„Anapilis“ Palangai išdavė paslaptį – rasti istoriniai vėjo vargonai

Palangoje – neeilinis ruduo. Restauruojamoje Palangos viloje „Anapilis“ aptiktas unikalus ir Lietuvoje analogų neturintis istorinis paveldas – vėjo vargonai. Restauratoriaus, bendrovės UAB „Pamario restauratorius“ direktoriaus Aldo Kliuko teigimu, toks neeilinis radinys – laimingas atsitiktinumas. „Mūsų planuose bei tyrimuose nebuvo numatyta atrasti tokį unikalų radinį. Tai atradome visiškai atsitiktinai, vykdant darbus pagal restauracinį projektą“, – sakė direktorius.

„Radinys – laimingas atsitiktinumas“
Ne paslaptis, jog daugelį metų Palangos širdyje stovinti vila mena ne vieną mistinę istoriją ar grafų Tiškevičių saugomas paslaptis. Vieną tokių paslapčių pavyko atskleisti Palangos vilą „Anapilis“ restauruojantiems UAB „Pamario restauratorius“ specialistams. Pastarieji teigia aptikę unikalų ir Lietuvoje analogų neturintį istorinį paveldą – vėjo vargonus.
A. Kliuko teigimu, toks neeilinis radinys – laimingas atsitiktinumas. „Mūsų planuose bei tyrimuose nebuvo numatyta atrasti tokį unikalų radinį. Darbininkams ardant keičiamas konstrukcijas, mūsų techniniai darbuotojai pastebėjo keistas, lyg būgnelius primenančias skardos dėžutes. Iš pat pradžių kilo kažkoks įtarimas, mat pastebėjome, jog tai yra sistemiška. Ir neatsitiktinai – kuo toliau gilinomės, tuo aiškesnes išvadas padarėme, kurios patvirtino, jog tai, kas daugelį metų ėjo iš lūpų į lūpas, buvo pasakojama iš kartos į kartą – tikra. Mums pavyko atrasti gana gerai išlikusius vėjo vargonus. Buvo nuspręsta juos atkurti. Įdomu tai, jog pučiant vėjui iš visų pusių tie vargonai kadaise gaudė, skleidė garsą. Prisiminkime visas mitais apaugusias legendas, pasakojimus apie nepaprastą ir mistinę „Anapilio“ istoriją, grafienę Sofiją Tiškevičienę, jos veidrodžių galeriją… Šiandien visi tie pasakojimai įgavo materialinę prasmę – suradome vėjo vargonus, juos atkūrėme ir džiaugsimės vėjo garsais, kurie padės grąžinti senąją „Anapilio“ dvasią. Be abejonės, šie vargonai vasarvietėje buvo įrengti specialiai. Kuomet gilinomės į savo radinį, nebuvome garantuoti ar tiksliai atkūrėme tai, ką radome, mat klaidino smuiko rakto raižinys bei patys vėjo vargonai. Specialios vėjo vargonų schemos niekur nėra. Galima sakyti, jog tai meno instaliacijos – kiek teko domėtis, tokių vargonų galima aptikti vamzdukų pavidalu iš skardos, metalo ar akmens. Esmė viso šio įrenginio – pagauti vėją. Tyrinėjant atrastąją konstrukciją buvo pastebėti du etapai – pirminis, kuomet vargonai buvo kriauklės formos pavidalo bei principo, ir vėjui pučiant tam tikru kampu buvo girdimas ošimas it iš jūros kriauklės bei kitas etapas – kuomet dėl pamažintų ir perdarytų stoglangių dalis vargonų buvo uždengti dailylente. Tuomet vėjas skverbėsi pro paliktą plyšį. Būtent pastarąjį variantą mes ir palikome – fasade jo nesimatys, o veiks vargonai švilpuko principu – vėjui pučiant švilps ir „Anapilio“ vila“, – apie nepaprastą reginį įspūdžiais dalinosi A. Kliukas.
Lyg juokais pasiteiravus, kodėl anuomet reikėjo gaudyti vėją, UAB „Pamario restauratorius“ direktorius nepasimetė ir teigė, jog tai kažkuriuo metu net buvusi tam tikra pramoga. „Teko girdėti, jog toks vėjo gaudymas buvo tarsi mados šauksmas – ne pirminė devynioliktojo amžiaus statyba, bet dvidešimtojo amžiaus antrame dešimtmetyje tai buvo madinga. Tarsi būtume atradę tų laikų madą“, – šypsojosi vyras.

