Klebonas Kęstutis Balčiūnas: svarbiausia eiti su meile

Dar tik kelias dienas Palangos parapijai vadovauja naujasis klebonas Kęstutis Balčiūnas, tačiau jam apsiprasti to užteko. „Palangiškiai – labai nuoširdūs, šilti žmonės“, – pripažino klebonas, šią savaitę ėmęs gyventi naujos parapijos nauju ritmu.

Džiaugėsi šiltu priėmimu
Palangoje būsimasis klebonas lankėsi anksčiau, tuomet susipažino su parapija, turėjo galimybę pabendrauti su miesto valdžios atstovais.
„Mane itin nudžiugino toks šiltas Palangos mero priėmimas. Tai – nuostabus dalykas. Nei vienoje parapijoje to negali pamatyti, o čia priėmė su meile ir dėkingumu. Labai puiku“, – pasidžiaugė priėmimu klebonas Kęstutis.
Jis pripažino, jog pastarosios dienos, kai perėmė tarnystę Palangos parapijoje, jam itin darbingos – nauja vieta, vyksta adaptacija, stebėjimas. „Tai yra normalu, bet praėjus jau trims dienoms (kalbėjomės trečiadienį, – aut. past.), viskas po truputį stojasi į vietas. Svarbiausia, kad nesu vienas, turiu puikią komandą“, – šypsojosi naujasis klebonas.

Žarėniškiai atsiliepė itin šiltai
Tai, jog Palanga – specifinis miestas, klebono nei kiek negąsdina. Jis papasakojo, jog anksčiau yra dirbęs ir didmiesčiuose, jautęs jų tempą. „Tik tiek, kad Palangoje bus įvairių žmonių, atvykstančių iš kitų miestų. Tai – natūralu. O tai ir labai gerai. Svarbiausia, kad ateina, domisi“, – kalbėjo itin nuoširdus ir šypsenos nestokojantis pašnekovas.
Prieš atvykdamas į Palangą, klebonas K. Balčiūnas dirbo Žarėnuose, taip pat aptarnavo Lauko Sodos ir Ryškėnų parapijas (Telšių rajone). Ir, panašu, pasižvalgius, ką žmonės kalba apie kleboną, jis buvo labai mylimas: žmonės, norėdami atšvęsti svarbią asmeninę šventę, laukdavo eilėse, tikėdamiesi, kad juos pašventins būtent klebonas Kęstutis.
Išgirdęs tokius atsiliepimus, kuklus pašnekovas tik nusijuokė: „Manau, kad taip yra visoje Lietuvoje. Kai tik ganytojai sumano padaryti rotaciją, žmonės pajaučia netektį, nes prisiriša prie parapijos klebonų. Bet kitaip negali būti, tokie yra visuotiniai Bažnyčios kanonai. Ganytojas, nori ar nenori, privalo vykdyti rotaciją. Teisingai Marius (buvęs Palangos klebonas Marius Venskus, – aut. past.) sakė: neverkite, tai yra natūralu. Mes esame tik tarnai, tarnaujantys žmonėms. O ir gyvenimas nestovi vietoje, jis keičiasi. Taip, Žarėnuose mane mylėjo, ir ne tik Žarėnai, bet ir Lauko Soda, Ryškėnai – per tris parapijas būta nemažai žmonių. Bet nuopelnų aš neprisiimu. Manau, kad visi kunigai užkariauja žmonių širdis – vieni vieniems patinka, kiti – kitiems. Gaunasi natūraliai“.

Palanga – tarsi naujas miestas
Klebonas pabrėžė, jog kiekvienam, kuris dirba savo darbą, jaučia jam pašaukimą, eina per gyvenimą su meile, tad ir klebonams, kurie širdimi tarnauja žmonėms, nesunku pelnyti aplinkinių meilę.
„Taip, taip, tik su meile reikia eiti dirbti, skleisti džiaugsmą. To negatyvo aplink yra labai daug, bet svarbiausia, kad žmonės pamatytų teigiamą rezultatą. Atvykęs į Palangą matau daug nuostabių čia dalykų. Viskas sutvarkyta, išpuoselėta. Džiaugiuosi ta komanda, kuri dirba“, – Palangai pagyrų negailėjo klebonas, kuris į Palangą po keletos metų pertraukos galėjo pažvelgti naujomis akimis. Jis patikino, kad pamatė neatpažįstamą miestą. „Tai byloja, kad mieste yra geras gaspadorius. Nuvažiuok į bet kurį miestą, pagal jį pamatysi, koks jo vadovas. Aš manau, kad tai didelis dalykas. Anksčiau nebūdavo galimybių atvažiuoti į Palangą, darbai, darbai, darbai...“, – pastebėjimais pasidalino K. Balčiūnas.
Pašnekovas atskleidė, jog per trejetą dienų jis jau pabendravo su parapijiečiais, o žmonės jį jau ir atpažįsta. „Dabar dar toks metas, kai žmonėms smalsu, jie dar tyrinėja, natūralu, man tai – nebe pirmas kartas. Bet, kiek teko pabendrauti su palangiškiais, pastebėjau, jog jie labai nuoširdūs, šilti žmonės, pasaka“, – pagyrė klebonas.

