Demokratijos miršta, ateina ilga kosminė žiema, bet Palangoje bus gerai

Kai jau buvęs Sirijos prezidentas Basharas al Assadas  gruodžio pradžioje pabėgo iš šalies, mūsų didieji patriotai ir amžini teisuoliai netvėrė džiaugsmu: „Va, kas nutinka visiems diktatoriams!“ O kad didžiųjų Vakarų demokratijų pamatai svyla, svyruoja ir siūbuoja – jiems nė motais.

Kai lapkritį lankiausi Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje Strasbūre – joje buvo tvirtinama naujoji Europos Komisija, kuriai vėl – kažin ar didelės demokratijos požymis? – vadovaus vokietė Ursula von der Leyen – buvau liudininkas neįtikėtinų įvykių, nors EP posėdžiuose, sudėjus visas keliones į Briuselį ir Strasbūrą, lankiausi bene 30-ąjį kartą.

Radikalūs kraštutiniai dešinieji ir kairieji, kurių 2024-2029 Europos Parlamente yra rekordiškai daug, Ponią Uršulą, sėdinčią prie pat tribūnos,  taršė kaip alkanų liūtų banda stirnelę  – kaltino Europos Sąjungos principų išdavimu, silpninimu, žalingu žaliuoju, žemės ūkio kursu. O kai kurie tokie europarlamentarai mūsų Andrių Kubilių, eurokomisarą atsakingą už gynybą ir kosmosą, ir Kają Kallas, buvusią Estijos premjerę, kuri perėmė vadovavimą ES užsienio politikai, vanojo iš peties – net vadino (cituoju) „išorinių, tai yra Europos Sąjungos interesų neatitinkančių jėgų atstovais.“

Žinoma, Europos valdžios vadžios – dar ne kraštutiniųjų rankose, nors naujoji Europos Komisija buvo patvirtinta vos 370 EP narių (EP yra 720 narių) balsavus už, 282 prieš, o 36 susilaikius. Rekordiškai mažai!

Mane pribloškė viena, nuolat kartojama posėdyje mintis: „Ponia Von der Leyen, jūs nesuvokiate, kad Europoje – nauja politinė realybė ir situacija“ 

Suprask: senosioms europinėms partijoms rinkėjai parodo duris, o pro jas su vėju įsiveržia naujosios,  radikalios kairės ir dešinės politinės jėgos, kurias jungia bendri užsienio politikos naratyvai: draugystė su Rusija, o Izraelis kurioms – genocido vykdytojas, palestiniečių žudikas.

Mūsų Remigijus Žemaitaitis su „Nemuno aušra“ tokių europinių radikalų fone atrodo kaip išdykęs nutrūktgalvis paauglys su 20 bendraminčių gauja!

Europarlamentaras Petras Auštrevičius man Strasbūre sakė: „Taip, tokios kalbos apie naują politinę realybę Europoje – ne iš piršto laužtos. Bandoma įteigti, kad toks Europos konceptas, kokį turime, pagrįstas liberalia demokratija, jau neveikia. Įvairiame lygy, net oficialiame, jau yra bandymų ištrinti žodį „liberali“, palikti tik „demokratija.“

Tačiau ne Basharui al Assadui, o Vakarų pasaulio lyderiams, dažnai dviprasmiškiems ir prisitaikėliškiems, tenka atsakomybė, kad Europos Sąjunga šiandien yra iššvaisčiusi savo patrauklumą. Tad ar verta stebėtis, kad jos vertybės – globalizacija, integracija, žmogaus teisės – kokiai nors Gruzijai jau yra ne dorybės, o blogybės.

Metų galas demokratinėse valstybėse atseikėjo saują nedemokratiškų politinių įvykių, kuomet mūsų valdžia ir oficialūs „nuomonės formuotojai“ tylėjo arba „lankstė“ juos sau patogiai.

Kai Rumunijos Konstitucinis teismas gruodžio pradžioje panaikino prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatus ir atšaukė  turėjusį vykti antrąjį rinkimų turą, nes, girdi, prezidento rinkimų pirmąjį turą laimėjęs radikalių dešiniųjų kandidatas yra prorusiškas, nes…savo rinkiminę kampaniją vedė per Telegram (tiesa, jo įsteigėjas, rusas Pavelas Durovas iki šiol sėdi demokratiškos Prancūzijos, kurios Vyriausybė iš kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų gruodį žlugo, kalėjime), mūsų super patriotai ir teisuoliai ploja katučių: „Taip!” Bet kai Gruzijos Konstitucinis teismas paskelbia, kad rinkimai į Gruzijos Parlamentą spalį buvo teisėti, jie širsta: „Ne!“

Kai Gruzijos policija vaišina „bananais“ demonstruotojus, klykiame „kaip baisu“ ir reikalaujame tarptautinių sankcijų Gruzijai, bet kai policija Kanadoje 2022-ais metais demonstrantus trypė arkliais, o olandų policija užsiuntė šunis prieš piketuotojus – tylime suglaudę ausis. O gal esame kurčnebyliai?

Kai demokratinės Pietų Korėjos Prezidentas, kuriam pasivaideno, kad Šiaurės Korėja „puola“, skelbia karinę padėtį gruodį, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius, išeinantis ne tik iš politikos, bet ir viešojo gyvenimo (žinoma, darbą jam parūpins Zelenskis, jeigu Trumpas laikys jį Ukrainos prezidento poste) – tarsi vandens į burną prisisiurbęs.

Kai Amerikos kretantis senukas Džou Baidenas savo prezidentiniu dekretu nuo ilgų kalėjimo metų atleidžia savo sūnų Hunterį, o po jo ir dar 1500 įvairaus plauko nusikaltėlių – gerai. Dėl to jų nebarsime ir nepiketuosime prie JAV ambasados Vilniuje.

Kad ateinančio JAV prezidento Donaldo Trumpo, psichopatinės asmenybės, nusikalstamų veikų (aišku, kai kurios jų yra politizuotos) yra net 86 – nesvarbu, ir mūsų išrinktieji netrukus rikiuosis į eilę Donaldui nusilenkti, pabučiuoti jo ranką ar atsiklaupti ant kelių, nors jis padalins Ukrainą į dvi dalis, o Europą paliks vieną prie suskilusios, bet praskolintos auksinės geldos.

„Times“ žurnalas jį jau paskelbė 2024-ųjų „Metų žmogumi“. Gal netrukus jis ir Nobelio premiją gaus?

Nors, atleiskite, durnininimas vyksta be paliovos, sutikite, jog vis daugiau žmonių niekuo netiki ir nepasitiki, o vis labiau bijo.

Daugiau nei akivaizdu, kad demokratijos miršta. Mūsų laukia ilga kosminė žiema – su į ledą pavirtusiomis sielomis, atbukusiais protais ir naujais baisiais žmonių praradimais.

Kaip bešvytuotų kosminė švytuoklė, tikiu, kad Palangoje bus gerai. Nes čia – jūra, pušynai, stipri bendruomenė, ir, žinoma, daugiau saulės. Net žiemą.

Linas JEGELEVIČIUS

„Palangos tiltas“ redaktorius