Literatė, pajūrio gidė Birutė Beniušienė ragina ir palangiškius pažinti... „Marių Koją“

Reikia padėkoti visiems, kas padeda giliau, išsamiau pažinti šį jūros, vėjų, smėlynų, rugiaveidžių ir kalnapušių turtingą kraštą prie Baltijos – nuo Nidos Lietuvoje iki Nidos ar net Papės Jūrmalciemio Latvijoje.
Gražiai, gabiai, prasmingai ir išmintingai įžodina literatūriniuose tekstuose savo ir mūsų visų gyvenimus „Tremtyje Vasaros langais“ ir žinoma Vakarų Lietuvoje Birutė Beniušienė. 2005 m. lapkričio 17-ąją ji senjorų sambūryje padovanojo kuklią, o savo sielos sparnais labai talpią, gyvenimiškai aistringą ir žiniomis vertingą knygelę „Marių Koja“.
Štai ką apie šį širdžiai mielą nuoširdžios autorės B. Beniušienės „sąsiuvinėlį“ rašo Asta Baškevičienė: „Ši knyga – jau penktasis autorės kūrinys. Ketvirtį amžiaus dirbusi pajūrio gide, daugeliui ištikimųjų Neringos lankytojų bei neringiškių pažįstama kaip maloni, iškalbinga ekskursijų vadovė, rašytoja ryžosi raštu papasakoti apie Kuršių neriją – gražųjį smėlėtos žemės kampelį.
Iš vaikystės atmintin vis išplaukiantys mylimos Mamytės pasakojimai apie nuostabaus grožio smilčių žemę, išnirusią iš vandenų lyg Marių Koja, savi prisiminimai ir dabarties pastebėjimai, leido rašytojai sukurti nuoseklų pasakojimą apie Kuršių nerijos susikūrimą, jos istoriją, gamtą, žmones...
Vaizdinga, o kartu ir paprastumu bei nuoširdumu alsuojanti rašytojos kalba sukuria labai romantiškus Kuršių nerijos vaizdus. Savi pastebėjimai, pajautimai, apmąstymai. Kartu knygelėje netrūksta ir tikrais faktais paremtų pasakojimų, kuriuos sukurti padėjo, pasak autorės „knygos – talkininkės“: Irenos Jankevičiūtės „Kuršių nerijos istorijos datų kalendorius“ bei Vytauto Šilo ir Henriko Samboros „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“.
„Tai lyg vadovėlis atvykstantiems į Neringą. Gal ši knygelė pasitarnaus ekskursijų vadovams?“ – nuoširdžiai viliasi autorė.
„Palangos tilto“ skaitytojų dėmesiui siūlome keletą B. Beniušienės rašinių. Tebūnie tai kuklios lietuvės inteligentės B. Beniušienės dovana 2014 metų proga palangiškiams, kuriems „Užvandenio šalis“ mažiau pažįstama negu vokiečiams, rusams, o juk ji yra netgi Pasaulio kultūros paveldo „karūnoje“.

Marių Koja
Iš pasakų, legendų, senovinių puslapių išnirusi mažutė pustomo smėlio skiauterė, liaudies pramanyta Marių Koja, o pakrikštyta Kuršių nerijos vardu.
Ji gimė maža mažutėlė, visai nuoga kaip ir visi naujagimiai. Ją augino, glamonėjo didieji vandenynai, vėjai ir audros. Gražiąją naujagimę pamilę sparnuočiai ant sparnų atnešė jai dovanų – medžio sėklų. Šios prigijo. Sutvirtėjo. Išdabino mažąją žemę žaluma.
Čia augo, ošė didžiuliai miškai, šventais vadinami. Degė aukurai. Buvo aukojamos aukos. Protėviai medžius gerbė. Mylėjo. Ir saugojo kaip savo akį.
Gražųjį žemės lopinėlį apsuptą vandenų, pastebėję nedėkingi, pavydūs kaimynai pradėjo užpuldinėti. Niokoti. Kirsti šventuosius miškus. Kirto negailestingai. Juos degino. Virė smalą. Ir žemelė ši vėl paliko beveik plika.
Siautėjant vėjams, lakųjį smėliuką pustant iš vienos pusės į kitą, susidarė smėlėti kalnai, kalniukai, kopomis pavadinti.
Daug iškentė ši vandenyse įsiterpusi, po trupučiuką auganti Marių Koja. Matė ji karų ne vieną: pradedant Kryžiuočių žygiais, baigiant Antruoju pasauliniu karu. Ir visi, kas tik per ją žygiavo, valdė ar čia gyveno, paliko įmintus gilius savo pėdsakus.
Bet žemelė ši, ištvėrusi visus skausmus, liko gyva, jauna, graži ir nepakartojama.
Kartais net sapne regiu tą nematomą Marių Koją, nusidriekusią giliai po vandeniu. Jai, vargšei, nelengva įsitvirtinti ten, vandenų gilumose. Nuolat spaudžia, judina, drasko jos nematomą Kojos pėdą sūrūs senosios Baltijos vandenys. Neatsilieka ir Kuršmarės. Surinkusios įtekančių upių visokius teršalus, skaudina Marių Kojos pėdą net iki ašarų.
Ir mes kuo ramiausiai viršuje vaikštinėjam, važinėjam, miegam, teršiame gamtos rojų. Nesumąstydami, kad esame ant gana trapios smėlėtos žemelės – Marių kojos.
Jeigu jos nebūtų – kas tada būtų?
Jeigu jos nebebus – kas tada bus?
 
