Kodėl anglai nesureikšmina diplomų?

„Kvaily, sumanei stot į profkę, koks iš tavęs bus žmogus? Vaikščiosi tepaluotom rankom ir kojom, tavo vaikai paišinais pilvais bus pasmerkti visą gyvenimą būti ubagaus“. Turbūt ne vienas mūsų ankstyvoje jaunystėje esame girdėję panašią suaugusiųjų formuluotę apie pagrindinę mokyklą baigusius jaunuolius, nusprendusius pasirinkti amatininkiškas profesijas. Sovietinio vertinimo skalėje žmogus, pasirinkęs mūrininko, automobilių remontininko ar dažytojo profesiją, visuomenėje būdavo vertinamas taip, kaip ant paskutinio kastų sistemos laiptelio stovintis Indijos benamis. Neprestižiška, purvina, baisu. Sovietmečiu, o nemaža dalimi ir dabartinėje Lietuvoje, individo vertė buvo ir tebėra tiesiogiai siejama su jo užimamu postu. Todėl nereikia stebėtis, jog „specialistus“ kepančių mūsų aukštųjų mokyklų diplomai daugumoje atveju yra vertinami tik Lietuvoje. Kaip nereikia stebėtis ir tuo, jog mūsuose darbų skelbimai valytojo vakansijai užimti retkarčiais reikalauja... aukštojo mokslo baigimo diplomo.

Keistas dalykas – aukštojo mokslo diplomo statusas mūsų žemėje nepagrįstai pervertinamas, kai tuo tarpu paprasta liaudis atvirai žavisi ne tik bediplomiais, bet ir nelabai raštingais vietiniais „ostapais benderiais“, už kuriuos noriai atiduoda balsus net politiniuose rinkimuose. Vienas tokių – „ginirojančios ikanomikos“ pradininkas, prieš eilę metų išgarsėjęs abejotinomis svetimos valstybės diplomo įgijimo peripetijomis, sugebėjo prikurti daugybę pasakų apie minimalaus atlyginimo stebuklus, apsukusius galvas didelei daliai tautos. Arba kai praėjusių metų gegužę Lietuvoje viešėjo anglų seras Ričardas Bransonas (Richard Branson), jokių aukštųjų mokslų nebaigęs pasaulinio garso multifunkcinės kompanijos „Virgin“ savininkas, prieš jį itin noriai ir žemai lankstėsi garbės daktaro regalijas R. Bransonui teikę vienos mūsų aukštosios mokyklos profesoriai ir rektorato nariai. Tad jei Anglijoje bet kas gali tapti milijardieriumi, kaip tai padarė seras Bransonas, galbūt mes lietuviai akivaizdžiai sureikšminame aukštojo mokslo reikšmę žmogaus gyvenime? O gal Anglijoje diplomo turėjimas nėra toks gyvybiškai svarbus?

Vienas iš kelių faktorių, maloniai pribloškiančių į Angliją atvykusį lietuvį emigrantą, yra palankus britų visuomenėje vyraujantis požiūris į dirbantįjį plačiąja prasme. „Čia jaučiuosi žmogumi, su manimi skaitosi darbdavys“, – dažnai tenka išgirsti tokių komentarų iš atvykėlių. Nesvarbu iš kur tu, baltas esi ar spalvotas, ilgas ar trumpų kojų, esi mūrininkas ar sandėlio darbuotojas, gal dirbi biure – visada būsi vertinamas tik taip, kaip dirbi. Per ilgus gyvenimo metus svečioje šalyje dar nė sykio neteko girdėti atitinkamas specialybes demonizuojančių debatų apie „purvinus santechnikus“, „prasigėrusius statybininkus“, arba „žemo intelekto medicinos sesutes“. Juk Lietuvoje gi vis dar dažnai kalbama apie „aukštesnio prestižo“ profesijas bei „neprestižinius amatus“, tam tikrų profesijų atstovai vis dar jaučiasi išrinktaisiais. Gilias kapitalizmo tradicijas turinčioje Anglijoje tokio akivaizdaus žmonių rūšiavimo tikrai nėra. Taip, turtingieji bendrauja su turtingaisiais, savo vaikus jie leidžia į privačias mokyklas bei Oksbridžą. Tam tikros profesijos reikalauja diplomų ir licencijų, ir pageidautina, kuo geresnės aukštosios mokyklos – tai gydytojai, inžinieriai, investicijų bankininkai. Visiems kitiems Anglijoje dirbantiems atsiveria galimybės kvalifikacijas kelti ar keisti įvairiuose kursuose, profesinėse mokyklose. Nori tapti žurnalistu? Prašau, mokykis internetu, pilna įvairiausių mokamų kursų. O gal žmonių išteklių specialistu? Atitinkamas akreditacijas tam įmanoma gauti po kelių pakopų kursų. Ir tokių pavyzdžių ne vienas.

