Dainius Sobeckis į posmų liūtį įkinkė jūrą

  Vieno vėtroj „nuklišusio“ medžio miškas nejaučia. Mažoje žmonių bendruomenėje neįtikėtinai greit pajunti vieno, ypač raštingesnio, kultūringo „brėželio“ nebuvimą įprastame dienų ir gatvelių horizonte. Nejučia klausi: „Kur?“

Vienas ryškiau pastebimų...

Šitaip atsitiko ir su vienu iš ryškiau pastebimu naujųjų laikų lietuvių poetu, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Dainiu Sobeckiu. Palanga jau buvo visai rimtai jį „prisijaukinusi“ ir juo patikėjusi. Prisimenu 2007 metų liepos 15-ąją, kai poetas, tuomet Palangos savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas, žengė per trisdešimtąjį savo „metslenkstį“. Visa kuopa, visų lyčių sveikintojų, vargu, kas tą popietę savivaldybėje buvo darbo vietose. „Ką jūs šiandien, šiandien juk Dainiaus gimtadienis, o mes Dainių labai mylim!“ – sakė man buvusi Centro sąjungos kolegė Nijolė P. Šitai žino ir nepavydi jo žmona menininkė – muzikė, Klaipėdos koncertų salėje dirbanti Laimutė, ji – ne kokia „riedlentė – laibeklė“, pasitiki gyvenimo draugu. O juk tikėjimo vienas kitu nėra be pasitikėjimo. Rūpestingas dviejų sūnų – Jorio ir Agniuko tėvas yra Dainius. Čia vėl – klausimas: „Kur pusmetį buvo dingęs iš „Palangos poetas Dainius Sobeckis? Gal kur Visbyje Gotlando saloje, Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų kūrybos namuose?“ Gėda prisipažinti: aš seniai būčiau visą teisybę apie D.S. sužinojęs, bet nemoku naudotis ir neturiu mobilaus ryšio kortos kaladės dydžio telefoniuko. Viena, visos tos SMS yra įkyresnės už Šaipių ir Plazės džiunglių erkes. Erkės bent Laimo ligą gali padovanoti, o „mobiliakų“ SMS taip sujaukia žmogaus CNS (centrinę nervų sistemą!), šitaip „suėda“ brangų laiką, o kiekvienas skambintojas primeta darbų, kad užmigsi sunkiai. XXI amžiaus tempas, tipo?

Mano giliu įsitikinimu, patys išmaniausi yra dar protėvių ramiais žvilgsniais ir širdimi stebėti, nuglostyti, gerbiami pajūrio akmenys, pati „Išminties enciklopedija“ – Baltijos jūra, o išmintingus tekstus parašo šviestis ir šviesti dar geidžiantys lietuvių literatai. Tik eik Vydūno pėdomis! Bet mat jį kipšai, tą „mobilią neurosistemą“, daug svarbiau – kur buvo ir ką gero per paskutinį pusmetį nuveikė žinomas Vakarų Lietuvos kultūrininkas, diplomuotas teologas Dainius Sobeckis? Bičiulis – nemeluotai tikras „pagonistas“. Gali kaip nori „kryžminti“ socializmą ir kapitalizmą, kaip ežį su gyvate šviesaus visuotinio Komunizmo nesulaukėme. Todėl žmonių tebėra aktualus ir teberūpi pirmapradis tikrumas. Pagonizmas. Istorinės šaknys, „pergręžiančios“ amžių gelmes iki Baltijos ir Juodųjų jūrų dugno. Jis nenori pirkti jokios prievarta įbruktos ar brukamos religijos ar laikinų visais laikais valdžios, politikų ideologijos. Jam pirmiausiai rūpi, kad išauštų nauja, sveika diena, kad užtektų jėgų ne tik pačiutę pamylėti, bet ir suarti lauką, užauginti duoną ir išmaitinti vaikus, skiepijant jiems nuo seno priimtas vertybes. Žinoma, aukščiausiai visų ir visko – humanizmas. Žmogiškasis padorumas. Nekuriant laimės, asmeninės gerovės kitų žmonių bendruomenės narių sąskaita.

Langais verkiančios, liūtingos šių metų liepos popietę mano žmona Vlada po aštuonių mėnesių pagaliau šypsodamasi „atvirino“ šviežią žinią: „Skambino Dainius. Sobeckiai bus Palangoje pirmadienį, žada užsukti ir pas mus. Kepu firminį pyragą“.