Smiltynė
Nuo seniausių laikų pro Smiltynę ėjo Karaliaučiaus – Klaipėdos – Kuršo pašto kelias, minimas jau 1406 m. 18 a. šis pašto kelias buvo sujungtas su Ryga bei Petrapiliu ir naudojamas iki 1833 m.
Smiltynė buvo viena iš Užmario pašto kelio stočių. Jai 1616 m. suteikta privilegija turėti alaus smuklę. Manoma, kad tada ir atsirado šios vietovės pavadinimas – Smiltynė.
Ledonešių, audrų metu keliautojai, paštininkai, kariai turėjo kelias dienas ar net savaites laukti, kol bus perkelti per marias. Todėl laukiantieji apsistodavo senojoje smuklėje – karčemoje. Augant keliautojų srautui, didėjo šios stoties reikšmė. Tad senoji smuklė buvo vis atnaujinama ir taip išliko iki mūsų laikų.
Nuo 1900 m. Smiltynė pradėjo vystytis kaip Klaipėdos poilsinė zona. Pastatytas Kurhauzas, lauko kavinės. Čia išaugo keli miestiečių vilų kvartalai, įsikūrė pasiturinčių klaipėdiečių valdininkų, pirklių šeimos. Po Antrojo pasaulinio karo dalis vilų sunyko, kitose apsigyveno miškininkų bei uosto darbininkų šeimos.
Nuo 1978 m. Smiltynė ir Kopgalis pavadinti vienu – Smiltynės – pavadinimu.
1988 m. Smiltynėje atidarytas Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejus, kurio ekspozicija išdėstyta trijuose restauruotuose pastatuose.
Smiltynės apylinkėse daugybė kopų. Jos apželdintos pušaitėmis, tačiau kai kur auga ir lapuočių miškeliai, link Klaipėdos virsdami gražiu parku. Smiltynės paplūdimio smėlis labai švarus, vanduo seklus, maudyklės patogios.
Dabar Smiltynė – svarbiausia Klaipėdos gyventojų savaitgalio ir kasdienio poilsio zona, Jūros vartai ir Klaipėdos uostas.

Alksnynė
Ši alksnių ir juodalksnių karalystė – tragiškiausia vieta Kuršių nerijoje. Čia Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945-ųjų sausio mėnesį, pačiame viduržiemyje, vyko mūšis dėl šio smėlėto žemės lopinėlio. Pasitraukusi iš suniokoto uostamiesčio vokiečių kariuomenė pasigrobė visą vandens transportą ir apsistojo Alksnynėje.
1945 m. sausio 28-osios naktį šliauždami, sliuogdami tik ką užšalusiu, lūžinėjančiu marių ledu, apšaudomi priešo kariuomenės, Raudonosios armijos kariai šturmavo šią vietą.
Kiek tą tamsiąją naktį jaunų gyvybių, įvairių tautybių karių, nusinešė marių properšos ir įlūžęs ledas, sunku pasakyti. Likusių, pasiekusių šį krantą buvo nedaug. Jie visi žuvo čia, Alksnynėje, nelygioje kovoje su apkasuose įsitvirtinusia vokiečių kariuomene.
O, kiek liko raudančių motinų, tėvų, brolių, sesių ar mylimų mergaičių, įvairiuose Rusijos kampeliuose, nesulaukusių saviškių.

