Atostogos Nicoje: Perkūnas iš giedro dangaus

Ne, ne, dangus čia niekuo dėtas. Oras buvo švelnus, tiek ryte, tiek vakare apie 18-20 laipsnių šilumos, nors spalio pabaiga. Vanduo Viduržemio jūroje apie 20 laipsnių. Maudėmės, džiaugėmės Žydriosios pakrantės malonėmis, grožėjomės Alpių priekalnėmis, jose įsitvirtinusiomis puikiomis vilomis, galingais fontanais. Stebėjome Monake oriai vaikštinėjančias rusų turtuolių moteris, plevėsuojančias akinamai baltais Armani, Gucci... ženklų pirkinių maišeliais (lyg angelai M. Šagalo paveiksluose), bet tveriančias ne biblinį, o visai kitų verčių pasaulį. Stovėjome ir gyvoje eilėje, norėdami nors akies krašteliu dirstelėti į naująjį pasaulio altorių - Cazino. Žinoma, kur kas įspūdingesni A. Matiso, M. Šagalo, P. Pikaso muziejų turtai.
Žaibas trenkė vos tik atvykus į Villefranche Sur Mer, nespėjus sušilti kojų viloje „Villa America“, kurią dukra Severija buvo išnuomojusi internetu. Malonus šeimininkas Manuelis jau laukė mūsų, paaiškino, kaip naudotis buities prietaisais, atidarė prancūziško vyno butelius, įdavė raktus ir pasakė, kad išvyksta į Italiją, o jei ko nors reikės, tai mums pagelbės jo tėvas Perkūnas. Perkūnas?! Netrukus pasirodė ir jis - Perkūnas Liutkus - su dviem prancūziškomis „bagetėmis“ ir Rinkuškių alaus buteliu rankose.
„Man neseniai suėjo aštuoniasdešimt metų, tai giminės iš Lietuvos atsiuntė 80 „bonkų“ alaus. Žinau, dabar jūs sakot ne „bonka‘, o butelis‘,- energingai ir be jokių protokolinių ceremonijų prisistatė Perkūnas ir su taure vyno rankoje pradėjo savo apžvalginę ekskursiją.
„Čia mano tėvo (Antano Liutkaus) nutapytas paveikslas....“
„Čia mano mamytės nuotrauka (Janina Mikulskytė iš Telšių, 1929 m. išrinkta Palangos grožio karaliene)...
„Čia mano pirmosios žmonos fotografija. Ji buvo iš Kubos!(labai garsi Kubos aktorė Mirtha Ibarra).
„Matai, čia mano tėvas su Jurgiu Savickiu (rašytojas ekspresionistas). Jis yra mano Krikšto tėvas...
Šitokiu mums labai netikėtu greituoju būdu buvome apgyvendinti kitoje – „lazurkinėje“ - pakrantėje (prieškario lietuvių kultūrinio elito vartotas terminas). Taip ir gyvenome visą savaitę: dieną – Žydriosios pakrantės malonumai, o vakare įsiviešpataudavo „lazurkinės“ pakrantės dvasia: paslaptinga praeities istorija, ramūs pokalbiai, svaiginantys terasos augalų kvapai... Pasikalbėjimai niekuo neįpareigojantys, neturį tikslų, nuoširdūs, mieli ir šilti... Villa America iš tikrųjų priminė Šatrijos Raganos „Sename dvare“ nuotaiką: iš daiktų, iš visų namo kerčių, knygų, paveikslų ir fotografijų atgydavo pasakojimai ir liudijimai. Buvo aišku, kad tai Lietuvos istorija ir kultūra persmelkti namai ir kad nuo 1941 m. vila buvo lietuvių šviesuolių ir menininkų oazė. Beje, yra ir tiesioginių sąsajų su Šatrijos Ragana. Mat Perkūno tėvą Antaną Liutkų, kilusį iš Leckavos, netoli nuo Židikų, parėmė Šatrijos Raganos ir kunigo K. Bukanto įsteigtas labdaros fondas. Tai leido jam studijuoti teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete, išeiti į žmones, tvarkyti valstybės reikalus, bet visa tai jau tolimas praeities atbalsis...
