas, statome didžiulius onkologinius centrus, atliekame sudėtingas operacijas, kurios labai brangiai kainuoja ir turi didžiulę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, bet nežiūrime į pirminę diagnostiką, lemiančią labai daug likimų ir gyvybių.
– Kokia situacija yra provincijoje? Ar ten gyvenančiam žmogui yra galimybių naudotis šiuolaikiniais medicinos tyrimų pasiekimais?
– Žiūrint iš paciento pusės, nėra jokio prieinamumo. Šeimos gydytojai nesuteikia informacijos apie laboratorinius tyrimus ir nėra kvalifikuoti juos tinkamai interpretuoti. Pacientai, gyventojai taip pat neturi pakankamai informacijos. Nors šalyje veikia nemažai medicinos diagnostikos laboratorijų, jomis naudojamasi nepakankamai.
– Koks Lietuvoje veikiančių medicinos diagnostikos laboratorijų lygis palyginti su Vakarų šalimis?
– Nemanau, kad mes atsiliekame, nes dirbame pagal tuos pačius ISO standartus, kurie yra patvirtinti visoje Europoje. Vykdoma kokybės kontrolė, atestacijos ir licenzijos reikalavimas, personalo išsilavinimas. Taigi vykdome tuos pačius reikalavimus ir dirbame su tomis pačiomis medžiagomis pagal tą patį standartą ir su panašia įranga.
– Ar pakankamas laboratorijų skaičius Lietuvoje?
– Aš kaip tik galvoju, jog tyrimus reikėtų centralizuoti. Norint užtikrinti gerą tyrimų kokybę, reikalingos didžiulės investicijos. Centralizavus paslaugą būtų galima dirbti visiškai automatizuota įranga. Laboratorija, kuri dirba minimaliu apkrovimu, tinkamos kokybės ir didelio tikslumo užtikrinti ne visada gali. Laikantis kraujo transportavimo taisyklių, tyrimų rezultatai nekinta.
– Kokia situacija Lietuvoje su tyrimais profilaktiniams tikslams?
– Tokių tyrimų beveik nėra. Valstybė jų nevykdo, nėra privalomi, viskas palikta paties piliečio sąmoningumui. Profilaktiniai tyrimai atliekami tik pagal sanitarines knygeles, pagal rizikos grupes. Mano manymu, toks profilaktinis patikrinimas – per menkas. Sanitarinės knygelės yra taikomos atskiroms grupėms, pavyzdžiui, visi medikai turi turėti sanitarinę knygelę. Kalbant apie profesines ligas, yra rizikos veiksniai, pagal juos vertina papildomi specialistai. Pavyzdžiui, jei dirbate aukštyje, tai jus turi įvertinti neurologas. Šie tyrimai irgi nėra finansuojami, už juos moka pats pacientas ar darbdavys.
– Populiarėja sveiko gyvenimo būdo idėjos visuomenėje. Ar tai padidins norą profilaktiškai tirtis?
– Jau dabar tai vyksta. Žmonės prašo medikų skirti tyrimus profilaktiškai, daug grįžusių iš užsienio ieško tokių paslaugų. Paprastai norinčiųjų profilaktiškai pasitikrinti sveikatą amžius svyruoja nuo 30 iki 50 metų.
– Ką turėtų daryti valdžia, kad naujausios medicinos diagnostikos priemonės ir laboratoriniai tyrimai labiau taptų prieinami žmogui?
– Turi būti aktyviai vykdomos profilaktinės sveikatinimo programos. Turėtų būti tobulinama įstatyminė bazė siekiant, kad būtų privalomas profilaktinis sveikatos pasitikrinimas. Tai turėtų būti nemokama pacientui ir pigu valstybei. Gerokai pigiau laiku diagnozuoti ligą ir ją išgydyti nei gydyti jos pasekmes. Būtų mažiau invalidumų, reikėtų mažiau pašalpų, mažėtų lovadienių. Visam pasaulyje yra daug investuojama būtent į profilaktiką ir skiriama sveikatos apsaugos lėšų, pas mus priešingai, labai mažai profilaktikai, o didelė dalis – gydymui.

Medicinos diagnostikos ir
laboratorinių tyrimų asociacija