Taip ir įvyko. Saulėtekio tako sūpuoklės vėl sulaukė darnaus Sobeckių ketvertuko, kuris iš mūsų kiemo išvažiavo į visų pamėgtąjį mero Šarūno Vaitkaus sumanytąjį Vaikų parką.

Jūros „kraujo grupės vaikinui“ savos ir Klaipėda, ir Palanga

Laivų bures siuva, drasko, vėl užglosto ir ritmiką čia gyvenančių poetų eilėraščiams teikia pajūrio vėjai. Aplinkui tikrai nemažai poezijos piligrimų, klajūnų su Jūros knyga. Tuo pat menasi Salys Šemerys, Vytautas Brencius, Ona Dovidavičiūtė – Pučenia. Juodkrantėje, Jonas Kantautas...

Prieš moterį, jūrą ir poeziją visais laikais daug klūporių.

„Labai plačiai dar neviešink, bet aš vis atkakliau pradėjau tyrinėti kultūros teologiją“, – bičiuliškai atsivėrė Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko pavaduotojas Dainius Sobeckis. „Dievas sukūrė pasaulį, visiškai jo neužbaigdamas, o palikdamas galimybę tai, kiek širdis ir protas leidžia, žmogui. Tad ir tobulinamės „n“ metų, ir tobulinsimės... Saulės aktyvumas „virškalnę“ pasieks dar tik 2013-aisiais, bet kai kurių astrologinių verslininkų įžvalgos apie pasaulio pabaigą 2012-12-21 – beviltiškesnės už mano ir tavo eilėraščius. Nieko tragiško neįvyks. Na, gali nemalonumų sukelti iš rikiuotės išvestos elektros – ryšių sistemos. Žmonijos istorija pažino daug Mikaldų. Aš manau, kad tos pačios žmonijos egzistenciją ryškiai palengvintų kultūros teologija“, – sakė „Palangos tiltui“ žinomas intelektualas, spaudos bendradarbis, šiuo metu dar ir Plungėje leidžiamo populiaraus kultūrinio mėnraščio „Žemaičių saulutė“ redaktoriaus pavaduotojas Dainius Sobeckis. Daug klaustukų vienu metu kankina šį 35-metį mąstytoją, ir daug atsakymų, bet niekad ne visus randa prie gimtosios Baltijos:

„Ką sukaupti per šį gyvenimą

Pragyvenimą

Visokias miglas

Visokią tuštybę

Kilnojamą nekilnojamą

Neturtą beturtį

Vasario smėlį

Vasaros pūgą

Mylinčią moterą

Vyrą nemylimą

Brėkštantį vakarą

                      Vėstantį rytą

                      Neišsineši

                      D.Sobeckio eilėraštis „Palikt“ iš 2011-09-23 Palangos miesto viešojoje bibliotekoje visuomenei pristatytos poezijos knygos „Homo religiosus“.

„Noriu užbaigti daktarinę disertaciją“

Dainius Sobeckis: „Man labai patiko kūrybiškai darbuotis Palangos miesto Kultūros skyriuje. Labai mielas kolektyvas! Visad tik gerai prisimenu gaiviuose ieškojimuose paskendusias kultūrinio „uostelio“ asmenybes – Vygantą ir Robertą, dabar miesto bibliotekoje dirbančią Renatą ir ramiabūdę Jolantą. Prisimenant biblioteką, kasmet vis iškiliau iš atminties vandenyno išnyra Palangai kaip reta atsidavusi, daug jai palikusi a.a. Audra Lukauskytė. Su ja mes labai vaisingai bendradarbiavome, tarėmės, kuriant Palangos etnokultūrinę visuomeninę tarybą ir rengiant konferencijas: „Palangos kultūros paveldas: būti ar nebūti“, leidžiant 2008 metais to paties pavadinimo knygą. Čia smagu minėti faktą, jog vienas iš konferencijos dalyvių, garsus ne tik Vakarų Lietuvoje mokslininkas, Palangoje gyvenantis Petras Grecevičius savo „baltiškąsias idėjas“ dabar sėkmingai realizuoja netgi tolimiausioje Kinijoje.

Palangos bibliotekoje irgi tebeturiu bičiulių, visų pirma, šio ryškiai net iš Plungės – Klaipėdos pastebimo, kultūringo kultūrinio Palangos židinio laivavedžiai, gerbiami palangiškiai Kęstutis Rudys ir Aura Banevičienė.

