Londoniečiai miestą užleido turistams

Londono gyventojams sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be metro, nors seniausiame pasaulio požeminiame transporte – ankšta, atsiduoda betonu ir dulkėmis. Metro – vienas šių metų olimpinės sostinės simbolių, kurių ir taip nestinga.

Galioja nerašytos taisyklės

Milijardas keleivių kasmet važiuoja metro, čia sutiksi visų socialinių klasių, religijų, kultūrų atstovų.

Pirmaisiais metro traukiniais rytą su savo įrankiais į darbą važiuoja lenkų arba lietuvių statybininkai. Vakare suknelėmis pasipuošusios moterys skinasi kelią į teatrą per tirštą žmonių srautą.

Keleiviai siūbuoja, stumdo vienas kitą, bet niekas nežiūri kitiems į veidą. Tai – vienas nerašytų metro įstatymų. Jokio įdėmaus žvilgsnio, jokio delsimo išlipant, nevalgyti, nekalbėti. Vos palietus vienas kitą pasigirsta atsiprašymas – „sorry”.

Visi tuos „sorry” ir „thank you” britų rašytojas ir publicistas Adrianas Anthony Gillas vadina antsnukiu mūsų nesusivaldymui.

Nekenčia olimpiados?

„Londonas sutartinai nusprendė nekęsti olimpinių žaidynių”, – taip rašė A.A.Gillas viename savo straipsnių. Pernelyg brangios, komercinės, per daug elitinės, o svarbiausia – šios žaidynės nervina.

Jau daug mėnesių Londono metro kabantys plakatai įspėja dėl didžiulio žmonių srauto olimpinių žaidynių metu: „Dirbkite namuose! Venkite sausakimšų stočių! Geriau eikite pėsčiomis!”

Londonas – tarsi tėvas, kuris vienam vakarėliui savo dukteriai užleido namus, o pats nebuvo pakviestas, kad netrukdytų.

Tačiau ramus ir santūrus Londonas neabejotinai pavers šias vasaros olimpines žaidynes sėkmingomis, nepaisant perpildytų metro traukinių, kosminių viešbučių kainų ir erzinančių saugumo priemonių.

Londoniečiai patraukė į savo pamėgtas aludes, užleido metro ir miesto centrą turistams, o patys gali trumpai atsikvėpti.

Prisijaukina ir nepaleidžia

Londonas nėra draugiškas miestas, bet jei čia kas nors įsikuria, jis jo jau nebepaleidžia.

Kelianti baimę ir pribloškianti Didžiosios Britanijos sostinė pasirodė ir 1991 metais į ją atsikėlusiam rašytojui ir scenaristui Davidui Nichollsui.

Aštuonerius metus jis gyveno bute be šaldytuvo ir vonios. „Siaubingai vaidinau scenoje ir dėl to buvau nelaimingas”, – sakė D.Nichollsas.

Jis turėjo išvaikščioti Londoną, kad įveiktų šio miesto keliamą baimę, – kartais po 40 kilometrų per dieną.

„Londoniečiu tampama tuomet, kai nebereikalingas metro stočių planas”, – paaiškino rašytojas. Kitaip tariant, kai viską žinai atmintinai.

Dabar 45 metų rašytojas, norėdamas apmąstyti naujas istorijas, vaikštinėja prie Regento kanalo gėrėdamasis įvairiomis spalvomis išmargintais namais-valtimis su snapučiais ant stogų.

D.Nichollsas myli šį miestą, kankinusį jį tol, kol padarė rašytoju. Dabar su savo partnere ir dviem vaikais jis gyvena šiaurinėje Londono dalyje tarp elegantiškų baltų namų su kolonomis prie durų.

Vaikščiodamas rašytojas nuolat suranda ką nors netikėta – naują aludę prie vandens, pasislėpusį knygyną, žmogaus veidą, kurio nebegali pamiršti.

D.Nichollsas tapo priklausomas nuo miesto, jo statybų ir griovimų ciklo, amžinų pokyčių.

Miestas nuolat keičiasi

Savo gyventojus Londonas tarsi kviečia į dvikovą: niekas negali jaukiai įsikurti, visi nuolat iškraustomi, kilnojami.

Vietoj jaukaus indų restorano, garsėjusio geru raudonuoju vynu, staiga išdygsta jamaikietiškas baras, geriausi klubai keliasi į Soho rajoną, kuris daugelį metų laikomas spąstais turistams.

Londonas – visų didmiesčių motina. Kai prieš 400 metų Niujorkas dar užsiėmė mainų prekyba su indėnais, čia jau tvenkėsi visas pasaulis.

„Londono stebuklo esmė – gebėjimas pritraukti. Neapolis traukia savo dangumi, Maskva – spindinčiais kupolais, Roma – prisiminimais, o žvelgiant į Londoną užvaldo begalybės jausmas”, – rašė Theodoras Fontane savo kelionių užrašuose XIX amžiuje.

Miestas, kuriame Karlas Marxas rašė „Kapitalą”, visiškai užvaldytas kapitalizmo, amžino siekio augti.

Didžiules premijas susižeriantys bankininkai ir milijardieriai Londoną paverčia sala Britų salose, valdoma globalios rinkos.

Rajonas staiga pasikeitė

Kadaise lengvo snaudulio užliūliuotas Noting Hilas pavirto turtingų žmonių gyvenviete su plaukimo baseinais, privačiais kino teatrais, prabangiomis dizainerių parduotuvėmis, įsikūrusiomis kadaise buvusiuose komiso knygynuose.

Čia nuolat pamatysi topmodelius Claudią Schiffer ir Elle MacPherson, kantriai laukiančias savo atžalų prie mokyklos vartų.

