Anapilin iškeliavo Palangos kūrėjas ir Architektūros riteris A. Paulauskas

Trečiadienį amžino poilsio išlydėtas pirmasis Palangos miesto vyriausiasis architektas, Architektūros riteris Alfredas Paulauskas. Mūsų miestas turi būti dėkingas jam už tai, kad jo idėjų ir sumanymų dėka Palanga tapo plačiai žinomu kurortu, garsėjančiu savitu stiliumi ir puoselėjamu žaliuoju rūbu.

Miestas – parkas
„Alfredas Paulauskas – tai tas žmogus, kuris Palangą iš žvejų miestelio padarė visoje anuometėje Tarybų Sąjungoje žinomu kurortu, – tokie buvo pirmieji trečiojo Palangos vyriausiojo architekto Leono Laimučio Mardoso žodžiai apie Anapilin iškeliavusį kolegą. – Būtent jis, 1957-aisiais pradėjęs dirbti Palangoje, pirmas ėmėsi urbanistikos: pradėjo tvarkyti gatves, kvartalus, rūpinosi mažąja architektūra ir įvedė spalvas. Bet didžiausias jo nuopelnas – tas, kad „panaikino“ istorinėje miesto dalyje tvoras, kad Palanga tapo miestu – parku su atsiveriančiomis erdvėmis ir skverais. Po jo, nuo 1963-ųjų, miesto-parko idėją puoselėjo architektas Albinas Čepys, tada jau, kiek leido jėgos – aš“.
Dar kartą pabrėžęs, jog didžiausias A. Paulausko nuopelnas – kurorto kaip miesto-parko kūrimas ir puoselėjimas, L. Mardosas prisiminė ir tai, kaip jis pirmąkart susidūrė su Palangos vyriausiuoju architektu.
„Tik jam pradėjus įgyvendinti savo idėją ir „griauti“ tvoras, buvo labai daug tam besipriešinančių: kaip čia bus, apie kokias erdves kalba, juk eis visi ir viską tryps. Nenorėjo tvoros atsikratyti ir tuometinė Vilniaus universiteto vila. Kaip tik tuo metu ten atostogavau, ir manęs paprašė: „Gal tu, pats architektas būdamas, nueitum pas Palangos vyriausiąjį ir pabandytum jį įtikinti, kad mūsų teritoriją aptvertą paliktų: juk čia žmonės su vaikais suvažiuoja, be to, vasaros stovyklos rengiamos. Nebus tvoros, vaikai išsilakstys ir visokių bėdų kils“. Tada A. Paulausko dar nepažinojau. Prieš eidamas pas jį įsisegiau Architektų sąjungos ženklelį į atlapą. Užėjau į kabinetą, jis ženklelį pamatė, šyptelėjo. Išklausė. Ir pasakė: tiek to, šiais metais tvora tegul dar pabūna, bet kitą vasarą jos turi nelikti“, – prisiminė L. Mardosas.

Mažoji architektūra ir spalva
Kalbėdamas apie mažosios architektūros elementus, erdves, spalvas L. Mardosas visų pirma paminėjo suoliukus bei kioskus. Garsieji akmenys prie dabartinio tilto per Ronžę ir pats tiltas – taip pat A. Paulausko nuopelnas. Kai jis pradėjo dirbti Palangoje, tiltas buvęs medinis, o pati Vytauto g. leisdavosi iki jo ir paskui šaudavo viršun link Kurhauzo. Būtent A. Paulausko idėja buvo sutvarkyti kraštovaizdį prieš S. Daukanto gatvėje esantį Parodų paviljoną taip, kad ten atsivėrę kalneliai būtų akmenukais „įrėminti“ bei apkraštuoti. Jūratės ir Kastyčio skveras taip pat A. Paulausko kurtas.
„Jei kalbėsime apie spalvas – vienodus ir nuobodžius suoliukus, kurių iki jo irgi nedaug tebūta, architektas pasiūlė dažyti skirtingomis spalvomis. Net apšvietimo stulpai buvo ne įkyriai pilki, o mėlyni arba oranžiniai – atsižvelgiant į tai, ar gatvė vedė link jūros, ar ėjo paraleliai jai. A. Paulausko laikais pastatyti ir pirmieji Palangos daugiabučiai. Ar atkreipėt dėmesį į vadinamąsias „akląsias“ jų sienas? Jos papuoštos dekoratyviniu geometriniu ornamentu. Ne nuogos, bet ir ne koks tarybinis lozungas išrašytas“, – kalbėjo L. Mardosas.
Dar būtina paminėti, jog A. Paulauskas prisidėjo projektuojant ir įrengiant pirmą dirbtinį apšvietimą Birutės parke.
Prisidėjo pirmasis Palangos vyriausiasis architektas ir prie vieno iš labiausiai parke lankomų objektų, vienos iš gražiausių, meniškiausių ir geriausiai Lietuvoje žinomų skulptūrų – 1960 m. pastatytos „Eglės žalčių karalienės“. Jos autorius – skulptorius Robertas Antinis (vyresnysis), architektas – A. Paulauskas.
„Puikus vyras. Labai talentingas architektas, ir tapęs, ir skulptūras kūręs. Nepaprastos inteligencijos bei erudicijos žmogus. Galų gale, Architektūros riterio vardas toli gražu ne kiekvienam suteikiamas. Jam gi – labiausiai už Palangą“, – neslėpdamas emocijų kalbėjo L. Mardosas.