Galiausiai kiekviena bent vidutinio lygio kompanija suteikia savo darbuotojams galimybių kilti karjeros laiptais jau dirbant – ir tam nebūtinas aukštojo mokslo diplomas. Toks angliškas aukštojo mokslo nesureikšminimas statistiniam lietuviui dvelkia šiokiu tokiu diletantizmu: pamenu, aš pats savo gyvenimo Anglijoje pradžioje uoliai stebėdavausi, kaip kompanijoje kai kurie vadybininkai neturi aukštojo mokslo diplomo. Realybėje anglai suvokia, jog aukštos kvalifikacijos nereikalaujantiems darbams nudirbti aukštojo mokslo diplomai nebūtini. Ir tai, jog diplomuotų žmonių kiekis neturi išskirtinio poveikio ekonomikos augimui. Dar 2001-aisiais Pasaulio banko studija parodė, jog esama pernelyg mažai įrodymų, kurie patvirtintų vyraujantį stereotipą, jog augantis bendras išsilavinimo lygis reiškia tiesioginį ekonomikos augimą. Kaip pastebi korėjietis Kembridžo universiteto profesorius Ha-Joon Chang‘as savo knygoje „23 nutylėti faktai apie kapitalizmą“ („23 Things They Don't Tell you About Capitalism“), Šveicarija yra viena turtingiausių ir labiausiai industrializuotų šalių pasaulyje, nors jų gyventojų su aukštaisiais diplomais skaičius gerokai atsilieka nuo Lietuvos – 47 procentai prieš 76! Paradoksalu, ar ne? Akivaizdu, jog didelė dalis išsilavinusiam žmogui privalomų žinoti dalykų, pavyzdžiui, istorija, filosofija ar muzika, neturi jokio ryšio su ekonomikos produktyvumu. Juk investicijų bankininkui, tarkime, biologijos žinių absoliučiai nereikia, o televizijos žurnalistas kuo puikiausiai gali išsiversti be matematikos. Daugybėje darbo vietų itin retai prireikia žinių, įgytų universitetuose. Vis labiau augant paslaugų sferai, dauguma žmonių dirba aukštojo išsilavinimo nereikalaujančius darbus. Ir taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių pamėgtoje Anglijoje. Todėl anglai, būdami pragmatikai-realistai, aukštojo mokslo vaidmens visuomenėje hipertrofuotai nesureikšmina.

Štai čia ir išlenda yla iš maišo: visos kalbos apie „globalią Lietuvą“ ir toliau liks gražiomis kalbomis, kol kuriamais socialinės gerovės vaisiais savoje šalyje neturės galimybių naudotis visi, net paprasčiausius darbus dirbantys tautiečiai. Orus uždarbis ir pensijos, galimybė į normalų poilsį – visa tai pamatinės konstitucinės vertybės, į kurias galimybes savo dirbantiems piliečiams privalo suteikti valstybė. Tik tuomet, kai žmonės mūsuose nustos būti skirstomi į „diplomuotus“ ir „juodadarbius“, kuomet valstybės galvos nepriklausomai nuo valdžioje esančių politinių partijų strategiškai apsispręs dėl pagrindinių ekonomikos vystymo sektorių, sulauksime rimto ekonomikos proveržio.