Alzheimeris ar natūrali senatvė: kaip atskirti ankstyvuosius ligos požymius?

Nors Alzheimerio liga būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau pastaruoju metu ji vis jaunėja. Žmonės simptomus pradeda jausti ir nuo 40 metų. Pasak Kauno „Kardiolitos“ klinikų gydytojos neurologės Ligijos Silvos Mikalauskienės, dažnai pirmuosius ligos požymius artimieji linksta suvesti į charakterio keistenybes, o nežinodami kaip elgtis, sergančiuosius dažnai palieka vienus. Laiku pradėtas gydymas – išeitis ligai suvaldyti.

Silpstantys pojūčiai
Pasaulio pažinimas atitinkamų pojūčių dėka vyksta nuolat: per regėjimą, uoslę, skonį, lytėjimą. Vyresniame amžiuje silpsta ne tik jie, bet ir atmintis, dėmesys. Pasak neurologės, svarbu šias funkcijas lavinti nuolat. Tai ne tik kultūringų žmonių taisyklė, bet ir priemonės, padedančios atitolinti senatvinę demenciją ar alzheimerio ligas. Bet kaip įprastus senatvės sutrikimus atskirti nuo ligos pradžios?
„Normaliam žmogaus funkcionavimui yra būtinas gebėjimas per tam tikrą laiką gauti informaciją, ją išlaikyti ir atgaminti. Taip veikia kognityvinės funkcijos, kurioms priklauso dėmesys, atmintis, kalba, planavimas, skaičiavimas, netgi erdvinio išsidėstymo suvokimas, orientacija ir t.t. Kai šių funkcijų sutrikimas pradeda trukdyti kasdienei žmogaus veiklai, jau galime įtarti ligą“, − teigia gydytoja.
Pasak specialistės, šiandien iš 10-15 lengvą kognityvinį sutrikimą turinčių žmonių, 10-15 procentų po metų prognozuojama Alzheimerio liga. O jau po 5 metų suserga maždaug 60-80 procentų. Laiku pastebėjus sutrikimus, jiems esant dar ankstyvoje stadijoje, spartų ligos progresą galima suvaldyti.

Pirmieji požymiai – ne charakterio keistenybės
Su laiku alzheimeriu sergantys pacientai praranda gebėjimus justi aplinką, jiems darosi sunkiau orientuotis, o sutrikimų progresas vyksta sparčiai. Todėl pastebėjus keistą artimųjų elgesį, nereikėtų to suvesti į charakterio ypatumus, nes delsiant – padariniai gali būti negrįžtami.
„Žmogus, kuriam pradeda vystytis kognityviniai sutrikimai, palaipsniui pradeda užmiršti švaraus rūbo pojūtį, vandens sukeliamas emocijas, jam viskas yra gerai, jis nenori persirengti, jis nenori praustis, pradeda valgyti bet kaip, trupina, ima su rankom iš puodo. Jam darosi nesvarbu ir nebeaktualu, nes jis užmiršo, ką reiškia švaraus rūbo ar vandens prisilietimas prie kūno, etiketas.
Kalbėdami su vyresniu žmogumi, taip pat jo prašome atkreipti dėmesį, kur padeda daiktus: ar jų neieško, ar nepradeda pykti, kad neranda, ar neatsiranda liūdesys, kad visada kažko ieško ir ieško? Jeigu, sakykim, jis vis užmiršta, kur padėjo akinius – tai nejuokai. Reikėtų pagalvoti „kodėl aš pamirštu?“. Gal tai ne atminties sutrikimas, o dėmesio nesukaupimas?“, − pirmuosius požymius apžvelgia L. S. Mikalauskienė.

Praranda norą
Dar vienas ryškus ir ligą padėsiantis įtarti požymis – ilgalaikių pomėgių atsisakymas. Jeigu ilgus metus mezgusi senolė sakosi nebeatsimenanti, kaip tai daryti – tai jau gali būti ligos požymis. Kaip ir nenoras žaisti anksčiau labai mėgtą šachmatų žaidimą. Namiškiai, pasak neurologės, turėtų stengtis pomėgius priminti ir skirti jiems laiko drauge.
„Jie atsisako ankstesnių pomėgių, nes jiems atrodo „nesąmonė“, nebeišeina. O kodėl neišeina? Todėl kad nebėra mąstymo sekos, žmonės užmiršta. Labai svarbu, kad namiškiai kalbėtųsi su jais, nepaliktų jų „ramybėje“, nes kitu atveju jie tiesiog pasmerkiami ligai“, − sako gydytoja.