Kiekviena legenda slepia krislą tiesos
Sėkminga atradimo istorija dalinosi ir tos pačios bendrovės direktoriaus pavaduotojas statybai Algimantas Zokaitis. Jam – palangiškiui – toks atradimas tikrai neeilinis įvykis.
„Esu girdėjęs nemažai legendų, jog tokie vargonai išties egzistavo, tačiau ar legenda teisinga – to patvirtinti negalėjau. Pačiam buvo viskas neaišku ir miglota, tačiau kuomet išvydau tokią netradicinę konstrukciją, iškart supratau, jog tai yra tai, apie ką visi šnekėjo, tačiau niekas nežinojo kas tai ir kur tiksliai yra. Žinoma, jog pamačius, man, kaip inžinieriui, iškart kilo klausimas – kodėl visa tai yra taip užsandarinta, kodėl yra įdėta skarda. Tuomet supratau, jog visa tai tikrai ne be reikalo – prisiminiau kažkur girdėtus pasakojimus apie vėjo vargonų grojamas melodijas. Pasitarus su kolega, iškart nusprendėm – tai yra tai, apie ką visi kalbėjo, nerado, o mums pavyko!“ – džiaugsmo neslėpė vyras.

Svarbus paveldas ateities kartoms
„Be abejonės, tokį radinį privalu atkurti. Tai yra tai, kas surišta su mūsų praeitimi ir tai privalome sutvarkyti bei išsaugoti savo vaikams, anūkams, palikuonims. Tai – mūsų Palangos išskirtinumas. Žinoma, jog vėjas visą laiką nekauks – daugiausia jo melodijos bus girdimos audrų metu. Apskritai, viskas apgaubta tarsi kažkokia mistika – pati vila, jos pavadinimas „Anapilis“, vargonai mistikai palaikyti. Išvis, man ši aplinka, kur auga tokios senos šimtametės pušys – ypatinga vieta. Tokia vieta Palangoje turėtų skambėti, o jei dar viską pavyks tvarkingai padaryti – bus labai gražu“, – mintijo A. Zokaitis.

Radinys – Palangos kurorto muziejaus eksponatas
„Nuo birželio mėnesio čia duris atvers Palangos kurorto muziejus. Atrastas radinys neabejotinai pavirs mūsų muziejaus eksponatu – būtina išsaugoti ir įprasminti tokį radinį. Palangos miesto istorija – be galo įdomi. Tai – vienas įdomiausių miestų, kaimynystėje – seniausia siena Nemirseta, beveik niekas nežino ir apie Palangos miestelį kaip vieną iš kontrabandos centrų tarybinėje Rusijoje, o kur dar mūsų žvejų kultūra. Šie dalykai, vienaip ar kitaip, yra labai svarbūs. Kalbant apie „Anapilį“ kaip apie muziejų, mintis yra antrame aukšte turėti nuolatinę ekspoziciją, o, štai, pirmas aukštas prie salės būtų laikinų ekspozicijų vieta. Muziejus turi nuolat būti dinamiškas – neužsistovėti vienoje vietoje ties viena ekspozicija, antraip nebus įdomus lankytojams“, – mintijo Palangos kurorto muziejaus direktorius J. Liachovičius.
UAB „Pamario restauratorius“ specialistai, džiaugdamiesi radiniu net nuogąstavo, kad jeigu šios restauracijos būtų ėmęsi kiti rangovai, ko gero, niekas nebūtų gilinęsis į tokį vertingą radinį – atrastas paveldas galėjęs nukeliauti į šiukšlinę.
A. Zokaičio manymu, tai, jog vargonai kažkur tikrai yra, buvo juntama. „Buvo toks garbus architektas Likša, kuris kadaise jau buvo numatęs ir suprojektavęs vėjo vargonus. Jie turėjo stovėti ant kopos prie tilto, tad tas jutimas – tartum ore tvyrojo. Gi neveltui tų vargonų taip norėjosi“, – mąstė vyras.