Gintaro įlanka
Keltu perplaukus Kuršmares ir keliaujant Nidos link prieš pat Juodkrantę kairėje pusėje marių vanduo yra įsiterpęs iki pat kelio.
Tai įlanka atsiradusi prieš kelis šimtmečius (1860-1890). Gilinant marių vagą, kad galėtų įplaukti didesni laivai, žemsiurbės netikėtai iškėlė iš dugno paslėptus gamtos lobius – Lietuvos auksą – gintarą. Tada čia suplūdo daugybė aukso ieškotojų iš įvairių kraštų. Suklestėjo, išgarsėjo žvejų kaimelis. Kasyba vyko kelis dešimtmečius. Kiek tada gintaro iškasė, sunku tiksliai nustatyti, nes daug gintaro išplaukė svetur. Žinoma tik, kad tuo metu vokiečių verslininkų V. Stantieno ir M. Beckerio kompanija per metus iškasdavo apie 75 tūkst. kilogramų gintaro.
Šiandien mariose iš anų laikų beliko tik įlanka, primenanti, jog čia kadaise žmonės plušėjo, kasė legendose minimos Jūratės ašaras – gintarą.

Nida
Tai – Neringos „sostinė“. Pati didžiausia, pati gražiausia iš visų Neringos miesto – kurorto gyvenviečių. Jos vardas kilęs iš prūsiško žodžio „Niden“, kurio galūnė ilgainiui pasikeitė į lietuviškąją „-a“ ir virto Nida. Ji nuėjo varginančiai sunkų užpustomų kaimų kelią.
Pirmoji Nida istoriniuose šaltiniuose minima net 14 amžiuje. Čia gyvenusius žvejus kankino ne vien pustomas smėlis, bet ir 17 a. pradžioje maro epidemija, nusinešusi gal pusė šio krašto gyventojų. Iš užpustytos pirmosios Nidos suvargę gyventojai kėlėsi arčiau marių, link Mirties (Tylos) slėnio. Tačiau ir čia buvo tik laikinai.
1732 m. užpustytos antrosios Nidos gyventojai persikėlė į dabartinę vietą. Čia įsikūrė Nidos ir Skruzdynės gyvenvietės. Keliaujančio smėlio vejami čia persikėlė ir dalis Naglių kaimo gyventojų.
Pačioje 19 a. pradžioje Nidoje pasirodęs Gotlybas Dovydas Kuvertas pastatė pašto stoties ir smuklės pastatus, atidarė pirmąją Nidos mokyklą ir maldos namus.
G. D. Kuvertas, tuometinis Nidos pašto viršininkas, pastebėjęs pustomo smėlio grėsmę, pradėjo šiose apylinkėse miško želdinimo darbus. Vėliau šį tėvo darbą tęsė sūnus Georgas Kuvertas. Už jų įdėtą didžiulį triūsą šio krašto gyventojai gatvelę, vedančią link jų šeimyninių kapinaičių, pavadino G. D. Kuverto vardu.
Nidos smėlyje gilūs pėdsakai įminti viešbučio savininko Hermano Blodės, kurio viešbutyje nakvojo net pati Prūsijos karalienė Luiza. Ypač didele bryde šį kraštą paženklino vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Tomas Manas. Praūžus Antrajam pasauliniam karui čia gyveno ir kūrė Nidos metraštininkas Viktoras Miliūnas. Atvyko Nidon nuolatiniam gyvenimui šeimos iš buvusios Tarybų sąjungos, įvairių Lietuvos vietovių.
Įkurta Nidos žuvies apdirbimo įmonė. Atidaryta Nidos pradinė mokykla, vėliau išaugusi į septynmetę, dar vėliau – tapusi vidurine. Įkurtas Nidos istorijos muziejus. Pastatyta upių transporto prieplauka, naujas gyvenamasis rajonas, kelios poilsinės.
Mūsų trečioji – dabartinė Nida – visai jauna. Jai baigiasi tik trečias dešimtmetis. Daugelį metų ji augo, gražėjo. Ji įsikūrusi Nidos įlankoje, prie pat Kuršių marių, nuo vėtrų saugoma nepakartojamų sargų: pietuose – Parnidžio kopos, šiaurėje – Bulvikio rago. Gražiausia puošmena, tartum Nidos stebuklas, – naujoji katalikų bažnytėlė (2001-2002). Ant piramidinio bokštelio baltasis Dievulis saugo mūsų kraštą. Išlydi išvykstančius. Sutinka mus grįžtančius ir atvykstančius svečius.