Nuostabus žmogus ir architektas
Pačiais geriausiais žodžiais šviesios atminties A. Paulauską minėjo jo kolegos architektė Rūsna Vaineikytė ir buvęs Palangos vyriausiasis architektas Feliksas Jackevičius.
„Kai A. Paulauskas pradėjo dirbti Palangoje, aš mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Man visų pirma jis pats padarė įspūdį: aukštas, labai gražus, tikras, kaip tada sakydavome, Smetonos laikų inteligentas, į kurį atsisukdavo poilsiauti atvažiuodavusios Leningrado poniutės ir šnibždėdavosi: „Žiūrėk, čia vietinis vyriausiasis architektas...“ – prisimena R. Vaineikytė.
O paskui jau įspūdį darė architekto darbai – L. Mardoso minėtosios spalvos, kuriomis nušvito Palanga, pirmieji daugiabučiai, tiltas per Ronžę, kraštovaizdis, į kurį architektas įpynė natūralų akmenį, Jūratės ir Kastyčio skveras.
„Dabar, deja deja, taip jautriai jau niekas nebedirba. Gaila. Gaila ir baigiančios nunykti miesto parko – žalio, gražaus, atviro, nuo nieko neužsitvėrusio – idėjos, kuri baigia niekais nueiti“, – kalbėjo architektė, pridūrusi, jog A. Paulauskas turėjęs įtakos ir jos pačios pasirinkimui. Iš pradžių įstojusi į mediciną, R. Vaineikytė ją metė ir pasuko architektūron.
„A. Paulauskas davė pradžią kurortui ir ėjo su savo idėjomis kaip ledlaužis, – sakė F. Jackevičius. – Jis įvedė zonavimą, saugojo miesto-parko žaliąjį rūbą. Be to, būtent jis pasiekė, kad kurorte kurtų vedantieji šalies architektai, kad čia kiltų tik kokybiški architektūros kūriniai. Vienu metu Palanga buvo Lietuvos architektūros madų karalienė“.
Pats F. Jackevičius su A. Paulausku susidūrė Kaune, kur buvęs pirmasis Palangos vyriausiasis architektas dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo projektų vyr. architektu.
„Iš A.Paulausko darbų Kaune visų pirma reikia paminėti kartu su V.Paleckiene atliktą Laisvės alėjos rekonstrukciją į pėsčiųjų gatvę, laidojimo rūmus „Liūdesys“, prie kurių pastatyta ir architekto sukurta to paties pavadinimo skulptūra. Lietuva dar žino Nidos prieplauką“, – šiuos ir dar daug objektų suminėjo F. Jackevičius, pridūręs, jog jam pačiam labai patikdavusios A. Paulausko ypatinga technika – ant pusiau sauso popieriaus – lietos akvarelės.  
„Jis buvo ir labai šaunus žvejys, ir medžiotojas – tiesa, iš tų, kur ne šaudydavo, o tiesiog po mišką su šautuvu pasivaikščiodavo. Niekada nemačiau jo kauštelėjusio. Architektas turėjo puikią iškalbą, buvo tikras šeimos žmogus, visada darydavo daug daugiau, negu buvo privalu, niekada paprašytas neatsisakydavo padėti, o kartais dirbdavo ir neprašytas“, – kalbėjo F. Jackevičius.

