Ant Naglio kalno veržiasi ypatingos Palangos moterys – „kosminės piligrimės“

Absoliučiai nesvarbi jokia priklausomybė žmonių partijai, klanui, religijai, valdžios postui, verslo centrui, užtat visada brangintinas dėmesys viskam, kas skatina žmogiškumą, kas augina švelnumą ir sielos palaimą, pagarbą ir rūpestingumą gyvybei, sveikatai, aistros energijai, savęs tobulinimui, Pasaulio pažinimui.
Pastaraisiais metais pastebimai išaugo visų kartų palangiškių susidomėjimas Nagliu. Naglis jau tapo burtažodžiu. Ypač tada, kai jį atgaivino, atšviežino, iššvarino visais Palangos pašaliais besirūpinantieji K. Skieraus vadovaujami komunalininkai. Bet retas žino, kad kurorte gyvena ypatingos moterys – „kosminės piligrimės“, kurios be jokių paraginimų, Sąžinei liepiant, net temstant ar auštant, net sningant ar dulksnojant, ar „kniaukiant“ viso svieto vėjūnams palieka šiltabučius Ganyklų gatvėje ir skuba į Naglio viršūnę patikrinti ar tebedega nemari Ugnelė, o jei slopsta – kuo greičiau žvalgosi tęsinio.
Kad degtų, neužgestų gyvoji Amžių šerdis, visų Pasaulio kraštų gyventojų Viltis. Ugnelė. Tai jos šventumui lenkiamės, medituojam, meldžiamės, taip atrasdami ir suprasdami savo Sąžinę, jos sąjungą su peržiem nevystančia mūs Motinų Motina – Gamta ir su viskuo, kas padeda gyventi, tai juk ir yra dievaturystė, gėrio geismas.
Ar tai – Gyvenimo esmė ir prasmė. Ši vieta – ypatingos traukos objektas. „Čia pati stipriausia Palangoje energetika ir va, tenai, prie ANOS pušies. Glauskime, glostykim, o, žvelgdami į tekančią Saulę, prašykim Kūrinijos valdovų tvirtybės, sveikatos – sau ir artimiesiems, čia verta pabūti daug kartų. Šioje vaistinėje pinigų nereikia. Nebent akmenuką prie kelmo, šalia Ugnelės padėkit, kaip širdies padėką“, – patarė žinomas parapsichologas, ilgametis Palangos gerbėjas iš buvusio Leningrado. Ir šių eilučių autorių Naglis 2016 metais „suvedė“, supažindino su kurorto svečiais iš Vilniaus, Kauno, gidai jau atveda prie negęstančios Ugnelės į Naglio viršūnę („smagu, ar ne, ponia Zofija?“) net kruizinių laivų smalsūnus, kurie neslepia, jog šiose vietose, pušynų prieglobstyje, jaučiasi ypač žvaliai ir jaunatviškai.
Dažnas svečias norėtų išsamesnės informacijos apie šią šventvietę, telpančią dviejuose žodžiuose – „Naglio kalnas“. Pavyko! Palangos miesto Garbės pilietis, sumaniai redaktoriavęs Klaipėdos universitete, archeologijos profesorius Vladas Žulkus 1997 m. išleistoje knygoje „Palangos viduramžių gyvenvietės“ pateikė štai tokį „Tyrimų aprašymą“:
„Naglio kalnelis, kaip ir Birutės kalnas, yra kopa litorininėje terasoje šiaurinėje Palangos dalyje. Kalnelis yra per 200 m. nuo jūros kranto. Į rytus nuo kalno, už kelių šimtų metrų, yra buvę dideli pelkynai ir net ežeriukai. Vieną iš jų žmonės dar prisimena, XIX–XX a. sandūroje ten dar ir žuvis gaudyta. Ši vieta ir šiandien vadinama Ežeraliu. Tą patį vardą gavo iš jo dar neseniai tekėjęs ir pro Naglio kalną vinguriavęs, o dabar jau išdžiūvęs upeliukas. Naglio kalnas yra gerokai žemesnis už Birutės kalną. Virš jūros lygio iškilęs iki 12 m., o nuo papėdės turi apie 7 metrus aukščio. Kalno šlaitai nuolaidūs, tik šiaurinė atšlaitė statesnė, tačiau tokia ji suformuota dirbtinai – nukasta per Pirmąjį pasaulinį karą. To karo padariniai dar ir dabar ryškūs – smarkiai nuniokota apkasais ir duobėmis aikštelė ir šlaitai, iškirstos pušys. Po karo kalne liko tik septynios senos pušys. Raudami pušų kalnus, palangiškiai šlaite ir papėdėje paliko daugybę duobių. Kai kurios duobės buvo iškastos jau mūsų laikais nesėkmingai ieškant lobio. Kalno aikštelė šiuo metu yra ovalo formos, maždaug 25x15 m dydžio, ištęsta vakarų – rytų kryptimi, jos viršus yra bemaž horizontalus. Šiaurinėje, šiaurės vakarų ir pietinėje papėdėse matomi lyg ir pylimai su griovių pėdsakais.