Naujas gyvenimo etapo iššūkis
Tai, jog jis perkeliamas į Palangos parapiją, buvo nelauktas sprendimas, tačiau tai, kad teks kažkur keliauti, buvo tikimasi. Kaip ir minėjo klebonas, tokia jau ganytojų dalia – jie žino, kad teks palikti vieną parapiją, kad galėtų tarnauti kitoje. „Juolab, kad ne pirmas kartas. Kai atvira širdimi, su meile visus priimi, niekas nebaisu. Kaip kad sakė vyskupas, tai naujas gyvenimo etapo iššūkis“, – patikino K. Balčiūnas.
Naujasis klebonas itin gražiai atsiliepė apie iki šiol parapijoje taranavusį M. Venskų, kurio paskyrimas į kitą parapiją sukėlė dideles palangiškių emocijas. „Marius išties yra didis žmogus, daug nuveikęs parapijoje. Jis viską nuostabiai čia padarė. Sukėlė tokį vėją, audrą. Didžiuojuosi juo ir stengsiuosi eiti jo keliu“, – apie buvusį Palangos parapijos kleboną šiltai atsiliepė dabartinis klebonas.
Klebonas Kęstutis – tarsi spinduliuoja džiaugsmą, tad nieko keisto, jog jam pavyksta, kaip jis pats minėjo, eiti su meile, skleisti ją aplinkiniams. Jis pats, papasakojo, savo pašaukimą pajautė stebėdamas senosios kartos kunigų pasišventimą, jų tarnystę. „Tikrai buvo galima jais žavėtis, atsidavimas, tarnystė žmogui, tas ir paskatino eiti šiuo keliu. O visa kita yra ugdoma, ugdoma, ugdoma seminarijoje. Labai daug yra šaunių kunigų, aš iš kitų visada mokausi. Aš manau, kad su Dievo malone viską galima nugalėti. Jeigu atsiduodi Dievo valiai, jis visada išties pagalbos ranką. Jis yra stiprybė, jis padeda viską sudėlioti į dėžutes“, – atsidavimą apibūdino pašnekovas.

Tikėjo, kad sieks mokslo
Pasakodamas apie savo pašaukimą, jis atskleidė, jog tam, kad išsiugdė svarias vertybes, jis turi būti dėkingas savo tėveliams. K. Balčiūnas gimė Šilalės rajone, Tenenių kaime, mamos gimtinėje. Jo tėvas kilęs iš Jurbarko.
„Dar rusų laikais, kai visi mano tėvui sakė, kad jo du sūnūs bus traktoristai, šis visada tikėjo, jog mes sieksime mokslo. O už tokias kalbas tėvą net iš darbo anuomet išmetė. Teko palikti Tenenių kaimą. Persikėlėme į Tauragę. Ten baigiau 1-ąją, dabartinę Martyno Mažvydo, vidurinę mokyklą ir įstojau į Telšių kunigų seminariją. Mūsų giminė gana didelė, tačiau kunigų joje nėra. Tad mano sprendimas tapti kunigu visiems kėlė nuostabą“, – yra pasakojęs žiniasklaidai anksčiau klebonas.
K. Balčiūnas su džiugesiu prisimena savo kelyje sutiktus garbius žmones, dvasininkus. Puikiai pamena ir savo pirmąjį mokytoją, kleboną a. a. Petrą Puzarą OP. Būtent pas jį ir pradėjo patarnauti šv. Mišiose.
„Visa mano vaikystė prabėgo bažnyčioje. P. Puzaras mus mokė didelės atsakomybės, visada dirbti dėl žmonių, o ne siekti naudos. Pamenu jo žodžius: „Vyrai, atsiminkit, mokėjot užlipti ant pjedestalo, mokėkit garbingai ir nulipti. Niekados nebaik savo kadencijos su nubrėžta linija. Atėjo laikas ir duok kelią jaunajai kartai“, – prisiminimais anksčiau dalijosi dvasininkas.