Prieškario laikų žodynas, vos juntama prancūziška intonacija, didelis noras ir pastangos kalbėti taisyklingai, išmokti naujų žodžių.
„Fenomenas, - kaip pats sako, - aš niekad lietuvių kalbos nesimokiau, bet kalbėti moku, nes taip kalbėjo mano tėvai. Mano vaikai lietuviškai jau nekalba – turi 3 sūnus ir 2 dukras. Mat motinos ne lietuvės“.
Fenomenas yra ir tai, kad savo gyvenimu įprasmino M. Daukšos pamatinę tiesą: „Gyvuoja tautos, bet daugiausia vartodamos ir išlaikydamos savo kalbą“.
„Galiu būti dinozauras ar kas tik nori, bet, žinai, kas pameta kalbą, tas pameta tautą“, - labai paprastai ir aiškiai išsakyta Perkūno patirtis yra identiška M. Daukšos minčiai.
Kai 1990 m. gruodį (buvo sulaukęs 60 – ties) pirmą kartą savo gyvenime pamatė Lietuvą, būtent, lietuviška šnekta buvo pats stipriausias įspūdis: „Man buvo šokas girdėti, kad visi aplink mane kalba lietuviškai. To gyvenime praktiškai nebuvau patyręs“.
Jausmo, kad esi vertinamas ne už turtinę padėtį, ne už užimamas pareigas, ne už išskirtinumą, o už tai, kad kalbi lietuviškai, realiai niekada nebuvome patyrę ir mes.
Perkūnas – didelių istorinių lūžių kūdikis. Gimė Paryžiuje 1939 m. prieškario diplomato Prancūzijoje Antano Liutkaus ir Janinos Mikulskytės šeimoje, (atrodo, kokia šviesi ateitis laukė), o 1940 m. viskas totaliai griūva tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, apskritai, visoje Europoje. Diplomatinės tarnybos uždaromos, sovietai nori, kad diplomatai būtų grąžinti į Lietuvą, bet prancūzų valdžia leidžia lietuviams pasilikti Prancūzijoje. 1941 m. Antano Liutkaus šeima iš prancūzo jūreivio nusiperka vilą „ Villa America“ ir įsikuria Villefranche, netoliese, Roquebrune, įsikuria buvęs Jungtinių tautų pasiuntinys Šveicarijoje rašytojas Jurgis Savickis savo žemes pavadindamas „Ariogala“. Žydriojoje pakrantėje apsigyvena ir Petras Klimas, jo namai buvo vadinami „Svėdasais“, taip pat čia gyvena ir buvęs Užsienio reikalų ministro pirmininko pavaduotojas E. Turauskas, A. Mončys. Kažkodėl tik Perkūno tėvo namai tampa Lietuvos kultūros šviesuolių visų džiaugsmų ir liūdesių erdve. Viloje laikiną prieglobstį gauna poetas J. Aistis, užuovėją randa semiotikas J. A. Greimas, dažnai atvažiuoja rašytojas J. Savickis, lankosi dailininkai P. Gailius, Ž. Mikšys, V. K. Jonynas, A. Mončys. Kad gyvenimas nuostabiai gražioje, bet svetimoje žemėje nebuvo rojus, kad buvo sprendžiami skaudūs ne tik asmeninės egzistencijos, bet ir Lietuvos išlikimo klausimai, patvirtina poeto J. Aisčio laiškas, rašytas 1941 m. A. Liutkui: „Aš tai rašau, kad nedėtum vilčių į išores. Ne, jos visos tenai, Tėvynėje. Štai dėl ko aš norėčiau grįžti“ [ į Lietuvą].
