Link šimtojo jubiliejaus artėjančio senolio jaunystės paslaptis – meilė paukščiams

Palangoje, ramioje Žemaitės gatvelėje, savo rankomis pastatytame name gyvena 97-erių sulaukęs Jurgis Kuzmickas. Jis – seniausias Lietuvos balandžių augintojas. Į klausimą, kaip sulaukus tokio garbingo amžiaus išlikti tokiu jaunu, senolis, primerkęs savo žydras akis pakelia jas į dangų ir juokdamasis sako: „Ką žinosi, gal suradome eleksyrą amžinai jaunystei?“ O jaunystės paslaptis –paukščiai.

Gyvenimas nelepino

Susėdę pono Jurgio dukters Birutės išpuoselėtame sode džiaugiamės paskutiniais saulės spinduliais. Kvėpuojame ant stalo, krepšyje, pūpsančiais raudonskruosčiais obuoliais, moliūgais, žavimės žemėn svyrančių žydinčių krūmų žiedais... Visai nesinori tikėti, jog ruduo jau beldžiasi į duris. Tad lyg nuvydama šias melancholiškas mintis Jurgio klausiu: „Kaip išlikti tokiu jaunu?“

Nei kiek nesutrikęs, J. Kuzmickas atsako: „Tai – genai“. 102 metus sulaukė du jo broliai, tėvai daug metų lageriuose praleidę, daug dirbę, tačiau taip pat buvę ilgaamžiai. Ponas Jurgis, prisiminęs savo gyvenimą, teigė, jog ir jam nebuvo lengva. Šeima gyveno ūkiškai. Anksčiau nieko nebuvo galima gauti.

Ponas Jurgis – prekybininkas. Yra dirbęs Klaipėdoje, Palangoje, tad planuoti buvo išmokęs tik sava galva. Užauginęs du sūnūs, dvi dukras. Gražiai sutaręs su savo išrinktąja Stanislava. Dabar, sako J. Kuzmickas, materialiai gyventi geriau. Savo name įsirengė katilinę, Telšių rajone turi savą mišką. Tik šiandieną senoliui baisūs tokie beprasmiški karai, kuriuose žūva visai nekalti žmonės. Prisiminęs, kaip pats tarnaudamas Lietuvos armijoje sanitaru-puskarininkiu 1939 metais paskutinį kartą įžengė į Vilnių, didžiuojasi, jog visada buvo ir liks Lietuvos patriotu.

Balandžius augino visą gyvenimą

Vaikystėje tėvas drausdavęs laikyti balandžius. Tačiau nežiūrint į draudimą mažasis Jurgis šiaudinėje pastogėje, iš šiaudų nupintuose krepšiuose, augino laukinius balandžius. Vėliau, 1954 metais, kada pastatė namą ir ūkiniame pastate įrengė balandinę, balandžiais pradėjo domėtis rimčiau. Šiandieną Jurgio balandinėje – dvidešimt Klaipėdos aukštaskraidžių,o šiaip balandžių augintojas jų turėdavęs iki aštuoniasdešimt. Prisipažinsiu, jog važiuodama pas savo pašnekovą žinojau, jog pastarosiomis dienomis jam „krito“ daug balandžių. Pasak Palangos balandžių augintojų prezidento R. Liaudansko, J. Kuzmickas labai nuliūdęs. Tad apeidami balandžių auginimo subtilybes, išgirdau iš pono Jurgio, jog audros metu atskrendantys iš jūros kirai „numuša“ balandžius. Užlipusi su ponu Jurgiu į jo paukščių karaliją, skaičiau ant sienos šalia balandinės kabančius diplomus, įteiktus už užaugintą gražiausią balandį, už dalyvavimą dekoratyvinių balandžių parodose ir kt. Retkarčiais, sakė jis, šalia balandinės esančioje lovoje ir užmiegąs.

Mylėti gamtą

J. Kuzmickas televizoriaus beveik nežiūrintis. Nieko ten įdomaus. Vienintelė programa „Duokim garo“ senoliui atgaivina širdį.

Ketvirtą kartą keis litą. Ir čia pat, lyg pasiteisindamas, sako: „Pastačiau namą, užauginau sūnų, visada mylėjau gamtą, auginau paukščius“. Anot J. Kuzmicko, gamtos mokytojai galėtų daugiau skatinti jaunimą mylėti gamtą. Kartą metuose jaunieji gamtininkai apsilanko ir J. Kuzmicko kieme. Lietuvoje nyksta gandrai, vardijo senolis. Šiais metais anksti jie išskrido. Sulauksim ankstyvos žiemos.

Aš bandžiau užginti jaunuosius gamtininkus, priminusi atvejį, kai Palangoje, Naglio gatvėje buvo iškirstos šimtametės pušys, jaunieji gamtininkai į jų vietą prisodino jaunų pušaičių, tik, deja, po savaitės jų neliko nė pėdsako. Dabar jų vietoje užaugo du didžiuliai mūrai. Gamtos mylėtojas sutinka, jog valdžios pritarimo nėra, tačiau nežiūrint nė į nieką, sakė jis, pats didžiausias malonumas – džiaugtis paukščiais, Lietuvos gamta ir niekur iš jos neišvažiuoti. Palydėdamas mus iki savo vartelių J. Kuzmickas pajuokavo, jog gal ir atradome amžinos jaunystės eleksyrą: auginti paukščius.

Irena VALUŽĖ