Gydo artimųjų rūpestis
Pasak neurologės L. S. Mikalauskienės, didelė dalis situacijos pagerėjimo priklauso nuo artimųjų įsitraukimo. Tai reikalauja ir kantrybės, ir kūrybiškumo, bet minimalus dėmesys padės žmogui nepasimesti ir ilgiau išlikti sąmoningesniam. Artimųjų dėmesio dėka žmogus nebus paliktas visiškoje nežinioje, nes vienatvėje sparčiau pasiduodama ligai.
„Namiškiai neturi informacijos kaip elgtis, todėl dažnai pasimetusį žmogų palieka vieną. Bendravimas, aiškinimas, kalbėjimas padeda orientuotis laike ir vietoje. Tai labai svarbu, nes kitu atveju situacija labai sparčiai veda į demenciją ir į ligą.
Blėstančius įgūdžius reikia aktyvinti, padedant žmogui: paserviruojant maistą, padedant šaukštą, šakutę, peilį, servetėlę, kad pasišluostytų. Jį reikia nuolat kalbinti. Galima suteikti žmogui laimę simuliuojant situacijas ir parodant, kad ne jis vienas pamiršta, o ir aš užmirštu.
Pavyzdžiui, paklausti „seneli, o kokia šiandien diena?“, tada jis nueis prie kalendoriaus, atsakys ir bus „palepintas“, jog ne jis vienas pamiršta tam tikrus dalykus ir kad jam buvo suteiktas šansas atsakyti. Labai rekomenduojame drauge užsiimti fizine veikla: daryti mankštą, eiti pasivaikščioti, maudytis upėje. Stengtis sugalvoti kuo įvairesnių pojūčių lavinimo aplinkybių. Visa tai skatina energiją, džiaugsmą ir gerus išgyvenimus bei atitolina ligos eigą“, − prevencines priemones vardija neurologė.

Kilmė nežinoma, bet kontroliuoti galima
Visame pasaulyje vykdomi įvairūs tyrimai ieškant Alzheimerio ligos priežasčių. Pasak gydytojos, plėtojamos teorijos apie amiloido apykaitą, virusus, kraujotakos sutrikimus ar netgi nesteroidinių vaistų poveikį. Tačiau priežastys vis dar nėra žinomos.
Ligos diagnostikai šiandien labiausiai padeda artimųjų drąsa kreiptis į specialistus konsultacijai ir ilgas pokalbis su pacientu. Gydytojai turi įvairias metodikas, kurių dėka gali įvertinti sutrikimo laipsnį ir nustatyti ligos sunkumą bei paskirti reikalingą gydymą, pakonsultuoti artimuosius, juos informuoti, kaip reikėtų elgtis esamoje situacijoje.
„Delsti nereikėtų, nes „pagavus“ kognityvinius sutrikimus dar lengvoje fazėje, juos galima atstatyti. Kai jie jau taps demencijos sindromu – nieko nebegalėsime padaryti. Situaciją įvertinti padeda ilgas pokalbis su pacientu, todėl konsultacijos neturėtų būti greitos. Specialistui reikia nemažai laiko tam, kad iš pokalbio įvertintų paciento būklę. Susitikimo metu atliekami įvairūs orientacijos sutrikimus įvertinantys, skaičiavimo, skaitymo, ilgalaikės atminties, ligonio veiklos analizės, testai. Išklausomi artimųjų pasakojimai.
Gydymui naudojami vaistai sulėtina ligos progresavimą. Todėl norint, kad žmogus galėtų pilnaverčiu gyvenimu džiaugtis kuo ilgiau, labai svarbu „pagauti“ ligonį ir padėti jam laiku, nenuleidžiant rankų“, − gydymo galimybes apžvelgia gydytoja neurologė L. S. Mikalauskienė.