Ačiū Konstituciniam Teismui!

Nežinau, kaip gerbiami skaitytojai, bet aš pagrindinį Lietuvos Įstatymą, Konstituciją, paimu į rankas tada, kai apstulbina kuri nors Konstitucinio Teismo (KT) nutartis. Ir, deja, dažniausiai neaptinku tos Konstitucijos „dvasios“, kurią į dienos šviesą taip mikliai ištraukia KT teisėjai. Ypač dažnai Konstituciją skaitydavau, kai  KT vadovavo ypatingai kūrybingas teisėjas Egidijus Kūris. Pasibaigus jo kadencijai, KT nutarimai ir sprendimai nebeuždegdavo mano pilietinio uolumo... Iki šio rudens, kai pasipylė nutartys, vėl paskatinusios griebtis originalo...
Už tai – mano pirmasis „Ačiū!“ KT!
Ir pirmasis akmenėlis, už kurio užkliuvau, besistengdama suprasti KT nutarčių logiką, buvo punktas, kuris mane, eilinę pilietę, turėjo įtikinti, jog 6 tūkstančiai Lt/ha už valstybės išperkamą miestuose kitai paskirčiai naudotą žemę yra tikrai teisinga kaina valstybėje, kurios ekonominė sankloda remiasi laisvosios rinkos dėsniais.
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje, kuria, kaip skelbiasi  KT, jis pagrindė šį valstybės finansus liečiantį sprendimą, skaitome: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai (!!! – J. L.) atlyginama“. Tačiau, kad teisybė būtų suvedama į šešis tūkstančius Lt – nė žodžio, žinoma...
Todėl neišvengiamai kyla abejonė, ar tikrai teisinga vadovautis tais žemės vertės apskaičiavimais, kurie buvo atlikti prieš dešimt ar net daugiau metų, kai šiandien ne tik miestuose, bet ir miesteliuose pirkėjai moka 2 ar 3 tūkstančius Lt, tik ne už vieną ha, o už vieną arą? Ir ežiukas suprastų, kad teisingumu, net konstituciniu, čia nė nekvepia. Žinoma, neteisinga ir tai, kad kai kurie savininkai už tokį miesto ribose esantį ha ima reikalauti šimtų tūkstančių. Matyt, realią šiandieninės rinkos sąlygas atitinkančią žemės sklypo kainą nustatyti galėtų ekspertai – finansininkai, bet ne garbūs KT teisėjai, kurių supratimas apie valstybės finansus ir ekonominį teisingumą, atrodo, nekyla aukščiau nuosavos piniginės.
Tokį jų valstybinių finansų suvokimo lygį liudija KT nutartis „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
KT teisėjai nagrinėjo kolegų, Vilniaus apygardos administracinio teismo darbuotojų prašymą (varnas – varno – varnui...) nustatyti, ar teisingas buvo Andriaus Kubiliaus vyriausybės priimtas nutarimas susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei valstybės padėčiai sumažinti atlyginimus tam tikroms valstybės tarnautojų kategorijoms, nesilaikant iki krizės buvusių skirtingų kategorijų valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių proporcijų, o šiek tiek daugiau mažinant didesnius atlyginimus gaunantiems ir šiek tiek mažiau – mažesnius atlyginimus gaunantiems tarnautojams.
Žodžiu, ar teisinga, kad valstybę ištikus krizei, kelis ar keliolika tūkstančių litų siekiantis teisėjų (ministrų...) atlyginimas buvo sumažintas kiek didesniu santykiu, negu tų darbuotojų, kurių atlyginimas vos keliais šimtais viršijo minimumą?
Dabar laikas dar kartą padėkoti KT ir jo teisėjams. Mat, tik jų atlikto nuodugnaus ir išsamaus išaiškinimo dėka buvo neginčijamai (ir neskundžiamai!) įrodytas A. Kubiliaus vyriausybės  humanizmas ir jos žmogiškas (krikščioniškas...), o ne biurokratiškas teisingumo supratimas. Dabar nebent tik kvaili „Dviračio žynių“ peliukai gali klykti, jog „kaltas Kubilius“.
Tuo tarpu KT teisėjai, pasitarę su Konstitucijos dvasia, paskelbė, kad algas teisėjams galima tik didinti ir kad „...bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą“.
Vėlgi, išvertus į eilinių piliečių kalbą, tokia teisėjų ištarmė skamba kaip savotiškas reketas: jei tu, Vyriausybe, nori, kad mes, teisėjai, sąžiningai atliktume mums, teisėjams, privalomas teisingumo paieškas ir būtume nepriklausomi tiek nuo tavęs, tiek nuo renkamosios valdžios, mokėk teisėjams kuo didžiausius atlyginimus ir niekada nedrįsk jų mažinti!
Jautresnė vyriausybė būtų įsižeidusi, pasakiusi „Ša!“ ir pritarusi opozicijoje esančių konservatorių svarstymams apie galimybę rengti Konstitucijos pataisas, kurios apribotų Konstitucinio Teismo įgaliojimus spręsti dėl atlyginimų viešajame sektoriuje. Juolab, jog Vengrija jau priėmė panašias pataisas, ir nieko – prievaizdai iš Briuselio dėlto nesiėmė bizūno.
Tačiau dabartinė iš keturių įvairiaspalvių lopų sudurstyta vyriausybė nepasižymi nei krikščionišku, nei socialiniu jautrumu, nors jai ir vadovauja socialdemokratai. Ji kartu su Seimu vikriai sumetė, jog tokia KT nutartis atveria kelius padidinti atlyginimus ir kitiems daug uždirbantiems valstybės pareigūnams ir tarnautojams, pavyzdžiui, ministrams. O visi kiti, kurie uždirba mažai, Vyriausybės nuomone, daugiau nė nenusipelno.
Sprendžiant iš aukštų ir vis kylančių premjero reitingų, taip galvoja ir didelė dalis elektorato. Vadinasi, KT elgiasi teisingai? Vadinasi, nusipelno dar vieno „Ačiū“, tik jau ne nuo manęs, o nuo tų, kurie balsavo už dabartinę Seimo daugumą?.
Tarp kitko, verta apmąstyti Europos veiksmingo teisingumo komisijos atliktą Europos Tarybos valstybių narių teisingumo sistemų vertinimą, iš kurio paaiškėjo, kad Lietuva patenka į penketuką šalių, kuriose iškeliama daugiausiai drausmės bylų teisėjams. Vieni tokį vertinimą aiškina tuo, kad Lietuva per griežta savo teisėjams, o kiti, priešingai, mano, kad viskas teisinga, nes Lietuvos teisėjai itin dažnai pažeidinėja drausmės (ir, pridėtume, moralės) reikalavimus.
Šiaip ar taip, panaši išsami teismų veiklos kontrolės sistema veikia ne tik Lietuvoje, bet ir dar 16 kitų Europos šalių, o nedviprasmiškai, su KT pagalba pademonstruota Lietuvos teisėjų silpnybė dideliems pinigams, galbūt, iš tiesų kartais paskatina juos peržengti net ir tam tikras drausmines (moralines?) ribas?...