Autistas sūnelis nuspalvino gyvenimą kitokiomis spalvomis ir daug išmokė

Palangiškė Gintarė Greičaitytė prieš ketverius metus, kai dar gyveno Anglijoje, susilaukė gražaus sūnelio. Po sunkaus atėjimo į šį pasaulį vaikelis įsikabino į gyvenimą ir, atrodė, visas bėdas įveikė. Bet po kurio laiko paaiškėjo, kad jis atsinešė bėdų, su kuriomis itin ryžtingai kovoja jo mama. Berniukui pripažintas autizmas. O tam, kad vaikas galėtų vystytis ir suaugęs gyventi savarankiškai, jam būtina nuolatinė pagalba. O ji mamai – tiesiog neįkandama dėl finansų trūkumo.

Padedanti terapija
Autistams vaikams itin padeda ABA terapija, suteikianti galimybę jiems kontroliuoti elgesį ir tobulėti. Šią terapiją žino ir Gintarė, mielai ją lankytų su sūneliu, tačiau tai nėra valstybės kompensuojama, o šeimai pačiai susimokėti – neįmanoma, tiesiog nėra tokių pajamų. Mėnesiui tokia terapija atsieitų apie 650 eurų.
ABA terapija (engl. Appliet Behavior Analysis) – taikomoji elgesio analizė. Tai moksliniais tyrimais įrodytas pats efektyviausias mokymo ir elgesio keitimo metodas. Taikant vaikams šią sistemą galima ugdyti įvairius įgūdžius (pavyzdžiui, savarankišką apsirengimą, naudojimąsi tualetu, kalbą, komunikaciją, žaidimą, skaitymą, matematiką, rašymą ir t. t.) ir formuoti elgesį (pavyzdžiui, pykčio priepuolių valdymą, emocijų reguliavimą, mandagumą, tinkamą elgesį viešumoje ir t. t.). „Tai atliekama išskaidžius elgesį į seką: stimulas – elgesys – pasekmė. Stimulas yra ženklas iššaukiantis elgesį. Elgesys turi būti konkrečiai apibrėžtas. Motyvuojanti pasekmė skatina to elgesio kartojimąsi, o jos trūkumas – elgesio blėsimą“, – teigia terapijos specialistai. Pagrindinis ABA terapijos centras yra Vilniuje.
Gintarė pripažino, jog Lietuvoje nėra lengva rasti autistams vaikams pagalbos, ši terapija yra viena iš svarbiausių teikiamų pagalbų tokiems vaikams, kad jie galėtų kontroliuoti savo elgesį ir gebėtų savarankiškai gyventi ateityje. Terapija būtina nuo mažens, kad vaikas įsisavintų svarbiausius dalykus ir juos kartu neštųsi per gyvenimą. „Tai yra mano siekiamybė. Žinoma, tokiems žmonėms visada reikės artimųjų pagalbos, tačiau jie galiausiai sugeba gyventi savarankiškai. Daug domiuosi, daug žinau, kadangi tuo aš pati gyvenu. Mano vaikas lanko darželį, jo grupėje išvis tokių vaikų yra šeši. Nėra pakankamai auklėtojų, kad būtų galima užsiimti kiekvienu vaiku, vesti kokybiškus užsiėmimus. Viskam trūksta finansavimo, kaip ir visur“, – atkreipė dėmesį G. Greičaitytė.

Kiekvienas yra skirtingas
Kaip papasakojo Gintarė, kiekvienas autistas vaikas yra labai skirtingas ir tikrai negalima galvoti, kad visi vaikai bus vienodi, elgsis vienodai. Vienus autistus vaikus lydi didžiulis aktyvumas, kitus – priešingai – pasyvumas, kiekvienas skirtingai reaguoja į garsus, šviesas.
Jeigu kam kyla klausimas, kas apskritai yra autizmas, tai autizmas nėra liga. Tai – neurologinis raidos sutrikimas, kurio priežastys vis dar nežinomos. Paprastas autizmo paaiškinimas būtų toks: šis sutrikimas pasireiškia, kai vaikai turi problemų reikšti savo bei suprasti kitų asmenų mintis ir jausmus.
„Mano vaikas nekalba. Pagrindinė mūsų problema – kalbos supratimas. Šiaip jis labai savarankiškas, pats geba savimi pasirūpinti, ir labai linksmas, žaidžia, bet, aišku, turi savitumo. Elgesio analizė padeda įvertinti vaiką, jo elgesį ir tuomet ieškoma problemos sprendimo būdų. Šiuo metu mes mokomės imituoti. Būtent ABA terapeutė mums ir padeda. Žinoma, labai sunku suprasti žmonėms, kurie su tuo nėra susidūrę, tačiau galiu pasakyti, kad terapija jau duoda vaisių“, – kalbėjo Gintarė.
Pašnekovė itin daug laiko skirianti vaiko ugdymui. Sebastianas mokosi norus išreikšti per paveikslėlius. „Labai svarbu, kad vaikas gebėtų išreikšti norus be agresijos, nes jeigu jis to padaryti nesugeba, jis gali imti pykti, kyla saviagresija. Kortelės, paveikslėliai padeda, tuo pačiu skatinamas ir kalbos suvokimas. Visi tėveliai, kurie augina tokius vaikučius, pabrėžia ABA terapijos naudą. Mes neseniai pradėjome šią terapiją, bet jau matau rezultatus“, – sakė Gintarė, pabrėžusi, jog vaikai linkę kopijuoti, tad jie kopijuos tiek ir agresyvų elgesį, jeigu tokį regės, tiek ir skatinantį elgtis gerai, tad labai padeda, kai autistai vaikai gali pabūti įprastoje vaikų grupėje, tarp vaikų, iš kurių būtų galima mokytis.