Prigimtis, tėvai, intelektualų jausenos anksti pririšo Perkūną tiek prie savos kalbos, tiek prie savo tautos kraujo. Akivaizdu, kad ne žagrė, ne dalgis ( nors ir buvo auginamos ožkos, ir veisiami triušiai... Karas...), o intelektuali namų aplinka stiprino jauno lietuvio kraują. Stipriausias jo mokytojas buvo Sorbonos universiteto profesorius A. J. Greimas. Jo viešnagės viloje tęsėsi apie dešimtmetį ir motina be užuolankų paprašo Greimo, kad padėtų lavintis vaikui intelektualiai.
„Pirmą sykį Greimas man liepė parašyti pasakojimą apie kelionę traukiniu. Iškišęs liežuvį, išspaudžiau pusantro puslapio. Perskaitęs mano rašinį, jis mane sutriuškino vienu sakiniu: „Papasakojai apie važiavimą traukiniu, o ne apie savo kelionę“.
Labiausiai man įsiminė Greimo aiškinimas apie bičiulystę... Greimo dėka aš suvokiau šią nuostabią sąvoką – draugas per bites.
Tik gerokai vėliau, po Greimo mirties, aš išmokau (nors ne iki galo supratau) semiotikos sąvokas, kuriomis žongliravo vilos pavėsinėje susirinkdavę intelektualai“.
Intelekto ženklai ryškūs ir Perkūno kalboje. Mintį reiškia abstrakčiai, glaustai, tiksliai. Žodžiu pjauna kaip lazeriu, vertinimas apibendrintas, metaforiškas. Tai žavi.
Sakau: „Keistai fotografuojate Vilnių, visai kitu kampu nei įprasta lietuvio akiai...“
„Turiu kelias poras akių“, - filosofiškai atsako Perkūnas.
Atsakymas dviprasmis. Sunku suvokti, ar norima pasakyti, kad daug pasaulio matęs, ar kad fotografuoja lietuvis ir prancūzas drauge.
Išsilavinęs žmogus. Studijavo Sorbonos universitete teisę, baigė garsųjį Politikos mokslų institutą Paryžiuje, porą metų dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Alžyre, o vėliau nutarė važiuoti į Kubą, atlikti tyrinėjimų, kad karvės duotų kuo daugiau pieno ( labai lietuviška). Vėliau dirbo turizmo kompanijoje. Gerai mokėdamas ispanų kalbą, organizavo keliones į Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją ,Ekvadorą, Čilę. Dabar su sūnumi Manueliu važiuoja į Kiniją, Malaiziją, Nepalą, Balį jau ne kaip kelionių vadovas, o kaip fotografas. „Cigarai (apie juos rašo straipsnius) ir fotografavimas – didžiausios mano aistros“, - neslepia Perkūnas.
Tikras pasaulio žmogus, bet širdimi visada lieka atsigręžęs į Lietuvą.
„Kai studijavau Paryžiuje, man ramybės nedavė klausimas, kas mūsų, lietuvių, laukia ateityje. Ką reiškia būti jaunu lietuviu? Tada beveik nekalbėjau lietuviškai, bet apie tai mąsčiau, - prisimena Perkūnas.
1964 m. Paryžiaus lietuvių bendruomenei švenčiant Vasario 16 – ąją pasako drąsią ir maištingą kalbą, apie kurią J. A. Greimas parašo Amerikos lietuvių spaudoje straipsnį .„Kelią jaunimui!“
„Mes, jaunieji, nesame nei pabėgėliai, nei emigrantai. <...> Mums reikia faktų, ne lopšinės: kaip gera buvo senojoje Lietuvoje. <...> Keletas dainelių, šokių ir eilėraščių dar nepadaro Tėvynės, kurią norisi mylėti. Mums reikia realios Lietuvos“.
Realiai Lietuvą Perkūnas Liutkus pamato tik po Atgimimo. Vaizdas nesužavi: „žiema, šalta, tauta dar nevisiškai išsilaisvinusi – viskas taip liūdnai atrodė. Rotušės aikštėje, saulei šviečiant man į nugarą, ant balto sniego ištįso juodas mano šešėlis.“
Prisiminėme skaudžius Sausio 13 – osios įvykius. Prancūzijos lietuvių bendruomenė iškart po sausio įvykių įsteigia draugiją, pavadintą „France – Lituanie“. J. A. Greimas buvo pirmininkas, P. Liutkus – sekretorius, Ugnė Karvelis – vicepirmininkė. Į Lietuvą grįžo A. Mončio kūrybinis palikimas. P. Liutkus su žmona Sophe (tuo metu ji dirbo Prancūzijos švietimo ministerijoje) važiuoja į Lietuvą, lanko mokyklas, ieško būdų, kaip pagelbėti Lietuvos švietimui. Kai oficiali Lietuvos švietimo delegacija su ministru D. Kuoliu atvyksta į Paryžių, Perkūnas Liutkus buvo iš tų žmonių, kurie padėjo išvaduoti švietimo sistemą iš sovietinių gniaužtų. Prisiminėme, kad ir iš Palangos vaikai važiavo į Prancūziją įkvėpti laisvės gurkšnio, lankė pamokas, mokėsi gyventi laisvame pasaulyje.
Šiandien Una (vardas priaugo dar vaikystėje, nes sesuo Eglė neištarė ilgo žodžio „Perkūnas“) į gyvenimą žvelgia šviesiu žvilgsniu, nemaištauja, bet ir dėl nieko nesigaili, daug keliauja, fotografuoja, dažnai ir į Lietuvą atvažiuoja, net tris savo sūnus (Saulių, Arelieną, Manuelį) buvo atsivežęs, kad parodytų, kas yra jų gyvybės šaltinis. Sutvarkė ir į Lietuvą atvežė tėvo Antano Liutkaus archyvą, o Literatūros institutui perdavė J. Aisčio ir J. Savickio laiškus, skleidžia prisiminimus apie J. A. Greimą, ką nors vertinga suradęs, vis Lietuvai dovanoja. Visiškai nestebina tos prasmingos pastangos Lietuvos istorijos ir kultūros korius užpildyti autentišku, subrandintu ir kvapniu nektaru, nes gyvena vadovaudamasis savo mokytojo Greimo principu- draugas per bites.
Nedrąsiai prasitarė, kad norėtų surengti ir savo fotografijų parodą Palangoje, kai bus minimos A. Mončio 100 - osios gimimo metinės. Suprantamas noras glaustis prie savų, artimų žmonių, „A. Mončys mano tėvą aplankydavo maždaug kartą per savaitę. Tėtė darydavo silkes, o A. Mončys atsinešdavo bulvių. Mano pareiga buvo parūpinti vyno“, – glaudų dviejų žemaičių ryšį prisimena Perkūnas. Gražus tai būtų apsilankymas ir pasikalbėjimas – per kūrybą.
Bet Una nutylėjo, kad neseniai išleido savo fotografijų albumą „Šešėlis“, nepasididžiavo, kad jam 2000 m. buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Riterio kryžius, ir nepasakė ir to, kad 2011 m. buvo apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ už istorinio palikimo puoselėjimą.
Didžio žmogaus didis paprastumas.
Ir dar. Kai vakare paskambinęs vilos šeimininkas Manuelis paprašė, kad išvažiuodami raktus paliktume viduje, kad ryte tėtė dar tikriausiai miegos ir jo nereikėtų žadinti, nutarėme vykdyti jo prašymą.
Bet Perkūnas atėjo... Fotografavomės... Dukrai Akvilei iš tėvo A. Liutkaus archyvo Perkūnas padovanojo Petro Vileišio 1936 m. Paryžiuje prancūzų kalba išleistą labai vertingą knygą apie Lietuvos tarptautinę teisę... Dar akimirką pasidžiaugė galįs kalbėti lietuviškai...
Suvokėme, kokia laimė atrasti ne nauja, o prisiliesti prie to, kas amžina.

Zita Šidlauskienė