„Man patiko ten dirbti“
A. Paulauską į Palangą paskyrė, kai jam buvo dvidešimt aštuoneri. 2007-aisiais rašydamas straipsnį
„Architektūros riteris Alfredas Paulauskas: tarp racionalumo ir estetikos“ architektūrologas Vaidas Petrulis įpina paties architekto prisiminimų iš vadinamojo Palangos laikotarpio: „Palanga ankstyvaisiais pokario metais toli gražu neprilygo šurmulingam sovietmečio kurortui, kokiu jis tapo po kelių dešimtmečių. Pirmasis įspūdis su šeima į miestelį atsikėlusiam architektui – gili provincija. Apie rekreacinę infrastruktūrą nebūta nė kalbos, pėsčiųjų tiltas į jūrą bemaž sugriuvęs, miestovaizdyje vyravo medinėmis tvorelėmis aptvertos gatvės. Negana to, per pokario dešimtmetį buvo pristatyta visokiausių ideologinių skulptūrų: ant kiekvieno kampo stovėjo Leninai, Stalinai ir panašios tematikos objektai. Nemažą reikšmę miestelio situacijai turėjo ir ten buvusi reaktyvinių lėktuvų bazė. Didelę dalį gyventojų sudarė kariškiai, taigi politiniai klausimai čia buvo kur kas aštresni nei paprastoje provincijos gyvenvietėje. Visgi teisybės dėlei reikia priminti, kad Palangoje būta ir gražaus tarpukario bei XIX a. pabaigos architektūrinio palikimo. Architektas pripažįsta, jog vieną didžiausių architektūrinių įspūdžių ankstyvaisiais metais paliko medinės modernios S. Sčesnulevičiaus projektuotos Palangos vilos.

Teko atlaikyti partinės nomenklatūros spaudimą
Nemažai reikšmės miesto vyriausiojo architekto darbui turėjo ir aplinkybė, kad Palanga buvo vienas mėgstamiausių tuometės nomenklatūros kurortų. Kaip prisimena architektas, prieš sezono pradžią posėdžiauti čia suvažiuodavo visa Ministrų Taryba. Architektūriniam darbui tokia situacija turėjo nevienareikšmiškų pasekmių. Viena vertus, Ministrų Taryba ir kitos aukščiausios valdžios grandys Palangoje būdavo dažni svečiai, taigi lėšų kurorto plėtrai negailėta. Architektui tai reiškė galimybę paišlaidauti, pagal tuometes galimybes sukurti ką nors architektūriškai įspūdingesnio, įdiegti naujovių. Juolab kad tokie kurortinio miesto apipavidalinimo darbai buvo pirmieji, tuo metu dar neįprasti.
Nauji ir nematyti sprendimai valdžiai patikdavo. Tačiau, kita vertus, nomenklatūros dėmesys pasireiškė ir kaip nemažas politinis spaudimas. Architektui teko patirti, kai partinė vadovybė, pernelyg nesigilindama į architektūrinius niuansus, gali nurodyti, kur ir ką statyti. Norit apginti vieną ar kitą sprendimą reikėjo neblogų diplomatinių gebėjimų, laviravimo, deja, kartais ir kompromisų. Vienas iš tokių atvejų – miestelio apvalymas nuo minėto ideologinių skulptūrų „miško“, galėjęs baigtis ir griežtomis sankcijomis. Savotiška išpirka tapo aikštės, kurioje buvo pastatytas paminklas Leninui, projektas.
Net ir šiandien, prisipažindamas, kad bene didžiausias jo pomėgis – darbas, Paulauskas prisimena, jog Palangos laikotarpis jį gerokai išsekino. Ankstyvojo sovietmečio suirutė, gausybė statybų ir rekonstrukcijų – tai ant architekto pečių gulę uždaviniai, kur kas dažniau reikalaudavę fizinių pastangų lauke nei kruopštaus kabinetinio darbo palinkus prie brėžinių. Architektūrinės idėjos dažniausiai taip ir likdavo mintyse, o popierinį pavidalą geriausiu atveju įgydavo eskizais. Atliekant miesto tvarkymo ir apipavidalinimo darbus, kuriuos šiandien galėtume vadinti miesto dizainu, nebuvo nei kam, nei kada projektuoti. Vasaros metu iki šimto darbininkų dirbdavo. Reikėjo visiems darbo duoti, nurodyti, ką padaryti. Nuo ankstyvo ryto tekdavo spręsti čia pat kylančias problemas. Tad po aštuonerių intensyvaus darbo metų – vieno svarbiausių Lietuvos kurortų tvarkymo – architektas nusprendė grįžti į Kauną. Tiesa, pajūryje praleistas laikas neprailgo, suteikė ne tik nuovargio, bet ir kūrybinio pasitenkinimo. Architektas su malonumu ir savotiška nostalgija prisimena Palangos laikotarpį: man patiko ten dirbti, buvo laisvė veikti, o ir aš iniciatyvus buvau“.