Darbdaviai jaunimu pasitiki, bet ne visada vykdo savo įsipareigojimus

Dalia J. KAVALIAUSKAITĖ

„Karšti čeburekai, šaltas alus, kepta duona“, – ir poilsiautojams, ir palangiškiams šie žodžiai žinomi mintinai, o jaunuolių, per didžiausius karščius su sunkiais krepšiais vaikštančių pliaže, pagaili ne viena poilsiaujanti pajūryje moteris. O ar įsidarbinti baigiantis liepai... sunku? Ar vietinis verslas plačiai atvėręs duris jaunimui? „Palangos tilto“ žurnalistė pabandė įsidarbinti...

Darbą radau – tikslas pasiektas

Nusprendžiau pabandyti pati įsidarbinti J. Basanavičiaus gatvėje esančiose kavinėse.

Dvi kavinės priimti atsisakė, teisindamosios, kad turi pakankamai darbuotojų, tačiau trečioji darbą pasiūlė.

„Ar padavėja esate dirbusi?“ – ne itin patikliai mane nužvelgė savininkas.

Linktelėjau, nors tai buvo „baltas“ melas. Ko nepadarysi vardan darbo Palangoje!

Darbdavys pokalbio metu bendravo maloniai, tačiau, kai paklausiau, ar reikės sudaryti  darbo sutartį, pastebimai sutriko – ėmė mykti.

„Ar jos jums labai reikia?“ – jo veidu nuslydo šypsnis.

Toks įspūdis, kad darbo sutarties su manimi pasirašyti nė neplanavo, nes tokio dokumento formos sakė laikinai net neturįs.

„Visos padavėjos čia dirba be sutarčių. Nuo sutarties – yra ji ar ne – atlyginimas juk nepriklauso“, – bandė aiškintis verslininkas.

Išėjau sukdama galvą, kaip kavinės darbuotojos gali jaustis saugiai, neturėdamos jokio dokumento, kuris apibrėžtų aiškias jų pareigas, darbo sąlygas, atlygį.

Bandžiau darbintis ir keliuose greitojo maisto kioskuose, siūlančius greitus užkandžius ar suvenyrus, tačiau darbo vietų čia jau nebebuvo.

„Ir kitiems metams vietos jau užsakytos“, – vieno greito maisto kiosko vadybininkė man sakė telefonu.

Saulės palydėti patraukiau prie tilto. Girdimas fleitos ir gitaros skambesys plukdė sraunią žmonių upę saulės link. Prisėdau paklausyti, o vaikinas, grojęs gitara, staiga išsitraukė būgnelį ir pasiūlė prisijungti.

„Radau darbą“, – šyptelėjau.

Vergovinė santvarka dar egzistuoja?

J. Basanavičiaus gatvė vasarą atgyja ir tampa ne tik prekybininkams pelninga vieta, tačiau ir jaunų žmonių iš visos Lietuvos darbinimosi vieta. Agnietė, šiemet baigusi pirmą kursą Vilniuje, sako: „Jau penktus metus dirbu Palangoje. Kelerius metus dirbau ledų pardavėja, metus – suvenyrų kioskelyje, o šiemet gaminu ir pardavinėju kebabus. Palangą kasmet renkuosi, nes poilsiautojų srautas čia ganėtinai didelis, o ir darbas nėra labai varginantis. Draugė dirba kavinėje. Išnaudoja ten jaunus žmones, todėl sau prisižadėjau – jokioje kavinėje Palangoje nedirbsiu“.

Kaunietė  Julija, kuri nenorėjo viešinti savo pavardės, iki šiol negali atsipeikėti nuo slogių darbo Palangoje potyrių vienoje Palangos kavinėje.

„Dirbau padavėja. Per dieną teoriškai gaudavau apie 50 litų ir arbatpinigių, tačiau sugrįžti į tą darbą niekada nenorėčiau. Keldavausi apie šeštą valandą ryto, nes nuo septynių jau turėjau būti darbe. Prieš kavinės atidarymą plaudavau patalpas, kartais tekdavo ir indus išplauti, nes samdytos indų plovėjos nebuvo. Šiltą dieną nespėji suktis – priimi kelis užsakymus iškart, nuneši indus nuo kitų staliukų, tada darbdavys užsuka patikrinti, o aš virtuvėje prie nešvarių indų, ne klientų aptarnavimo zonoje. Nuskaičiuoja tos dienos pinigus iš atlyginimo ir užsidirbi tik arbatpinigių. Uždaras ratas“, – prisimena Julija.

