Apie Palangos Napaleoną, kuris sielos akimis matė daugiau nei regintieji

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015-03-23
Peržiūrėta
2141
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Apie Palangos Napaleoną, kuris sielos akimis matė daugiau nei regintieji

Mes išgyvenam skaudų metą,
Kai Neregys geriausiai mato;
Kai kas žmonių likimais žaidžia,
Teisybei išsižiot neleidžia.
Ir net Pavasaris nustebęs,
Kad žmonėse ištirpo... „LABAS“...

Aš jį pažinau 1995 metų žiemą. Kiekvieną darbo dieną, tiksliai septintą valandą ryto, šviesiais drabužiais pasirėdęs Palangos neregys Pranas Napaleonas Maselskis iš namų Medvalakyje ramiai ir išdidžiai įveikinėja visas iki jo darbo vietos Kretingos gatvėje esančias sankryžas. Baimės jausmas jam visą gyvenimą svetimas, nes būtent sunkumai šį vyrą užgrūdino, kad savosios sielos akimis jis mato daug daugiau, negu keliasdešimt reginčiųjų. Jam svetimos bet kokios nesąžiningųjų klastos.
1980 metų kovo 8-oji Afganistano kare, Kabulo prieigose, atėmė iš energingo Žemaitijos agronomo akių šviesą, bet suteikė pavydėtinos dvasios stiprybės. Dievų valia jis išmoko nepasiduoti ištižimui, todėl nedviprasmiškai pats smerkė bet kokio lygmens niekšelius, bailius, pavyduolius, svetimų pinigų skaičiuotojus. Šis vyras „nevynioja žodžių į vatą“.
Prieš dvejus metus sutikau Napaleoną netikėtai nusiminusį. Net džiūstanti ašara ženklino skruostą. Jis neslėpė nuoskaudos: „Tu įsivaizduoji, kaip ligoninėje man skaudžiai į „dūšią smeigė“ dvi bendradarbės? Vyriausiasis man leido valanda anksčiau išeiti į savo masažo kabinetą Kretingos gatvėje. Jis suprato mane, našlį, kad aš privalau daug dirbti, šimtus vasarotojų nugarų išmasažuoti, pinigų uždirbti, kad užtikrinčiau savo vaikų lavinimą. Grįžtu smagus iš vyriausiojo gydytojo, o ta viena bendradarbė ir sako: „Kaip gerai, Pranai, kad tu nematai – visokių privilegijų gauni, iš darbo anksčiau išleidžia, o mes iki vakaro turim sėdėti...“ Garbės žodis, pasiutau. Bet nedaug tepasakiau „kolegėms“: „Pabūtumėt neregio vietoje bent dieną, greitai kelnes prikrautumėt...“
Egoizmas užmuša žmonių švelnumą. Pavydas, godulys. Daug kam visko mažai. Pinigų daugėja, o žmogiškumo mažėja. Daugiausia neteisybių yra kelyje į teisybę. Pašlijusi moralinė sveikata.
„Netekęs regėjimo, Vilniuje dvejus metus sėmiausi medicinos žinių ir tapau diplomuotu masažuotoju, ir šį darbą myliu taip pat, kaip jaunystėje savo agronomiją“, – pasakojo Pranas Napaleonas. Jokio darbo nebijojo šis vyras, nes vargas jį augino, o vargo augintieji yra stiprūs, kaip lietuviški ąžuolai: išlepėlis, vargo nematęs, verkia, kad sopulys ant užpakalio negyja, o regėjimo netekęs žmogus eina, dirba, juokiasi, dainuoja, – štai ir suprask tą mūsų visų taip tragikomišką (ir priešingai!) gyvenimą...
„Mano dvasia užgrūdinta jau vaikystėje. Mažą mane motina paliko ligoninėje. O Vilimiškėje prie Palangos gyveno nuostabūs žmonės – Ona ir Augustinas Kupriai. Darbštūs ir geraširdžiai žmonės, mano antrieji tėvai. Jiems ačiū už viską, ką turiu šiandien. Jie išaugino net dešimt visai svetimų vaikų, ar tai lengva? Jie mylėjo mus visus, jie išmokė mus darbų, išmokė mus neverkšlent! Todėl man, ir regėjimo netekus, buvo gal kiek lengviau negu kitiems panašaus likimo broliams: tėvelių Kuprių dėka – ačiū Jiems! – aš buvau ir esu užsigrūdinęs fiziškai ir dvasiškai.