Seniausias kalnelio, esančio Palangos šiauriniame pakraštyje, vardas, regis, buvęs „Olandų kepurė“. Taip jis vadintas todėl, jog buvo kelrodžiu jūreiviams. Šalia kalno jūron tekėjęs upelis, prie kurio dar XIX a. buvę senos gyvenvietės pėdsakai. Ši gyvenvietė palangiškių buvo vadinama „Senuoju uostu“. M. Balinskis mano čia buvus Senąją Palangą. Senieji Palangos gyventojai šią kopą vadina Kapų kalnu arba Žuvėdrų kapais. Naglio kalnu jos nevadina. Jų seneliai pasakodavę, kad šiauriniame kalno aikštelės pakraštyje būdavo laidojami nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai ir skenduoliai. Todėl aplink kalną vaidendavosi. Kapų kalnu kopa vadinama I. Končiaus ir V. Ruokio.
Paminklų konservavimo instituto archeologinė ekspedicija 1978 m. ištyrė Naglio kalne 159 kv. m plotą. Dviejuose plotuose (1 ir 4 perkasos) buvo kasinėta kalno aikštelė, likusiomis perkasomis kirsti menami pylimai ir grioviai kalno papėdėje. Perkasos išdėstytos vadovaujantis prielaida, kad Naglio kalnas buvęs piliakalniu. Be to, 1988 m. buvo žvalgyta didelė teritorija į rytus nuo Naglio kalno ieškant senkapių. Kapų nerasta, bet nustatyta, kad anksčiau vietovė yra buvusi žemesnė, o dabar esančios kopos šalia buvusio Ežeralio, kur tebėra žydų senkapiai, supustytos jau naujais laikais.
Kalno papėdės šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėje buvo iškastos žvalgomosios perkasos ir į griovius bei pylimus panašūs padariniai šiaurinėje pašlaitėje. Nė vienoje perkasoje jokių žmonių veiklos pėdsakų nerasta, nors visur buvo prikasta iki gruntinio vandens. Jokių sutvirtinimų žymių neaptikta ir aikštelėje, todėl piliakalniu Naglio kalnas nelaikytinas.
Kalnelio aikštelės pietrytinėje dalyje, 4 perkasoje, kurios plotas buvo 56 kv. m, rasti du kultūriniai sluoksniai ir kapai. Sluoksniai buvo labai nuniokoti kapų ir apkasų.
Labai suardytas 1 sluoksnis susidėjo iš supuvusių spyglių ir anglių. Jo paviršius rastas 0,4–1,4 m gylyje, o sluoksnio storis buvo tik keli centimetrai. Sluoksnio susidarymo metu kalno paviršius buvo kitoks negu dabartinis. Jis buvo aukščiausias šiaurės krašte, nuolaidėjo į pietus ir dar labiau į rytus. Perkasos vakaruose jis susiliejo su 2 sluoksniu, o rytuose buvo gerokai aukščiau už apatinį. Jokių radinių sluoksniuose neaptikta.
Naglio kalno aikštelėje susidarę kultūriniai sluoksniai savo pobūdžiu labai panašūs į Birutės kalno alkvietės sluoksnį – taip pat kaip ir Birutės kalne sluoksnį sudarė žemė ir angliukai, buvo laužaviečių, apstatymo pėdsakų nerasta, bet yra anglių. Naglio kalno aikštelėje atkastų sluoksnių pobūdis neaiškus. Gali būti, kad čia kaip ir Birutės kalne, tik vėliau, yra buvusi alkvietė.
Po to, kai XVI a. pr. buvo apleistas Birutės kalnas, savo pagoniškas apeigas palangiškiai galėjo atlikinėti Naglio kalnelyje. Kaip žinoma, pajūryje dar 1613–1614 m. jėzuitai užėjo pagonis „dar savo dievus beprasimanančius“.