Užpustyti kaimai
Vaikščiojame, uogaujame, grybaujame, gėrimės Kuršių nerijos miškais, jų nepakartojamu grožiu. Nesusimąstome, jog po mūsų kojomis ilsisi paslėpti seniai čia gyvenusių žmonių palaikai, kapai ir šuliniai. Čia jau ne legenda. Čia tikrai gyveno žmonės žvejai. Žuvelė buvo pagrindinis jų maistas. Ji rengė, maitino šio krašto žmones. Nebuvo duonos – valgė žuvį. Nebuvo bulvių – valgė žuvį. Žuvies kvapais alsavo ši žemė.
Žvejai nuolat galynėjosi su vėjais: ir išplaukę žvejoti į marias, ir sugrįžę į krantą. Birusis plikųjų žemės plotelių smėlis, genamas vėjo, nors ir pamažu, bet atkakliai keliavo iš vienos vietos į kitą. Nepalenkiamos ir medinių namelių, kuriuos palaipsniui, metams slenkant, visai užpustydavo.  Rąstinius namelius, rąstą po rąsto arkliuko pagalba ir žmonių jėgomis, tempdavo, vilkdavo į kitą, saugesnę vietą. Ir ten surėmę juos, vėl apsigyvendavo. Palikdavo tik kapinės ir šuliniai, kuriuos vėliau užpustydavo vėjo gainiojamas smėlis.
Yra žinoma, jog šiame siaurame smėlėtos žemės lopinėlyje buvo užpustyta net keturiolika kaimų. Žiūrint nuo Parnidžio kopos link Grobšto rago, po lakiomis smiltimis ilsisi užpustyti dviejų pirmųjų Nidų gyventojų vargai ir bėdos.

Vėtrungės
Tai puošnūs senovės pamario žvejų kaimų ženklai, įrėžti medyje – nuspalvinti, nedidukai, įdomūs, įsimintini. Jie puošdavo žvejų valčių burių viršūnėles.
Kiekvienas Kuršių nerijos žvejų kaimelis turėjo savo ženklą, tartum savojo kaimelio herbą, kurį jie įamžindavo lentelėje. Ir iškabinę virš burių išplaukdavo žvejoti į Kuršmares.
Matomai, kaimeliai turėjo savo ribotą žvejybos plotą mariose. Tuometiniai marių valdovai – inspektoriai pagal vėtrungėse esantį ženklą kontroliuodavo, kur ir kokio kaimo žvejai gaudo žuvį.
Vėliau įgudę talentingi šio krašto žvejai pradėjo savo vėtrunges puošti ornamentais. Ilgesniam laikui išplaukę į marias, plūduriuodami ant vandenų, ilgėdavosi namų. Ir tos mažosios vėtrungės, besisukinėjančios virš burių, nurodydavo žvejams ne vien vėjo kryptį, bet ir primindavo jiems šiltą namų židinį.
Ilgą laiką, gal net keletą amžių, vėtrungės skendėjo gilioje užmarštyje. 20 amžiaus 2-oje pusėje Kuršių nerijoje vėtrunges iš mirusiųjų prikėlė talentingas Neringos tautodailininkas Eduardas Jonušas. Vėtrungės tartum „Neringos vartai“ puošia Neringos miesto ribą su Klaipėda. Sutinka. Sveikina atvykstančius. Vėtrungės – pats prasmingiausias šio krašto simbolis. Visad primena tai, ko pamiršti negalima niekados.

Krikštai
Tai antkapiniai paminklai išėjusiems. Šie mediniai, nedidukai, iš profiliuotos lentos išdrožti paminklai buvo statomi tik pajūrio, pamario krašto gyvenviečių kapinėse.
Paminklinės lentos krašteliai išpuošti pjaustytais ornamentais, paprastai atitinkančiais išėjusio profesiją bei pomėgius. Jei miškininkas – tai medžio šakelė puikuojasi lentelės pakraščiuose. Jei žvejys – tai žuvelė, valtelė ar tinklas. Jei mylėjęs paukščius – tai paminklinėje lentoje iš šalių prigludę paukšteliai liūdi išėjusio maitintojo.
Šie paminklai buvo statomi kapų gale, palaidotojo kojūgalyje. Matyt tikėta, kad mirusiųjų vėlės dar kurį laiką gyvena čia pat.
Krikštai minimi jau 16 amžiuje. Vėliau per kelis šimtmečius jie sunyko. Ypatingo dėmesio sulaukė tik 20 a. pradžioje, kai Nidoje įsikūrė vokiečių dailininkų kolonija. Ypač krikštais susidomėjo Mažosios Lietuvos dailininkas Adomas Brakas. Pastarojo darbus ir pratęsė Nidos menininkas – skulptorius Eduardas Jonušas. Šis talentingas darbštuolis ir prikėlė krikštų kopijas naujam gyvenimui. Dabar jos puošia Nidos senųjų kapinaičių kapavietes.