Kodėl net vištų galvas kapojantiems emigrantams reikia balsuoti?

„Išvažiavo ant gatavo“, – būtent dažniausias priekaištas girdimas išvykusiųjų gyventi į Vakarų šalis atžvilgiu. Ir jame yra dalis tiesos. Tai, kad gyvenimas vienas ir tautiečiai ieško galimybių geresniam gyvenimui, neturėtų būti smerktina. Juk prieš dešimtmetį balsavome už narystę Europos Sąjungoje, kurioje laisvo žmonių judėjimo vertybė yra pamatinė ir nekvestionuojama. Net patys aršiausi tautiniai emigracijos priešininkai pripažins, jog dirbtinai emigracijos sustabdyti neįmanoma – nebent taptume antrąja Šiaurės Korėja ar Zimbabve. Mažai kas ilgisi uždarų sienų, suvaržytų laisvių ir deficito laikų, kuomet „kramtoškę‘‘ arba džinsus tekdavo pirkti iš paslapčiomis Palangos kopose prekiavusių bobučių, o bananai parduotuvėse būdavo toks pat stebuklas, kaip kartą per penkmetį sulaukti saulės užtemimo.
Tas „išvažiavo ant gatavo“ faktas yra labiausiai skaudinantis politinio dalyvavimo prasme. Iš daugiau nei trijų šimtų tūkstančių Jungtinėje Karalystėje oficialiai registruotų tautiečių, reguliariai savo tėvynės rinkimuose dalyvauja tik dešimtadalis išvykusiųjų. Katastrofiškas politinio absenteizmo atvejis? Taip, tai jau beveik prarastos politinės sielos. Svečiose šalyse naujakuriai dažniausiai balsuoti negali, išskyrus atvejus, kai jie tampa piliečiais arba pastoviais rezidentais. Balsuoti lietuviškuose rinkimuose jie jau nenori, dažniausiai į klausimą „kodėl?“ atsakoma „o kam?“. Toli gražu ne kiekvienas emigravęs domisi socialiniais ir politiniais Lietuvoje vykstančiais procesais, kultūra, kasdienėmis aktualijomis. Išvykusieji jaučiasi Lietuvoje nereikalingi, nepageidaujami ir nemylimi. Ir tikrai ne visuomet tokiomis emigrantiškomis jausenomis dalinasi vos ne vos devynias klases baigę „buduliai“ iš Lietuvos provincijų, Anglijos fabrikuose kapojantys vištoms galvas. Štai jauna intelektualė Lina Žygelytė, vieno iš prestižinių Niujorke įsikūrusių universitetų doktorantė, interneto portale „15min“ pateikia argumentus, kodėl ji nebalsuos šių metų Seimo rinkimuose: „...Niekada gyvenime būtinybės atsiverti kitos kultūros papročiams, istorijai ir ritmui neišgyvenęs politikas neturi ką pasakyti beveik pusei milijono užsienyje balsuoti galinčių rinkėjų. Nė žodžio anglų kalba nesurezgantis premjeras negali suprasti emigracijoje užaugusių daugiakalbių vaikų poreikių ir jų painaus santykio su Lietuva. Negali svetur nesimokę švietimo politikos formuotojai kurti švietimo gairių, kol gabiausias jaunimas geriausią išsilavinimą sieja su užsieniu…”
Autorė taikliai klausia: „…Kuris politikas sistemiškai įrodė interesą ir gebėjimą atstovauti pasaulio lietuviams…?”. Ir čia pat paskelbia griežtą verdiktą: „…Dviguba pilietybė, mokesčių lengvatos naujam smulkiam verslui, emigrantų ekonominis indėlis Lietuvoje, savanorystės galimybės į kariuomenę pašauktiems emigrantams, emigruojančio jaunimo išsilavinimo prioritetai, emigrantų požiūris į darbo etikos skirtumus Lietuvoje bei svetur. Jei partijų būstinėse nėra segtuvų šiomis temomis, tos partijos neturi egzistuoti XXI amžiaus Lietuvoje…” (L. Žigelytė: „Pusė milijono, kurių rinkimuose nebus”; portalas „15min“, 2016 m. rugsėjo 23 diena).
Sunku konkuruoti su racionaliais argumentais, kuomet juos sustiprina nemažos tautos dalies emigraciniai motyvai. Lygiai taip pat sunku ginčytis su akivaizdžiu faktu, jog mūsų maža, nepakankamai geopolitiškai saugi šalis per 25-erius paskutiniuosius metus pasiekė fantastiškai daug. Taip, esame vis dar sąlyginai neturtingi, iki šiol dar nesukūrę tvarios socialinės gerovės valstybės. Vis dar neturime bent vieno universiteto, patenkančio tarp pasaulio geriausiųjų, katastrofiškai trūksta tikrų politinių lyderių–vizionierių valstybės gyvenime, kaip ir nėra mažo, bet efektyviai ir atsakingai dirbančio biurokratinio aparato. Dar daug ko neturime šiandien, bet tai nereiškia, jog tų dalykų negalėsime turėti ateityje. Jei norime gyventi kitaip, mūsų pačių galiose tai padaryti. Galime ir turime pradėti elgtis kitaip, sudėti teisingus prioritetus bei įgyvendinti sau iškeltas užduotis. Artėjantys Seimo rinkimai yra pati geriausia proga tai padaryti. Pati rimčiausia vieno karto per ketverius metus galimybė – savo balsu prisidėti keičiant tai, kas neveikia. Prie šalies kūrybos ir demokratijos tobulinimo labai rimtai gali prisidėti ir emigrantai, balsuodami už tuos kandidatus, kurie bus atsakingi ir sustiprins Lietuvą kaip valstybę.
Visada sutiktiems tautiečiams emigracijoje sakau: „jei jau išvažiavom ant gatavo, tai bent jau nesistenkim sugrįžt ant gatavo“. Būkime ne tik Lietuvos gerovės vartotojais, bet ir kūrėjais. Balsuokim, megzkime saitus su Lietuva, dalyvaukime Lietuvos visuomeniniame gyvenime bent jau neakivaizdžiai, bandydami savo šalį keisti – tik tokiu būdu neliksime užribyje, išvengsime rūgščiai pesimistinio ir bejėgiškai karikatūrinio santykio su savo tėvyne.