Požymiai pasireiškė ne iš karto
Pašnekovė pritarė, jog Lietuvoje apskritai labai sunku auginti kitokį vaiką – labai trūksta žmonėms empatijos, supratimo. Netgi ir tie tėveliai, kurie žino, ką reiškia auginti autistą vaiką, ir šie sugeba pakritikuoti.
„Būna tokių akimirkų, kai kuriuo nors metu vaiką kažkas dirgina, jis rėks, parodys, kad kažkas negerai. O aplinkiniams žmonėms atrodo, jog vaikas yra išpaikintas ar neišauklėtas. Ypatingai vyresnio amžiaus žmonės pagrūmoja vaikui piršteliu: „Nu, nu, nu, koks tu negeras“. Seniau labai mėgdavome žaidimų kambarius. Kol sūnelis buvo mažesnis, niekas nė nepastebėdavo skirtumo, visi mažiukai yra judrūs, nenustygstantys vietoje. Dabar Sebastianas – jau didesnis, jo elgesys jau skiriasi nuo bendraamžių, tad tenka pamatyti, kaip tėvai savo vaikus nuveda toliau. Nors nėra mano vaikas nei agresyvus, nieko, tiesiog tokia reakcija“, – apibūdino mama situacijas, kurios nemaloniai nuteikia.
Sebastianas, vienturtis Gintarės vaikas, gimė Anglijoje po Cezario pjūvio. Sunkiai į pasaulį atėjusiam berniukui pastebėta infekcija, siekiant užkirsti jai kelią, naudoti antibiotikai. „Nežinau, gal ir tai turėjo įtakos jo sveikatai. Kurį laiką nebuvo galima įtarti, jog kažkas negerai. Pastebėjau po pusantrų metų, kad jis neatsisuka šaukiamas vardu, nereaguoja, betikslis pasidarė jo žaidimas. Fiziškai buvo viskas gerai, pradėjo normaliai vaikščioti, buvo visuomet aktyvus“, – prisiminė pirmuosius sūnelio gyvenimo metus Gintarė.

Geriausia išeitis būtų rastas darbas
Kukli moteris pripažino, kad pagalbos prašyti nėra lengva, juolab, kad suprantanti, jog daug esama šeimų, kurioms reikia pagalbos. Bet juk visi puikiai žino, kad tėvai dėl vaiko gerovės padarys viską.
„Negaliu rasti nei darbo, nes norėčiau dirbti puse etato, kadangi vaikui reikia mano priežiūros. Neturiu artimųjų, kurių galėčiau paprašyti pagalbos prižiūrint vaiką. Mama pati serga. Būtent jos paūmėjusi liga mane ir paskatino grįžti iš užsienio. Teko rūpintis ne tik vaiku, bet ir mama. O aš darbo nebijau, per dešimt metų dirbau įvairiausius darbus. Net nereiktų pagalbos, jei gaučiau darbą. Susitvarkytume dienos režimą ir puikiausiai galėčiau viską spėti“, – teigė Gintarė, atkreipusi dėmesį, jog darbas, kuris nepareikalautų iš jos visos dienos, būtų puiki išeitis. Jauna moteris turi mokėti paskolą, kuri nebuvo tokia bauginanti, kol pati buvo dirbanti.
Ji atkreipė dėmesį ir į tai, jog pagalbos reiktų ir darželio grupei, kurioje laiką leidžia ir jos vaikas, kadangi ten trūksta įvairių priemonių, kad vaikai galėtų lavintis.
„Mūsų šalyje apie tėvus, kurie augina vaikus su įvairiom negaliom, visiškai nepagalvota. Juk būna ne tik fizinė negalia, būna ir kitokių. Aš, asmeniškai, neturėdama artimųjų, negaliu paprašyti, kad kas pabūtų su mano vaiku bent keletą valandų. Mamos turėtų gauti atokvėpio minutėlę. Nėra net psichologinės pagalbos. Tėvams žinia, jog gimė toks vaikas, prilygsta netekčiai, – tai yra didžiulis skausmas“, – visuotines problemas įvardijo Gintarė.
Pašnekovė pripažino, jog sūnelio atėjimas visiškai pakeitė jos pačios gyvenimą, tačiau ir labai daug ko išmokė. Svarbiausia, kad ji dėl savo vaiko pasiryžusi kalnus nuversti, kad tik jis gebėtų gyventi savarankiškai. Tą padaryti galima.

Norintys ištiesti pagalbos ranką Gintarei ir jos sūneliui Sebastianui, tą gali padaryti pervedus jiems bent kokią sumą pinigų: Gintarė Greičaitytė, a.s LT697300010002070831