Darbštus žmogus niekada neprapulsi ir neverksi, tik reikia mokėti dirbti. Laukiu pavasario, vasaros, kai galima nuoširdžiai padirbėti sode, kai dažniau gali nueiti iki jūros, miško. Mišką myliu nuo vaikystės. Gamta daugelį išgydo, nuramina nervus. Nepatikėsi: jei reikia, aš ir malkas galiu sukapoti!“ – sakė N. Maselskis. Dar 2012 m. jis savo rankom rinkosi akmenų sodui, anūkų džiaugsmui.
O jau linksmumas to vyro! Pasak rašytojo Juozo Baltušio, „gerai parištą liežuvį“ turi Napalys, – kai apsakys įdomesnį jaunų dienų nuotykį – „lūši“ vietoje. Juokai stiprina visą gyvenimą, tad nebijokime bėdų paversti anekdotais. Ir nebadykim špygom dangaus, kol turim galimybių gražiai gyventi. Jis palangiškių širdyse nemirs! „Skaudžiai liūdi ir gyvenimą laimėjęs kareivis. Liūdi ir liūdi. Skaudžiausiai. Nesvarbu, kurios tautybės žmogus. Kare buvęs, šaudęs, regėjęs daug kraujo kareivis ir kavinėje, žiūrėk, šypsos liūdnai, ir šventėse – kaip Kelmę vadavęs žinomas „karų dainius“ Paulius Širvys. Aš jį suprantu, kad visi nori užsimiršti vyne“, – lėtai kaldamas akmenį, kaip genys snapu Palangos pušį, 1974 metais man kalbėjo unikalus akmenų liaudies meistras Juozas Liaudanskas. Apie karą Afganistane, kaip jo akyse ant minos užlipo šalia ėjęs Aleksandras – Saša iš Leningrado man pasakojo N. P. Maselski:. „Jis žuvo, o, aš... be akių. Bet... nieko nepralaimėjau. Dukros turi tėvą, o Palanga – masažistą“.
Kaip jūra teisingi yra šie lietuvių eiliuotų minčių „piemens“ – poeto žodžiai: „Mes už taiką krauju pasirašėm ant kiekvieno Pavasario grumsto...“. Dabar, kai taika Europoje vėl trapi, tarytum voratinkliai rudenėjančiose Palangos pievose saulei tekant, kai viskas „yra, viską turim ir staiga visko galim netekti“, didysis optimistas Napaleonas Pranas Maselskis, savo širdį, kaip citriną „išspaudęs“, gyvenimą, darbus ir žydintį sodą su viskuo jame aukojęs mylimų dukterų, anūkų labui ir ateičiai išlieka. Visaregiu išminties lyderiu tarybinius metus išgyvenusios palangiškių kartos horizonte.
Prisimintini ir kiti šviesūs „Palangos panteono“ vyrai, buvę humanizmo pavyzdžiu muzikai, gydytojai, dailininkai, tiesiog „geri žmonės“ Boleslovas Normantas, Vytautas Strikas, Vilis Piparas, Gintautas Likša, Edvardas Žiba, Liudas Saldūnas, Aleksandras Žukauskas, Kazys Kaunas, Juozas Meškys, Antanas Gricius, Kostas Kuokštis, Jonas Vaišė, Masilioniai ir daug gabių, garbių, dvasinės inteligencijos turtingų Palangos kūrybai, šeimai atsidavusių moterų. Tai Aleksandra Šilgalytė, Genovaitė Čeporienė-Urbonienė, Lidija Umbrasienė, Danutė Nazarovienė, Audra Lukauskytė ir daug, daug kitų, kurių dėka tebežydi Palangos gėlynai.
Tarp jų visų – ir karys – „afganas“, svarbiausiojo – Gyvenimo mūšio nepralaimėjęs Napaleonas Pranas Maselskis. Ačiū visiems ir Jam, palangiškių ir mūsų svečių klusniam patarnautojui. Maža dovanėlė – šis mano širdies sudiktuotas eilėraštis:

