Antanas Kalanta: mano dalyvavimas minėjimuose yra pagarbos ženklas broliui

Dvi savaites vykstančiuose Romo Kalantos susideginimo minėjimo renginiuose – dažnas svečias jo brolis – palangiškis Antanas Kalanta.

Praėjo jau keturiasdešimt metų, kai protestuodamas prieš sovietų valdžią Kaune susidegino jo brolis, tačiau jo pavardė tebeskamba iki šių dienų. Devyniolikmetis jaunuolis iš Vilijampolės Romas  apsipylė benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ virto gyvuoju fakelu. Sovietinio režimo reakcija į šį protesto aktą išprovokavo jaunimo neramumus, gavusius „kalantinių“ vardą.

Apie pasiaukojimą mūsų šaliai visada stengiasi priminti ir pats A.Kalanta. Anksčiau jam buvo liūdna, kad lietuviai retai prisimindavo, ką dėl laisvės padarė jo šeimos narys, tačiau pastaruoju metu pastebi, jog visgi ši auka vertinama žmonių širdyse ir dažniau prisimenama.

– Kokie liko prisiminimai iš tos dienos įvykių?

– Išliko tai, kad mūsų šeimą pradėjo persekioti. Netekome darbų, negalėjome jungtis į eilę dėl butų. Supratome, kas yra Sovietų Sąjunga su savo sistema.

– Kaip vertinate savo brolio poelgį?

– Jo pasiaukojimas buvo pačiu laiku, nes lietuviai buvo jau viskuo nusivylę. Tai sukėlė žmones, kad dar galima pasipriešinti režimui, siekti nepriklausomos Lietuvos.

–  Kokį prisimenate Romą Kalantą?

– Uždaras, turėjo nedidelį draugų ratą, labai intelektualus, turintis savo požiūrį, norintis ką nors pasiekti savo elgesiu. Taip pat nuoširdus, paprastas, gyvenime viską mylėjęs.

– Kokius jausmus Jums sukelia renginiai, menantys brolio auką šaliai?

– Anksčiau jausdavau nuoskaudą, atrodydavo, kad Romas niekam nerūpi, išskyrus šeimos nariams. Tačiau dabar kitaip – jaučiasi, kad kažkam jis buvo reikalingas. Lietuvoje šis įvykis padarė didelį perversmą tarp žmonių. Mano atėjimas ir dalyvavimas minėjimuose yra pagarbos ženklas broliui.

– Ką Jums pačiam reiškia laisvė?

– Mes buvome tremiami, mama mus gelbėjo. Pasipriešinimas mūsų šeimai turėjo didelę įtaką, mes svajojome, kad turėsime laisvą Lietuvą. Diskutuodavome apie tai, brolis taip pat klausydavosi.  Kai Kaune prasidėjo demonstracijos, dalis žmonių suprato, kad galima kažką padaryti, pasiekti.

– Turbūt tais laikais laisvė buvo vertinama kitaip nei šiandien?

–  Jaunimas tais laikais buvo agresyviai nusiteikęs. Jei anksčiau buvo nusistatęs prieš režimą,  dabar prieš tai, kad nėra sąlyčio tarp valdžios, noro gerinti nepriklausomą šalį, daryti ją patrauklesne. Todėl jaunimas iš dalies yra nusivylęs, kaip buvęs mokytojas galiu tai paliudyti.

– Gal ir Jūs buvote nusivylęs, kad emigravote į užsienį?

– Šešiolika metų su pertraukom gyvenau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten turėjau verslą, daug padėdavau jaunimui siekti studijų. Esu supratęs, kas yra emigracija. Valdžios požiūris turėtų būti kitoks – galėtų padaryti gyvenimą šiek tiek geresnį, nei Anglijoje ar Amerikoje, kad lietuviai sugrįžtų.

– Kokios priežastys lėmė, kad grįžote į Lietuvą?

– Draugai, amžius, noras Amerikoje įgytas žinias panaudoti Lietuvoje. Mano tikslas buvo dirbti su mokiniais, perduoti jiems žinias.

– Kuo dabar užsiimate?

– Esu dabar pensininkas, organizuoju parodas, kurias propaguoju daugelyje miestų.

– Kodėl grįžęs į Lietuvą nusprendėte apsigyventi Palangoje?

– Gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose užsidirbau pinigų. Rinkausi Birštoną, Druskininkus ar Palangą. Amžius jau artėjo pensijos link, norėjau, kur galėčiau ramiai, sveikai praleisti savo likusį gyvenimą. Noriu pagerinti žmonių požiūrį į darbą su mokiniais, toks mano vienas iš tikslų.

Faktai apie A.Kalantą:

Gimė 1945 m. gruodžio 4 d. Alytuje.

1963 m. apsigyveno Kaune, baigė inžinerijos mokslus.

1988 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio seimo narys, Atkuriamojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto narys.

1990 m. išvyko gyventi į JAV.

2006 m. dirbo ekonomikos, technologijų mokytoju Palangos V.Jurgučio pagrindinėje mokykloje

2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.