Architektas Laimutis Mardosas: „Laimingas, kad prisidėjau prie kurorto veido“

2011 metų lapkritį sąžiningų žmonių išleistoje ir palangiškius šventai vienijančioje knygoje „Audra Lukauskytė“, 110 puslapyje, straipsnyje „Rūpėjo architektūrinis miesto veidas“ perskaitome ir 1977 metais Palangos miesto vyriausiuoju architektu dirbti pradėjusio Leono Laimučio Mardoso atsiminmus, iš kurių aišku, jog abu pašnekovai buvo ir tebėra Palangai neabejingi „Palangos kraujo grupės“ humanistai, knygofilai“: „Jie buvo labai ištikimi dvasiniai bičiuliai – Audra Lukauskytė ir Leonas Laimutis Mardosas. Jie savo darbais serga už tai, kad pasaulis su Palanga būtų švarūs ir tikri. Bet kam ne bičiuliškas šis šviesuolis? Jam savas ne tik kiekvienas, čia gyvenantis, bet ir kiekvienas einantis Palangos gatve. Štai, dar viena gerbiamo architekto L.L.Mardoso mintis: „Čia žmonės atvažiuoja ne tik dėl mūsų pastatų, o pasidžiaugti gamta“.

Kūrė Kelmei ir Maskvai, Elektrėnams ir Palangai

Žymaus lietuvių architekto L.Mardoso pavardę išgirdau dar 1978 metais, gyvenant ir dirbant žurnalistinį-pedagoginį darbą Kelmėje. Šio jaukaus žaliom kalvom ir melsvaakiais ežeriukais apibarstyto rajono centre buvo pastatytas originalus ir tiems laikams netikėtas savo lietuviškumu didžiulio Kultūros centro pastatas (ir dabartinės Kelmės dvasinio gyvenimo širdis!), kurį, menu, kelmiškiai gyrė, juo didžiavosi ir pagarbiai atsiliepė apie pastatą projektavusį architektą, tuomet jau Palangoje dirbusį Leoną Laimutį Mardosą. Tada Kelmės rajono Kultūros skyriui vadovauti pradėjęs žinomas Lietuvos valstybėje savo nuopelnais kultūriniame gyvenime Hubertas Smilgys džiaugėsi-neatsidžiaugė: „Protingas pastatas. Esu laimingas, pradėdamas čia dirbti. Šitiek patalpų – ir erdviai bibliotekai, saviveiklininkams, kultūros specialistams, moksleivijai... Viską iki smulkmenų apgalvojo architektas, ko žmonėms reikia. Dirbsim“.
Iki 1985 metų rudens sykiu su Hubertu Smilgiu „virėme“ rajono „kultūringąją košę“, svarstėme, planavome, kaip iškilmingiau pravesti savaitines liaudies meno dekadas, ir tas šventes, kurios vyko palangiškio architekto L.Mardoso suprojektuotuose rūmuose ir aplink juos. Kelmiškiai ir šiandien prisimena kuo šviesiausiai, nes iki tol gūdaus provincijos miestuko kultūrnamis išsiteko nuošaliame mediniame namelyje už knygyno ir jame organizuotų renginių nieko įspūdingesnio neprisimenu. Kelmės rajono kultūra prasidėjo 1978 metais nuo „Mardoso rūmų“. Jais didžiavosi ir kiti sąžine niekada nespekuliavę, valdžiai nepataikavę, šviesiai prisimenami Kelmės „valstybėlės“ meno vyrai. Tai Vilniuje gyvenęs grafikas, Ievos Simonaitytės ir B.Sruogos knygų iliustratorius, „Lietuvos pionieriaus“, „Genio“ meninis redaktorius Edmundas Žiauberis ir Kultūros rūmuose 80-metį šventęs, juos asmeninėmis savo skulptūromis papuošęs to rajono Garbės pilietis Juozas Liaudanskas.
... O Palangos vyriausiasis architektas Leonas Laimutis Mardosas filosofiškai ramiai ir kantriai „augino“ savo autorinių darbų sąrašą, kuris plito tarsi miško gaisravietė. Buvęs savo laiku braižybos mokytojas, visiems bičiuliškasis architektas L.Mardosas suprojektavo Lietuvos diplomatinės atstovybės pastatą Maskvoje, kuriame, beje, padirbėjo ir palangiškė, kultūršvietai atsidavusi Audra Lukauskytė, suprojektavo modernias mokyklas Elektrėnams ir kitiems miestams. Šis vyras ligi šiol neprisiruošia išeiti... į pensiją: L.L.Mardosas sukūrė gražiai, tvarkingai tebestatomos Kretingos rajone Kulūpėnų bažnyčios architektūrinę dalį, šiam eruditui kaip ir kitam jo „bangos bendraminčiui“ senjorui Vitaliui Litvaičiui rūpi Skulptūros parko plėtra kurorto centre, jam teberūpi parodos, knygos, koncertai, – retai kur atrasi šitaip pasauliui ir žmogui neabejingą asmenybę. Pažinau, panaši buvo ir jo sesuo, neeilinio talento vertėja ir pedagogė, anglistė Auksė Mardosaitė (1935-07-05 – 2006-05-03)... 

Vertina architekto žmogiškumą

Puikiai suprantu, kodėl su juo, su Leonu noriai bendravo ne tik mano baigtos vidurinės mokyklos Šaukėnuose bendražygis, buvęs Šiaulių meras ir LR Seimo narys Vytautas Juškus, bet ir didysis lietuvių naujų amžių poezijos klasikas Justinas Marcinkevičius, VVU rektorius, pasaulinio lygio matematikas Jonas Kubilius, – ogi, visi, kuriems teberūpi ir ateities Lietuvos valstybės „dvasinė pagada“.
Architekto L.Mardoso kūrybos talentą ir žmogiškuosius bruožus – etiketą, taktą, galantiškumą, pagarbą, mandagumą labai vertina ir jo kolegos – žinomi kraštovaizdžio specialistai, namų ir ateities Palangos – Lietuvos projektuotojai Dainora Juchnevičiūtė, Rūsna Vaineikytė, Rimvydas Grikšas, Audra Žukauskaitė, Petras Grecevičius, menininkė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, žurnalistas Ferdinandas Kauzonas, medikė Onutė Kubiliūtė, ekologiškųjų Juknaičių sukūrėjas Zigmantas Dokšas, „Lino“ poilsio komplekso vadovas Gintautas Plaušinis, – ne tik „Palangai neabejingųjų draugijos“, rimčiausiai – Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo nariai. Kiekvienam klubo nariui galbūt charakteringi buvusio miesto vadovo Daniaus Puodžiaus lūpomis išsakyti žodžiai: „Augau ne aš – mano akyse augo Palanga“.

Visi šunys – su blusom

Taip teigia mūsų pačių Palangos liaudies kartojama patarlė.
Tikrai – ir prieš 25 metus čia Palangoje, Klaipėdoje mes nebuvom „betoniniai, beveisliai, bejausmiai, bedieviai balvonai“, nejautrūs, nepadorūs moliniai „maumai“, agresyvūs eurochamai. Beje, mūsų brolis lietuvis nemiegojo, nebuvo tautinėje ir kultūrinėje „artojo vagoje“ užsnūdęs jokiais laikais. Gal jis ir laikėsi vadinamojo „aukso vidurio“, buvo atsargesnis, bet visada budėjo, viduje, sieloje, lietuvis visada galėjo, buvo pasiryžęs ant traukinio bėgių gultis už lietuvių kalbą, literatūrą, jam dieną-naktį rūpėjo ir teberūpi, kad, pasak tragiškojo likimo kunigo-poeto Ričardo Mikutavičiaus, „Lietuva neišsivaikščiotų“.
Su palangiškiais drąsiai mitingavome net labai rizikingoje karinio dalinio teritorijoje tarp lokatorių, kurie tarsi grybai ženklino TSRS pasienio zonos teritoriją Baltijos pajūryje iki Liepojos ir dar toliau, kai net ant tvorų dar kabojo rusiški perspėjimai: „Stok, šausiu!“.
Dar 1965 metų lapkritį mes, Vilniaus universiteto studentai-lituanistai, – prisiminėme neseniai birželį, Kaune su vienos Stuokynės bendrabučio šeimos nariu, Palangą įsimylėjusiu žinomu poetu Vladu Vaitkevičiumi, – Didžiojo spalio revoliucijos šventinėje demonstracijoje, tribūnoje prie Konservatorijos priešais Lenino paminklą stovint „pačiam pačiam“ Lietuvos CK griežtajam pirmąjam sekretoriui Antanui Sniečkui ramiai ir garsiai jaunatviškai traukėm giesmę „Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad neliktų bolševikų“.
Niekas neareštavo. Po metų ramiausiai dirbau korespondentu Kelmės rajono laikraštyje „Komunistinis žodis“, o dar po metų – J.Mitalas ir J.Januitis, nepagailėję ir gero redaktoriaus atlyginimo paskyrė į vaikų redakcijos valandėlę „Žvaigždutė“.
Netgi žurnalistai, to „prievartinio – vienpartinio“ laiko ideologinis „Muilo dizainas“ „Tarybinėje Klaipėdoje“, „Mažojoje Lietuvoje“, „Lietuvos žvejyje“, „Darbininkų balse“ aš pats, Bernardas Aleknavičius, Gražina Juodytė, Gražina Bulovaitė, Romualda Laimienė, Ada Žičkuvienė tarp rusakalbių kolegų laisvai rašėme drąsius reportažus, publicistinius tekstus apie tikintiesiems sugrąžintą Klaipėdoje filharmonijos koncertinę salę – bažnyčią, spausdinome interviu su Palangos klebonu, labai visų už toleranciją ir išmintį gerbiamu, „tėvišku“ Juozapu Miklovu. Dar daugiau – paties poeto – jūreivio Pauliaus Širvio vardu, mudviem su Ada Žičkuviene pasiūlius, o Kauno dramos teatro visiems aktoriams pritarus, daugiakalbiame Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijime buvo pavadintas vienas iš didžiulių žvejybos lainerių.
Tada tautos dainių Joną Mačiulį – Maironį raginome deklamuoti, dainuoti, giedoti ne tik bažnyčiose, bet ir  miestų aikštėse, ant Birutės kalno („Išsisupus plačiai vakarų vilnimis“...), prie pat Baltijos jūros.
O kiek daug gražaus, gražaus žaliaspalvio lietuviškumo paliko ką tik gražiai į Amžinybę išlydėtas išdidusis talentas, darbštuolis skulptorius Stanislovas Kuzma ir kiti dobilo lapo spalvos, kuria tebesižavi visa Europa, Juknaičių prie Šilutės kūrėjai. O juk viskas ten, kaip ir mūsų Palanga pradžioje savo istorijos buvo sukurta... pelkynuose.
Keista, keista, kad dabar, išvaginėjamoje kapitalistinėje Lietuvoje, Palangoje vėl tenka ginti... patį Maironį!
Kur laisvi laisvos demokratijos aristokratai?
Tik „žadnokratai“?

Tik savo pilvo, tik „savo kaulo“ patriotai?

Lietuvis su lietuviu sunkiai susikalbam lietuviškai.
Su L.Mardosu šnektelėti nori šiandienos Palangos ir valstybės „politinius laikrodžius“ susitikrinti norintieji įvairaus amžiaus bendrapiliečiai.
Po Rusijai pralaimėtų Lietuvos krepšininkų rungtynių šeimyniškai ir kultūringai vakarieniavome Palangos „Čagino“ restorane. Čia dalyvavo svečiai net iš Amerikos – Violeta ir Karolis gaudė kiekvieną architekto Leono Mardoso žodį.
Aukščiai net už milijonines banko sąskaitas pasaulyje yra vertinama, gerbiama asmenybės išmintis, išprusimas, žinios ir sugebėjimas išklausyti kitą, dalijantis patyrimu, papildant sielas vienas kitam „Smėlio laikrodžio“ principu. Tai – dievų nektaras.
Kiek anksčiau su anūke Beatriče ir žmona Vlada Marija išeinant iš to gero, įsimintino rugpjūčio vakarojimo „Čagine“, L.Mardosas švelniai spustelėjo ranką ir šypsodamasis pasakė: „Nepamiršk. Kai būsi Palangoje – paskambink“.
Ačiū, gerbiamas Leonai, už pasitikėjimą. Susitiksim, nes juk visais laikais baisiausias yra dvasios abejingasis.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".