Visi mes – tirpstančios tabletės,
Aistrom putojam: „Maža..“ „Dar..“
… O gal Kranklys – žynys
Jau kortą metė, kartodamas „Dabar, dabar?!“
Visi mes – tirpstančios tabletės,
Maldaujam, prašom – „Meilės duok!“ –
Jos nesutikęs ar pametęs,
Net pasižliumbdamas – dainuok!
… Ir eik! Tik neprarask, gyvas žmogau, ryžto eiti.
Tada iki mirties – viskas lengva.
Viskas.
„Kas tas yr, kokie vargai? Jokių problemų. Garbingas gyvenimas privalomas kiekvienam“, – pasakytų dvasinio ilgo atminimo darbštuolis bičiulis, 55 metų į Amžinosios tėvynės paieškas išsiruošęs rugsėjo 23-ąją Pranas Napaleonas Maselskis ir visad vasariška, darbšti, sąžininga, geraširdė jo sesuo Nijolė „Cento“ parduotuvėje iš garsiosios gėriui pasišventusių Onos ir Augustino Kuprių šeimynos.
 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Klaipėdoje gyvenančiai grožio specialistei Agnei smagus laikas su vaikais prie jūros vos nesibaigė didele nelaime – moteris teigia, kad vidury dienos buvo apsvaiginta.


Antradienį, rugsėjo 28 dieną, Seimo nariai po pateikimo pritarė įstatymo pataisoms, kurios leistų Klaipėdoje įkurti universiteto ligoninę. Universitetinis ligoninės centras uostamiestyje būtų steigiamas Klaipėdos universitetinės ligoninės ir Jūrininkų ligoninės pagrindu. Jeigu tokiai idėjai bus pritarta, Lietuvoje atsirastų 3 universiteto ligoninių centrai, ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje...


„Palangos tiltas“ nuolat skelbia apie naujus koronaviruso ir mirčių nuo jo atvejus Palangoje. Tačiau beveik prieš mėnesį Lietuvos Statistikos Departamento (LSD) siunčiamose infografose statistika apie mirtis nuo koronoviruso Palangoje tiesiog dingo nieko nepaaiškinus.


Kaip ištverti karantiną? Kaip nepasiduoti nerimui ir blogai nuotaikai? Angelina Buteikienė, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo Palangos skyriaus anglų kalbos ir biologijos mokytoja, prisipažįsta, kad jai šie metai kol kas - labai nelengvi.


"Palangos tilto" žinutė apie iš gyvenimo pasitraukusį restorano "Barbarosa" šefą Mykolą socialiniame tinkle Facebook susilaukė dar neregėto susidomėjimo - net 19 237 žmonės perskaitė žinutę. Ji buvo pasidalinta 22 kartus, sulaukė 27 komentarų, daugiausiai užuojautų.


Mes išgyvenam skaudų metą, Kai Neregys geriausiai mato; Kai kas žmonių likimais žaidžia, Teisybei išsižiot neleidžia. Ir net Pavasaris nustebęs, Kad žmonėse ištirpo... „LABAS“...


Tokią aikštingą ir atšiaurią žiemą ypač sunerimę buvo Lietuvos upių pakrančių gyventojai, – kuo arčiau upės, tuo labiau niaukstėsi: „ Kiaurą parą privalome stebėti upės elgseną, ledų sangrūdas, kad požeminės srovės, „kunkulai“ neišstumtų ledų į krantą, o tada... o tada... ne tik turtui gali būti „amen“. Upė upei nelygi. O gal kitaip...


„Praeitis... Dabartis... Kokia buvo Palanga, kokia ji dabar? Ką aš žinau apie miestą, kuriame gyvenu?“ Atsakymai į šiuos klausimus, keltus Palangos mokyklų moksleivių, sudėti į leidinį „Miestas, kuriame aš gyvenu“, penktadienį pristatytą kurorto viešojoje bibliotekoje.


„Liga – visam gyvenimui“. Kaip jaustumėtės išgirdęs tokią diagnozę iš endokrinologo, kuris ką tik nustatė, kad sergate cukriniu diabetu. Nekaip? Matyt, tai – per silpnas žodis. Tačiau endokrinologas Antanas Šatas sako, kad su šia liga reikia susidraugauti: „Sergančiųjų cukriniu diabetu mes nebevadiname ligoniais. Jie yra pacientai...


Stebėtojo akimis

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 03 04 | Rubrika: Miestas

Neseniai išgirdau dviejų žodžių junginį, rodos paprastą ir aiškų, bet jis man labai įstrigo. „Stebėti tylą“ – štai ką pastarosiomis dienomis bandau suprasti ir daryti realybėje.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius