„Bočiai“: praėjus 50 metų – bagažas nostalgijos ir nesenkančio entuziazmo

Artėjantį šeštadienį Palangos liaudiškų šokių ansamblis „Bočiai“ su vadovais – Janina Serapiniene ir Rimu Tranausku – priešaky švęs ypatingai gražų, jau drąsiai galima sakyti, brandų 50 metų jubiliejų. Retas kuris ansamblis gali pasigirti sulaukęs tokios ypatingos šventės. Kiekvienas esamas ir buvęs kolektyvo narys turi ką prisiminti ir su džiaugsmu jau ruošia kurpaites šventei, kurios sulaukta tik jų entuziazmo dėka. Kalbinti ansamblio nariai sutartinai patvirtino, jog „Bočiai“ – jų energijos šaltinis, be kurio nei vienas jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. „O kiek čia ir asmeninių švenčių atšvęsta“, - šypsodamasi prisiminė viena iš ansamblio narių Elena Bukienė.

Neištrinami įspūdžiai

Jau ir 25 metų jubiliejus ansambliui yra labai svarbus minėjimas, o tokių, kurie „Bočiuose“ jau koncertavo, buvo ir tuomet. Viena iš jų – minėtoji ponia Elena. Jos prisiminimuose išlikę daug smagių akimirkų, išvykų į svečias šalis dar anuomet, kada niekas taip lengvai neišvykdavo kur panorėjęs. „Labai puikiai prisimenu, kuomet blokados metais darėm koncertą, surinkom 300 rublių, labai džiaugėmės savo sėkme“, - papasakojo E.Bukienė, atskleidusi, jog „Bočiai“ visuomet buvo populiarūs.

„Be „Bočių“ juk nei viena šventė nepraeina“, - linksmai nusiteikę, ruošdamiesi jubiliejui kalbėjo ansambliečiai. O ir Europoje šis kolektyvas jau ne kartą lankėsi pas išvykusius iš Lietuvos tėvynainius. Jie visuomet laukiami. „Man labiausiai įsiminė vienas įvykis, kuomet svečiavomės Kaliningrade, ten pamačiau, jog vaikai jau nebemoka kalbėti lietuviškai, o man vienintelė mintis kirbėjo galvoje: juk ir mano anūkai gyvena užsienyje – Vokietijoje, tai ir jie nebemokės lietuvių kalbos, tuomet mane ramino, kad kaip tik džiaugčiausi, juk Vokietijoje, ne čia gyvena. Tiesa, mano anūkai moka lietuviškai kalbėti, jokių problemų“, - vieną iš įsiminusių epizodų papasakojo ir kita ansamblio narė Nijolė Mikalajūnienė.

Padeda įkurta asociacija

O tokių išvykų gal jau ir nebebūtų, nes „Bočiai“ už pinigus nebekoncertuoja, tad natūralu, nebesusirenka pinigėlių savoms išlaidoms. Tad su šia mintim prieš trejetą metų buvo įkurta „Bočių“ asociacija, kurios prezidentė – Birutė Mockuvienė. Taip po truputį „įbyra“ pinigėlių.

„Jei ne su „Bočiais“, tuomet niekuomet niekur nebūtumėm nukeliavę“, - įvardino vieną iš didžiausių privalumų kolektyvo nariai.

Ir šeimos susikuria

„Mums su vyru „Bočių“ ansamblyje teko atšvęsti ir savo auksines vestuves“, - pasidalino savo išgyvenimais E.Bukienė. Kaip papasakojo moteris, net nesitikima, jog tokias šventes ar asmeninius jubiliejus ansambliečiai prisimins, tačiau visuomet visi būna itin smagiai pasveikinti.

O kiek porų būtent bešokdami ir šeimas sukūrė. „Kuomet šventėm Elenos auksines vestuves, viena mūsų kolektyvo narė pagavo vainikėlį, o ir išties netrukus susituokė su ansambliečiu“, - smagią akimirką papasakojo ir B.Mockuvienė. Tokių porų, kaip prisiminė pašnekovės, buvo ne viena.

Įsidrąsinę prisijungti, pasiliko ilgam

Tiesa, tenka apmaudauti tik dėl to, jog kolektyve trūksta vyrų. Jei jau ateina šokti, ateina poromis, o pavienių vyrų sunkiau prisivilioti. „Mes taip pat su vyru šokdavom drauge, tik dabar jis apsirgęs“, - teigė E.Bukienė. Kaip pripažino moterys, svarbiausia ir yra sveikata, tačiau sutartinai patvirtinusios, kad šokis – sveikata.

Entuziastingas šokių grupės seniūnas Vytautas Dermeikis pripažino, jog buvo pažadėjęs ateiti sulaukęs pensijos. „Kitos išeities nebuvo, turėjau ateiti“, - juokavo ansamblietis, kolektyve jau besisukantis šešerius metus. Kartais pakanka tik noro, kaip pavyzdys, ir iš Kretingos į repeticijas ir koncertus atskubantis Jonas Stonkus.

Kai kurios ansamblio moterys taip pat „spyriojosi“, kol įsidrąsino įsijungti į gretas. „Aš išties koncertuoju jau daugiau kaip 50 metų, skaičiuojant ir tuos metus, kai dar mokykloj užsiimdavau šia veikla, buvo toks chorų tarpas. Vis delsiau prisijungti prie ansamblio, tačiau sulaukusi anūko pagaliau įsidrąsinau, visgi jau tuomet tikau prie „bočių““, - juokavo jau taip pat pusę šio ansamblio veiklos regėjusi palangiškė Stefa Kavolienė.

Kaip papasakojo N. Mikalajūnienė, ją vadovas R.Tranauskas ilgai įkalbinėjo prisijungti prie kolektyvo, tačiau jai užteko pajusti, kad liko viena, veiklos nebėra, ėmė ir persigalvojo, taip jau 12 metų, kai visur kartu su kolektyvu. „Išvykus vaikams po Kalėdų, pabudusi pajutau, jog išties pasidarė liūdna, o jau sausio 5 dieną išvykom į Kaliningradą“, - prisiminė smuiku grojanti ansamblietė, papasakojusi, jog šio instrumento buvo atsisakiusi po mokytojo Vytauto Striko mirties.

Ateis ir su lazdelėm

„Nešiojau pakvietimus buvusiems ansamblio nariams, kurie su džiaugsmu juos priėmė, pažadėjo būtinai atvykti, net ir su lazdelėm“, - pasidžiaugė vis dar išlikusiu entuziazmu E.Bukienė. Kalbintos pašnekovės su nostalgija papasakojo, jog jau daug ansambliečių yra iškeliavusių Anapilin, kiti atsisakė dėl ligos, tačiau viena aišku, jog tik šių visų žmonių dėka „Bočiai“ taip sėkmingai gyvavo tiek metų, ir neabejotinai, dar ilgai gyvuos.