Mėlynos durys iš melodramos „Noting Hilas” jau seniai dingo, bet Hugh Granto aistruoliams liko Šv.Baltramiejaus didžioji bažnyčia, kurioje jo herojui iš filmo „Keturios vestuvės ir vienerios laidotuvės” nuotaka skėlė antausį.

Naujieji Noting Hilo gyventojai – amerikiečiai bankininkai ir rusai milijonieriai – mieliau apsiperka brangiame Kensingtone nei Portobelo turguje, esančiame Londono vakaruose.

Jis driekiasi beveik dvi mylias Portobelo gatve, kuri laikoma viena garsiausių prekybos gatvių pasaulyje.

Šis turgus pritraukia ne tik londoniečius – čia galima kone uždusti nuo turistų.

Išstumia senbuvius

Daugelį dešimtmečių Rytų Londonas buvo apleistas.

Bet prieš olimpines žaidynes čia iškilo sporto kompleksai, nutiestos naujos metro linijos, pastatyti gyvenamieji kvartalai šeimoms ir didžiausias Europos prekybos centras.

Rytų Londonas nuo seno buvo eksperimentų vieta – čia sulig naujomis imigracijos bangomis apsigyvena įvairiausių tautų.

Beveik kas antras Didžiosios Britanijos sostinės gyventojas nūnai turi ką nors bendra su imigracija, nors šis žodis čia visiškai nežinomas. Londonietis yra tas, kuris jaučiasi esąs londonietis.

„Čionai atvyksta visi – iš Bangladešo, Rytų Europos, verslininkai, valkatos”, – sakė 51 metų Markas Brooksas, gėlių pardavėjas ir istorikas mėgėjas iš Rytų Londono Šordičo rajono, laikomo vargšų namais ir pabėgėlių stovykla.

Tačiau Londono valdžios pastangomis dabar kylantys stiklo ir plieno statiniai, loftų apartamentai vis giliau skverbiasi į Rytų Londoną ir išstumia senbuvius – koknius – su jų prastakalbe, tradicijomis ir muštynėmis.

Blizgučiai – turistams

Londoniečiai neturi laiko sentimentams. Juos prisimena tik tuomet, kai iš to galima uždirbti pinigų.

Į vietas, kur buvo įvykdyti Džeko Skerdiko nusikaltimai, turistus lydi tvido kostiumus vilkintys ir katiliukus užsivožę gidai.

Londonas jau seniai suvokė savo, kaip prekės ženklo, vertę. Juodi taksi automobiliai, raudonos telefonų būdelės, dviaukščiai autobusai – tai teatro dekoracijos turistams, nedarančios įspūdžio likusiam miestui.

Londoną londonietis randa ne Trafalgaro aikštėje ar priešais Bakingamo rūmus, bet didmiesčio apygardose, kurių net 32.

Kiekviena šių apygardų siekia būti nepakartojama.

Joks londonietis nėra tik paprastai londonietis. Kaip ir futbolo aistruoliai, Londono gyventojai savo lojalumą dovanoja tik vieną kartą – Pietų, Šiaurės, Rytų ar Vakarų Londonui.

Dviejų vaikų motina ir Didžiosios Britanijos ministrų kabineto patarėja miesto planavimo klausimais 36 metų Sophie Howarth gimė Vakarų Londone. Bet ten, anot jos, sielos neturinčioje turtingoje vietovėje, moteris niekada gerai nesijautė.

Kai tiktai atsirado galimybė, S.Howarth persikėlė į Rytų Londoną – Šordičą.

„Aš myliu Londoną, bet jis išsunkia”, – pripažino televizijos laidų vedėjas ir komediantas, sikhų religiją išpažįstantis Hardeepas Singhas Kohli. Išsiskyręs ir nusigyvenęs jis prieš keletą metų persikėlė gyventi į Rytų Londoną.

43 metų H.S.Kohli nebeišgalėjo mokėti vidutinės nuomos – daugiau kaip 3 tūkstančių eurų per mėnesį už 4 kambarių butą Šiaurės Londone.

Didžiulės nekilnojamojo turto kainos vis daugiau londoniečių gena į rytinę miesto dalį, kurios žavesį atskleidžia nuošalūs kiemai, terasos ant stogų ir aptriušę socialinių butų blokai. Londonas patrauklus net ir ten, kur išties yra siaubingas.

H.S.Kohli savo naująjį kvartalą pamėgo dėl maisto. Priešais jo namo duris parduodama ką tik iš anglimis ir malkomis kūrenamos krosnies ištraukta afganų duona, kuri tiesiog tirpsta burnoje.

Jis žino, kur parduodami minkščiausi avienos kotletai ir kokioje kavinėje skaniausiai visame Rytų Londone gaminama vištiena su bambukų ūgliais.

Apetitas išaugo

Pasak Londone gyvenančios rašytojos Zitos Čepaitės, šią vasarą šiame mieste įsikūrę lietuviai greičiausiai turės ilgesnes atostogas, nei įprasta.

„Iš daugelio girdėjau, kad jie buvo priversti per olimpiadą išsikraustyti iš namų. Jų būstų šeimininkai nusprendė užsidirbti ir nuomos kainas pakėlė dvigubai. Jei nori tuo metu likti Londone – mokėk už savo būstą milžinišką nuomą”, – pasakojo Z.Čepaitė.

Londono nekilnojamojo turto įmonės „Zona Rezidential” direktorius Darius Paškauskas irgi tvirtino tą patį: „Trumpalaikė būsto nuoma Londone ir šiaip dvigubai brangesnė nei ilgalaikė. Bet per olimpiadą savininkai tikisi uždirbti dar bent keturis kartus daugiau. Net prognozuota, kad būstų nuomos kainos pašoks aštuonis kartus. Tačiau atrodo, kad šis burbulas bliūkšta”.