Laikas suprasti: nemokamo nieko nebūna

Praėjusį sekmadienį įvykęs parodomasis kretingiškių žygis pėsčiomis į Palangą patvirtino, kad vasarą prie jūros išsiruošę Kretingos rajono gyventojai į Neringos kurortą nevažiuoja.
Kitaip, persikėlus į Smiltynę, prie įvažiavimo rinkliavą renkančio posto, jau mažiausiai dešimt metų rikiuotųsi prieš Baltijos jūros apmokestinimą protestuojančių kretingiškių palapinės. O į Nidą pėsčiomis traukiantys pikti žemaičiai jau būtų takus pramynę.
Tačiau ant Neringos valdžios kretingiškiai kažkodėl nepyksta. Ir Lietuvos poilsiautojų teisė Kuršių nerijoje nemokamai patekti prie mūsų visų Baltijos jūros jiems nerūpi. Nepaisant to, kad atvažiuoti į Nidą ar Juodkrantę rinkliava už automobilį yra dvigubai didesnė, nei ketina imti Palanga.
Nepyko kretingiškiai ir ant Palangos valdžios, kol ji kelis metus iš kurorte nakvojančių poilsiautojų rinko „pagalvės“ mokestį. Ir palangiškių plėšikais nevadino. Ir dėl iš visos Lietuvos prie jūros važiuojančių vasarotojų, esą, pažeidžiamų teisių nerūstavo.
Lažinuosi, kad kretingiškiai būtų tylėję net ir tuomet, jei ta „pagalvės“ rinkliava Palangoje ne 30 centų, o, kaip užsienio šalyse, kokius 2 eurus būtų kainavusi. Žinia, kodėl – kretingiškiai Palangoje juk nenakvoja, o apsisukę prie jūros grįžta į namus.
Viskas apsivertė Palangos savivaldybei nusprendus mokestį už nakvynę pakeisti rinkliava už įvažiuojantį automobilį. Kai kretingiškiai suprato, kad jau nuo kitos vasaros už įvažiavimą į Palangą automobiliu gali tekti mokėti ir jiems. Tačiau ir tuomet šio sprendimo teisėtumas ar, neva, ribojamos visų Lietuvos gyventojų teisės nemokamai patekti prie jūros, jiems dar nerūpėjo.
Į Palangą „derėtis“ atvykusi kretingiškių delegacija pageidavo, kad Kretingos rajono gyventojai būtų atleisti nuo rinkliavos, kaip ir palangiškiai. Kai savivaldybėje buvo paaiškinta, kad toks lengvatos suteikimas teritoriniu principu būtų neteisėtas likusios Lietuvos gyventojų atžvilgiu, Kretingos rajono gyventojų tikslai staiga pasikeitė. Supratę, kad panaikinti teisėtą sprendimą Palangos tarybos priversti nepavyks, į pagalbą pasitelkę prieš Seimo rinkimus itin paslaugiais tapusius politikus, kretingiškiai bando kibti į tokią rinkliavos teisę kurortinėms savivaldybėms suteikiantį įstatymą.
Tokie desperatiški bandymai išvengti valstybės įteisintos prievolės susimokėti už gaunamas paslaugas tik patvirtina, kokie gajūs yra mūsų egoizmu ir perdėtu savanaudiškumu paremti įpročiai. Sovietmečiu prie nemokamų arba simboliškai kainuojančių paslaugų pripratintą visuomenę sunku įtikinti, kad viskas šiame pasaulyje kainuoja. O jei ką nors iki šiol dar ir gaunam nemokamai, už tai kažkas vis vien yra sumokėjęs.
Niekam nekyla klausimų, kai apsilankant muziejuje reikia pirkti bilietą. Būtų galima nustebti – kodėl turėtume mokėti už valstybės ar savivaldybės išlaikomuose muziejuose esančių eksponatų apžiūrą? Juk tai ne koncertas, kuriame kažkas dainuoja, groja. Tai yra, dirba. Tačiau ir muziejus yra šildomas, apšviečiamas, jame patalpas valo valytojos, darbuotojams mokami atlyginimai. Valstybės ar savivaldybės muziejui skiriami pinigai iš tiesų yra mūsų visų. Tačiau muziejaus išlaikymui jų nepakanka, todėl papildomai dar pridedame pirkdami bilietus.
Antai, turistai nemokamai vaikšto po Kretingos dvaro parką, kuris prižiūrimas ir tvarkomas iš rajono biudžeto lėšų. Kodėl už šio parko priežiūrą moka rajono biudžetą sukaupiantys kretingiškiai, o ne tie, kurie naudojasi parku? Vasarą prie jūros atvažiavę Kretingos rajono gyventojai Palangoje randa švarius paplūdimius, poilsiautojų saugumu besirūpinančią gelbėjimo tarnybą, išblizgintą ir gėlėmis padabintą miestą, trinkelėmis išklotus šaligatvius, rekonstruotas gatves, naujas pramogas, vaikų žaidimų aikšteles.
Už visą tai apmokėta iš Palangos biudžeto, iš kurio už šiuos kurorto infrastruktūros sukūrimui ir išlaikymui skirtus pinigus buvo galima remontuoti savivaldybės statinius, mokyklose atnaujinti kompiuterius ar palangiškiams sumažinti rinkliavą už atliekų tvarkymą. Kodėl prie kurortinės infrastruktūros išlaikymo neturėtų prisidėti tie, kas ja ir naudojasi – poilsiautojai? Net ir vienadieniai, nakvoti grįžtantys į namus.
Dėl įvažiavimo rinkliavos nirštantys kretingiškiai atšauna, kad vasarą pajūrio kurortą užplūstantys poilsiautojai ir taip savo pinigus palieka Palangoje. Tačiau, paradoksas, bet iš viešbučiuose gyvenančių, kavinėse valgančių ir privačiuose klubuose pramogaujančių poilsiautojų miesto biudžetas negauna nė cento. Visi mokesčiai nuo apyvartos subyra į valstybės iždą. Palangos savivaldybei jokio skirtumo, ar per vasarą prie jūros atvažiuoja 10 tūkst. poilsiautojų ar milijonas. Po milijono svečių miestui dar daugiau išlaidų tvarkant nudrengtas gatves ir vežant šiukšlių kalnus.
Vienintelės tiesioginės miesto pajamos iš poilsiautojų tėra rinkliava už naudojimąsi kurorto infrastruktūra. Jei mūsų valstybė būtų tokia turtinga kaip Saudo Arabija, savo kurortų poreikiams greičiausiai skirtų tiek lėšų, kad užsienio turistų akyse šalies vizitine kortele turintys tapti Palangos, Druskininkų, Birštono, Neringos kurortai virstų Lietuvos deimantais.
Deja, toli gražu to negalinti padaryti valstybė teisę elgetauti iš poilsiautojų suteikė patiems kurortams. Maža to, nuo gruodžio mėnesio įsigaliojančia Rinkliavų įstatymo pataisa už patekimą į turizmo ir poilsio objektus turistus ir svečius leidžiama apmokestinti visoms šalies savivaldybėms. Taigi, elgetausime visi.
Jei kaimynai nesnaus, už apsilankymą Kretingos dvaro parke netrukus rinkliavą mokės ir pasisvečiuoti atvykę palangiškiai. O mokėdami, manykime, neburbės, nes kas jau kas, o Palangos gyventojai supranta, kad nemokamo nieko nebūna.