Tačiau eidama vakarine J. Basanavičiaus gatve dažnai pastebiu, kad prabangesniuose restoranuose sėdi vos keletas žmonių, o keturios ar penkios padavėjos tiesiog šnekučiuojasi. Daugiau lankytojų visgi pritraukia ekonominės klasės maitinimo įstaigos arba gyvo garso koncertai, vykstantys kavinėse ir restoranuose.

„Pigesnėse kavinėse ar restoranuose darbo vietų sukuriama daugiau, tačiau ir tikimybė būti išnaudotam išlieka didesnė“, – nuomone dalinasi Julija.

Kokį verslą Palangoje kurtum tu?

Nusprendžiau pasidomėti, kokį verslą Palangoje kurtų jauni žmonės. Geriausia išeitis, jeigu nenori būti išnaudojamas!

„Turbūt labiausiai vertėtų įkurti maisto verslą. Kurčiau gurmaniško maisto restoraną. Tai būtų didelis kompleksas su pramogomis. Tokių jau yra prie Palangos, tačiau pačiame mieste – dar ne“, – sako atostogauti į Palangą iš Gargždų atvykusi antrakursė Indrė Kontrimaitė.

Mergina netiki, kad naujos, dar nelabai populiarios verslo idėjos pajūryje, atgyjančiame tik vasaros sezono metu, vertos įgyvendinimo.

Jai antrina ir šiemet mokyklą baigusi klaipėdietė Gintarė Laurinavičiūtė: „Pajūryje verslui rinką sukuria užsieniečiai arba paaugliai. Dauguma lietuvių dar vis atostogauja su kepta duona ir čebureku rankoje. Jie negeria kavos, neina darytis laikinų tatuiruočių. Visą naują rinką priima jaunimas, kuris pinigų daug neturi, todėl jiems skirtos pramogos ar tam pritaikytas verslas atsipirktų tik per ilgą laiką. Atvirai kalbant, vadovaučiau čeburekų prekybai paplūdimyje – tai nors pelno atneša“.

Visgi jaunesnieji optimistiškų idėjų dar turi.

Palangiškis Augustas Balauskas sako jau dabar mąstantis apie nuosavą verslą, nors jam tik 16 metų: „Norėčiau atrasti sritį, kuri dar nėra išvystyta pajūryje. Pavyzdžiui, įkurčiau įmonę, kuri į vieną informacinę sistemą surinktų visus privačius gyvenamuosius namus, siūlančius nuomą poilsiautojams ir žmonės galėtų internetu išsirinkti ir užsisakyti vietą atostogoms pajūryje. Retai privatininkai turi galimybę būstą nuomoti internetu“.

A. Balauskas pasakoja ir apie tai, kad užsienyje žmonės keičiasi būstais keliems mėnesiams. Neslėpdamas susižavėjimo šia idėja, norėtų pabandyti įgyvendinti ją ir Lietuvoje. Tačiau priduria, kad mažuose miestuose, o ir Palangoje, legalų verslą įkurti sunku. Neva tam nesukurtos palankios sąlygos valstybinių institucijų mastu. Be to, pradinio kapitalo jaunas žmogus turi retai.

Jaunuolių, pradėjusių savo verslą, tėra vienetai

Apie šiemet Palangoje užregistruotą verslą teiraujuosi Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento direktorės Editos Cibienės. Daugiausiai verslo liudijimų šiemet Palangoje išduota gyvenamosios paskirties patalpų nuomos bei apgyvendinimo paslaugų veiklai, kiek mažiau prekybos ir gamybos veikloms. Dar dalis verslo liudijimų išduota ir statybos, kirpyklų, dviračių nuomos veikloms. Iš viso išduota virš dviejų tūkstančių verslo liudijimų. Dažniausiai verslo liudijimų savininkai apie 40 metų amžiaus, o jaunuolių, pradėjusių savo verslą, tik vienetai.

  Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Mes-juros vaikai".