Šventojiškė Bronislava Birutė Jereminienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi

Rugsėjo 20 d., penktadienį, šventojiškė Bronislava Birutė Jereminienė buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šį garbingą apdovanojimą B. B. Jereminienei Prezidentūroje vykusio iškilmingo renginio metu įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus. Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 38 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas ir gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Tegul ano meto didvyrių ryžtas dalintis likimu ir duonos rieke su persekiojama žydų tauta įkvepia mus kurti tokią Lietuvą, kurioje būtų gera ir saugu“, – teigė šalies vadovas.

Į Prezidentūrą garbaus amžiaus šventojiškę Bronislavą Birutė Jereminienę atlydėjo jos vaikaitis Mindaugas Mišeikis ir Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus. „Nuoširdžiai sveikinu mūsų bendruomenės narę visų palangiškių bei šventojiškių vardu. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad tarp mūsų gyvena tokie dori ir didžiausios pagarbos verti žmonės“, – po iškilmingos ceremonijos sakė Š. Vaitkus.

Bronislavos Birutės Jereminienės šeima per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjo 9 žydų šeimas – iš viso 26 žmonių gyvybes. Jos tėvai – Juozas ir Bronislava Straupiai – už šį herojišką poelgį pripažinti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliais 1981 m., apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1999 metais. Šių metų rugsėjo 20 d. garbingu Žūvančjžiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotos Juozo ir Bronislavos Straupių dukros Bronislavos Birutės Jereminienės pastabumas, nuovokumas ir drąsa tuo sunkiu istoriniu laikotarpiu ne kartą gelbėjo visus šeimos narius ir slepiamus žydus nuo pražūties.

Juozas ir Bronislava Straupiai su trimis savo vaikais gyveno Šarnelės kaime, Plungės rajone. Įsiveržus naciams, Juozas Straupis ryžosi gelbėti mirčiai pasmerktus žydus. Pirmiausia jis iš Alsėdžių į Šarnelę pas Juozą ir Adolfiną Kerpauskus atvežė 12-os asmenų Faktorių šeimą, po kurio laiko iš Telšių geto ten pat buvo atvežti dar keli žmonės. Vėliau Juozas Straupis iš Telšių geto į savo namus parsivežė telšiškius gydytojus Miriam ir Maušą Blatus su dukrele Liba, Miriam motiną Chają Todesienę, Taubę Jankelevičiūtę ir Malką Kaplanaitę. Likvidavus Telšių getą, paskutinį Juozas Straupis parsivežė gydytoją Dovydą Kaplaną.

Vyresnioji Straupių dukra Birutė buvo šeimos akys ir ausys – viską matydavo ir girdėdavo, jei pasirodydavo, kad šeimos „didžiajai paslapčiai“ gresia pavojus, tuoj įspėdavo tėvus ar senelę. Kartą pro langą pamačiusi, kad atvažiavo du vežimai ir iš jų iššokę žmonės pradėjo bėgti link jų namo, Birutei įspėjus, jos tėvas Juozas Straupis suspėjo pasislėpti netoliese buvusiame rugių lauke.

Bronislava Birutė Jereminienė (Straupytė) prisimena, kaip 1942-ųjų vasarą į sodybą įsiveržę rudamarškiniai, grasindami visus sušaudyti ir sudeginti sodybą, liepė tuojau pat parodyti, kur Straupiai slepia žydus, naršė po visą sodybą, durtuvais badė daržinėje sukrautą šieną, išlandžiojo tvartus, klėtį, pašiūres. Eidama iš paskos iš išgąsčio ir baimės linkstančiomis kojomis, Birutė kartojo: Gerasis Dievulėli, padėk, kad nerastų, pasigailėk mūsų... ir tikėjosi, kad rudamarškiniai neras vištidės, kurioje po laktomis buvo žydų bunkeris ir sulaikę kvėpavimą tūnojo šeši žmonės. Laimei, bėgdamas į rugius slėptis, Juozas Straupis spėjo užbėgti į vištidę, perspėti apie kratą ir gresiantį pavojų, uždarė bunkerio dangtį, apmėtė išmatomis, todėl vokiečiai jo ir nepastebėjo. Bronislava Straupienė šito nežinojo ir eidama į vištidę manė, kad čia jau kelio galas. Mintyse atsisveikino su visais, bet neišsidavė, nesusvyravo. Pamačiusi, kad bunkeris užmaskuotas, ramiau atsiduso. Nemalonus kvapas ir prie blizgančių chrominių aulinių batų limpančios išmatos nervino vokiečius, jie raukėsi, spjaudėsi ir neilgai ten „svečiavosi“. Išėję laukan ilgai trynė batus į žolę ir keikėsi.

Iš Birutės Jereminienės prisiminimų: „Iš vištidės paskutiniai išėjo gestapininkas ir mama. Pamatę mane, sėdinčią ant akmens, priėjo, ištraukė iš kišenės šokolado gabalėlį ir pasakė: Matau, esi protinga mergaitė, pasakyk, kur slepiasi žydai, ir aš tau duosiu daug daug šokolado. Išsigandau. Žiūrėdama į jo tamsiai rudas, beveik juodas, žaižaruojančias pykčiu akis, pasakiau, kad pas mus jokių žydų nėra: yra piemuo, vaikis, mergė, babūnė, brolis, sesuo, mama tėtis ir aš. Tų baisių akių niekad nepamiršiu. Jis pagriebė mane už pečių didžiulėmis gauruotomis rankomis, pakėlė nuo akmens ir pradėjo baisiai purtyti rėkdamas: Pasakyk, arba užmušiu kaip šunytį! Mama stovėjo suakmenėjusi, ašaros ritosi per jos skruostus, o akys tarytum maldavo: Birutėle, tik nepasakyk, būk tvirta... Aš nieko nežinau, pas mus nėra jokių žydų, – sulemenau vos girdimu balsu ir pravirkau. Vokiečiai pradėjo tarp savęs kažką garsiai kalbėti, prie mūsų priėjo vertėjas, truktelėjo už peties mane purčiusį gestapininką: Ko durnavoji, paleisk tą vaiką, matai vos begyva iš baimės, baik draskyti. Užteks, važiuojam, pats matai, kad nieko nėra, visur apieškojom“.

Juozas ir Bronislava Straupiai pripažinti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliais 1981 m., apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1999 metais. Per šią ceremoniją apdovanota Juozo ir Bronislavos Straupių dukra Bronislava Birutė Jereminienė, kurios pastabumas, nuovokumas ir drąsa ne kartą gelbėjo visus šeimos narius ir slepiamus žydus nuo pražūties.