Tačiau aš noriu siekti mokslinės, ne biurokratinės karjeros. Labiausiai rūpi vaisingai užbaigti rašyti net ketverius metus atidaus darbo reikalaujančią daktarinę disertaciją Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedroje. O mano mokslinio darbo tema – „Leonardo Andriekaus gyvenimas ir kūryba: asmenybė ir krikščioniškasis universalizmas“. Darbo vadovė – prof. dr. Irena Buckley. Tai išties atsakinga, visų dvasinių jėgų ir atsidavimo reikalaujanti asmeninė užduotis, ir dėl jos teko, netgi momentais apgailestaujant, atsisakyti vyriausiojo specialisto pareigų Palangos Kultūros skyriuje. Šia proga aš priminsiu visai Lietuvai reikšmingą asmenybę, iškilų lietuvių egzodo šviesuolį – Skuodo rajone, Barstyčiuose gimusį poetą, kunigą, vienuolį nuo 1946 m. gyvenusį JAV,  Kazimierą Leonardą Andriekų (1914-07-15 – 2003-05-19)“.

Malonus sutapimas: L.Andriekus ir D.Sobeckis gimę tą pačią dieną – liepos 15-ąją, – G. G.).

Lietuvių dvasinį autoritetą išaukštinusi asmenybė

„Savo biografiniame etiude „Leonardo Andriekaus vienuolystė ir kūryba“ dar 2009 metais „Naujajame židinyje – Aiduose“ rašiau, čia labai trumpai, idant visi plačiau pažintų, prisimenu:

„... Nors gydytojas jam nustatė chronišką akių ligą, jis vis tiek siekė žinių. Besimokydamas įstojo į ateitininkų kuopelę, pradėjo jai vadovauti ir pasikvietė į ją Vytautą Mačernį. Po dvejų metų Sedoje pasuko į Kretingos gimnaziją. Tačiau nei vienoje, nei kitoje mokymo įstaigoje lietuvių kalbos mokytojai neskatino jaunuolio kurti. Jiems labiau rūpėjo kalbos dalykai ir iš mokinių jie reikalavo pirmiausia daug žinių. Vis dėlto mokydamasis gimnazijoje L.Andriekus bandė rašyti: „Mirus žemesnės klasės mokinukui, parašiau eilėraštį apie mirtį ir atidaviau Šv. Pranciškaus varpelio redakcijai“...

/.../ Pirmasis poezijos įkvėpimo šaltinis bus buvusios kantičkos, o pirmieji autoritetai, paskatinę toliau kurti jau Amerikoje, buvo Jonas Aistis ir Antanas Vaičiulaitis, kurie perskaitė kelis jo eilėraščius „Šv. Pranciškaus varpelyje“. Vėliau rašyti lenkė ir Jurgis Jankus su Stasiu Santvaru, kurie atvykę Amerikon pradėjo bendrauti su lietuviais pranciškonais. Dirbdamas „Aidų“ redakcijoje jis patyrė skatinimų toliau kurti ir iš kitų rašytojų, ypač Bernardo Brazdžionio.

Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje pradėjo atsikurti vienuolijos: pranciškonai, marijonai, jėzuitai, saleziečiai. Tai, kaip ir pačios Lietuvos atgimimo banga, veikė ir Andriekų. Iš pradžių galvojo vykti pas marijonus į Marijampolę, bet ta kelionė jam pačiam pasirodė nereali, o tada išgirdo apie atsikuriančius pranciškonus Kretingoje bei steigiamą berniukų gimnaziją.

1934 m. rugpjūčio 3 d. Telšių vyskupo liudijimo dokumente teigiama, „kad K. Andriekus nėra susietas jokiais kitais įžadais, nėra sudaręs santuokos ir gali būti įvilktas į vienuolio abitą. Tuo metu pranciškonų gimnazijoje buvo paprotys, kad gimnazistai, kurie galvojo apie pranciškonų gyvenimą, galėjo būti įvilkti vienuolio rūbais dar būdami gimnazistai“.

Tais pačiais metais jis įstojo į vienuolių pranciškonų ordiną, kur gavo Leonardo vardą. 1937 m. vasarą būrys klierikų iš Kretingos pranciškonų vienuolyno buvo išsiųstas į užsienį“.

/.../ 1945 m. L.Andriekus ėmėsi redaguoti Italijoje leistą „Lietuvių balsą“, 1980-1992 m. buvo „Aidų“ vyr. redaktorius, net 42 metus – leidėjų įgaliotinis žurnalo reikalams. Tas darbas, anot L.Andriekaus, jam padėjęs susidraugauti su kūrybingais išeivijos žmonėmis. Taip pat 1978-1952 m. redagavo „Šv. Pranciškaus varpelį“. Bendradarbiavo „Darbininke“, „Drauge“, „Lux Christi“, „Ateityje“, „Tėviškės žiburiuose“, „Dirvoje“, „Lietuvių dienose“, „Pasaulio lietuvyje“ ir kitur.

