Kodėl žmonės tokie neramūs, kad priverčia sunerimti visą gamtinę bendriją?

Susidomėjęs studijuoju, pamažu analizuoju, bandau susisteminti ir įterpti savą egzistencinę patirtį tarp neabejotinai vertingos žurnalisto-erudito Arvydo Praninsko neseniai išleistos knygos „Pokalbiai su A.“ minčių ir eilučių (leidykla „Žuvėdra“ Vilniuje, 2017 m.). Skaitymo – ne vienai dienai.
Mane asmeniškai pirmiausiai „užkabino“ šios A. Praninsko knygos 130 puslapyje „įkaltos“ išvados: „Žemė dabar serga virusine liga. Visa, kas gyva, išskyrus žmones, gyvena teisingai. Visur lygsvara. Vien tik žmonės teršia planetą. Jie – žemės virusai. O juk ir pati Žemė kadaise buvo asmenybė. Galbūt kažkoks žmogus. Jei sugebėsime išsivystyti, mes kada nors irgi tapsime planetomis. Turėsime ne šį fizinį kūną, o apvalų, planetos pavidalo. Gal kažkada tapsime ir Saulėmis. Jos bus mūsų fiziniai kūnai“. Vilniečio aiškiaregio civilizacinės-kosminės įžvalgos, kurios atsirado iš 1995–1997 metais A. Praninsko 90 valandų trukmės įrašų, nepalieka abejingu „kopūstu“ manęs, nepaliks, neabejoju, ir kitų šios vertingos knygos skaitytojų, nes... „Cogito, ergo sum“, – „Mąstau, taigi, egzistuoju“. Kaip smagu, kad dar į dienos šviesą išnyra ir tokios knygos, ir Civilizacijos, žmonijos ateitį prognozuojantys išmintingi protai, nes būsiu atviras, Vakarų Lietuvos inteligentija apgaili, kad dabartinėje sumaterialėjusioje „Fifonomikoje“ jau dažnai viršų ima ne intelektas, bet mandagų mąstytoją agresyviai perrėkiantis egoistiškas „Entelektas“. Žmogus moja kitam gentainiui – „Tik nesiartink“. Laikraštis? Knyga? „Neaktualu“.
Valdžia yra pinigai.
Debilumas, žinoma, gali pražudyti žmoniją, nes „žmoguomenė“ yra klastinga kaip kiaunė. Dėl to sielvartauja ir filosofai, ir ypač Menuomenė, poetai, muzikai, dailininkai, jau retai – žurnalistai-publicistai, – o gaila! Didelė dalis raštingųjų – tik „Priedas prie reklamos“, o chaoso sukėlėjams daug kas apsiriboja vienu kasdienišku ritualiniu „Trikampiu: LOVA – STALAS – TUALETAS“. Slepiami jausmai. Kaukės. Sintetika. Dantis rodo, o širdys „nesišypso, akyse – ledžėros“, – euro-neuro lietuvį apibūdina žemaičiai.
Palangos literatų kūrybos rinktinėje „Takai per kopas“ (2013) yra išspausdintas jautrios Šventosios poetės Svetlanos Andziulienės eilėraštis – neabejingos Kančios žiedas:
Jei kas tave išduos – šypsokis,
O jei sutryps – žinok, išaugs sparnai.
Kiekvienai dienai už nuoskaudą tu padėkoki,
Suvok, gyvenimu juk keliavai.
Tegu nutėkš cunamio uraganai,
Ir širdį tau išlydys dykumos kaitra.
Juk žmonės – patys besiveržiantys vulkanai,
Juk žmonės patys esate gamta.
Ir neverkšlenk dėl nieko... Sieloraščiai, kuriuos savo knygoje „Pokalbiai su A.“ paviešino talentingas ir darbštumui paklusnus Arvydas Praninskas, atkreipia skaitytojų dėmesį į daugybę dvasinių skaudulių, kuriuos bendromis jėgomis turėtume ištirpinti.
„XX amžiaus pabaigoje žmonija nusprendė ne iššokti virš vandens kaip žuvis, bet priešingai – nerti į patį dugną. Viena Žuvis kyla aukštyn, kita neria į susinaikinimą. Mūsų civilizacija taip pat skuba į savinaiką. Viską užvaldę vien tik materialiniai rūpesčiai. Žmonės pasiskirstę į tuos, kurie turi turtų, ir tuos, kurie jų neturi. Turintys nori dar daugiau, kad galėtų tvirčiau valdyti neturinčius. O šie stengiasi daryti viską, kad irgi taptų turtingi. Mes dabar leidžiamės į dugną, į visišką sumaterialėjimą, kai net minties judėjimas bus stabdomas. Kiek žmonių dar prieš 30 metų skaitydavo knygas? Dabar daugeliui tai paprasčiausiai per sunku.
Kalbėdamiesi mes girdime vienas kitą, tai yra, gaudome ištartas mintis. Bet yra didesnis minčių veikimo greitis – tada, kai žmogus skaito, verčia raides į žodžius ir mintis. Todėl skaityti yra žymiai geriau, nei spoksoti į televizorių. Skaitydamas žmogus daugiau dirba. Jis priverstas kiekvieną žodį išversti į garsą ir vaizdą. Skaitant aktyviau veikia smegenys. Trečiuoju minties greičiu būtų galima pavadinti vaizduotę, kurią taip pat skatina knygų skaitymas. Taigi, mažiau skaitydami ar net visai atsisakydami knygų dar labiau skurdiname save“.
Kur, žmogau, Tu nuplasnosi,
Kas Tavęs dar laukia?
Pažiūrėk: virš jūros rūkas:
Plaukia. Plaukia. Plaukia.
Kaip erelis kilo štormas,
Danguje netilpo,
Tik ūmai prarado formą –
Silpo. Silpo. Silpo.
Dulkių karas – tai Dakaras.
Žemės dulkių šventė.
Sūkuriuos dėl teisės baras –
Be kančių gyventi.
Ar galingai Tu plasnosi,
Kiek gyventi lemta?
Viskas prarasta ir aišku:
Pažiūrėk į Gamtą.
(Iš G. Griškevičiaus eilėraščio „Sau ir visiems“)
Tad... Nieko blogo, nieko negaila, nes viską teks palikti. Mano, Tavo šventinę kėdę užims kiti. Švariausia, stipriausia, amžiniausia ČIA – erdvė tarp jūros ir dangaus. Dangus jūros dugnu. Ir tobulos mūsų svajonės apie tobulus žmones.