L.Andriekus rūpinosi tremtyje atsidūrusiais Lietuvos rašytojais. Padėdavo jiems gauti afidavitus. Atvykusiems parūpindavo gyvenamąjį plotą bei darbą. Panašiai jis pasirūpino ir poeto Kazio Bradūno šeima.

Dešimt metų vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai Amerikoje. Išleido dešimt knygų, iš jų dvi anglų kalba, vieną rinktinę. Iš tokio nemažo kūrybinio palikimo galima spręsti apie autoriaus poetinę kalbą. Jo kūryboje ryški istorinė ir teologinė tematika. L.Andriekaus gyvenimą galima laikyti stulbinančiu atsižadėjimo pavyzdžiu. Jis gyveno ne dėl savęs, o dėl kitų. Paaukojo savo gyvenimą lietuvių kultūrai ir vienuolystei. Dar nežinia, kuri jo veikla svaresnė. Tam reikalingas atskiras tyrimas. Tačiau neabejotina, kad jis paliko ryškų pėdsaką Amerikoje lietuvių išeivių tarpe“, – priminė reikšmingiems kultūros teologijos tyrinėjimams atsidavęs klaipėdietis Dainius Sobeckis, atsidusdamas Palangos Saulėtekio take: „Kaip reikia panašių į L.Andriekų kultūros žmonių dabar Lietuvoje“.

Kūrėjai neturi motyvacijos vienytis

Šiuo metu jis yra Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos skaityklos vedėjas (direktorius Ramvydas Juška). Poetas (visų pirma) Dainius teiravosi: „Kažin, kaip dabar Palangoje sekasi poetei Elenai Karnauskaitei, kitiems literatams?“, pasakojo apie Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklą, kurią bandys „bent viena bangele“ pagyvinti sykiu su visiems žinomu prozininku, daug jaukumo uostamiesčio kultūriniam gyvenimui teikiančiu Juozu Šikšneliu. Prisiminti ir geru žodžiu minėti kiti ieškojimų kelyje tebesantys nūdienos Vakarų Lietuvos literatūros artojai – Rolandas Rastauskas ir Stasys Jonauskas, Danielius Milašauskas ir Sergejus Isajevas (Clandestinus). Prisiminėme ir žinomus Kauno poetus Viktorą Rudžianską, Vladą Vaitkevičių. „Gaila, kad mūsų kūrybinės organizacijos ir Klaipėdoje dabar yra ganėtinai savanaudiškos. Tikrai dabar yra „menas būti menininku“. Nėra bendros Klaipėdos kultūrinės programos. Kiekviena sritis – tik už save, („EGOterapija“), niekam nerūpi, – gal tik kol kas? – bendruomeniškesni, kultūrdvasiniai, intelektualiniai reikalai“, – apgailestavo šviesiąja savo širdies puse į Palangą dar vis atsigręžęs poetas Dainius Sobeckis.

Laimutės ir Dainiaus Sobeckių kultūrinei šeimynai išriedėjus iš Saulėtekio tako į Vaikų parką Žvejų gatvėje aš vėl atsiverčiau Dainiaus Sobeckio 2008 m. kovo 17-ąją jo ranka „autografuotą“ antrąją autoriaus eilėraščių knygą „Žvejo sūnaus“ (2006). Čia išspausdintas įžvalgus ir gelme turtingas tekstas „Po maldos“:

                      Amen 

mes žinom

kas Tavo mylimieji

Tavo vaikai

alkoholikai prostitutės

suteneriai žudikai

klaidatikiai nusidėjėliai

einantys prie Tavęs

visi neteisieji per ilgus

amžius nužmogėję

vagys ištvirkėliai

svetimautojai nesaugantys

guolio šventumo

tavo meilė jiems beribė 

tačiau maldaujame

Tave 

būk gailestingas

vaikams Tave mylintiems

visiems savo šventiesiems

teisiesiems Tavo vardą

giriantiems

ir jį šlovinantiems

būk jiems maloningas

nesuteik pasaulio ramybės

pasūdyk druska

nuvožk žibinto dangtį

Tėve

atleisk Tave mylintiems

nes jie nežino

ką daro

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".