Kelias kelyje arba čiuožti su viena pačiūža

„Kartais gyvenimas nustato ribas ir pametėja iššūkių arba pristato tvorų, tarp kurių mes randame užuovėją ir apgaulingą saugumą. Žmonės – tokie keisti padarai, jie apsnūsta, nugrimzta ir gyvena patogiai neperžengdami tų ribų, nepriimdami iššūkių. Neišeidami į kelionę. Netgi priešingai – jie leidžia kasdien toms riboms siaurėti, kol juos pradeda veržti, ir tada jie tampa nelaimingi. O gyvenimui grožio suteikia nuolatinė tėkmė, jei  stabteli, upelis šniokšdamas ritasi per akmenis“.

L. Ever kn. „Kelyje“

(100.000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu)

Kelias kelyje arba čiuožti su viena pačiūža

Kai mano rankose  atsidūrė talentingos žurnalistės, tinklaraštininkės ir rašytojos  L. Ever knyga „Kelyje“,  prisiminiau kitas, jaunystės metais skaitytas knygas:  Džeko Keruako „Kelyje“, Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, Ernesto Hemingvėjaus „Senis ir jūra“, „Kam skambina varpai“, Eriko Marijos Remarko, Oskaro Vaildo kūrinius – tavo pasaulėlis išaugo iki tokio supratimo, jog tu taip pat nori keliauti savo gyvenimo taku, nepaisant trukdžių, kurie iš tiesų buvo. 

 Gyvenome ir brendome nelengvame jaunam žmogui laikotarpyje – sovietinėje sistemoje. Tačiau kartu su vakarietiška muzika, literatūra ir menais, norėjome būti laisvi, dėvėti plačius džinsus, kramtyti  „kramtoškę“ (jūreiviai parveždavo) ir būti šiek tiek išskirtiniu. Dabar ano laikotarpio žmonės savimi didžiuojasi, nes jie  sugebėjo jį įveikti neišdavę savęs ir savo svajonių.  Jie mokėjo šypsotis. 

Penkiasdešimt gyvenimo metų nelabai ką pakeitė. Bibliotekos ir knygynai pilni knygų pagal kiekvieno pomėgius ir skonius, tačiau, mano giliu įsitikinimu,  pasikeitėme mes patys..=

Vaikystėje buvau gavusi nuo kompozitoriaus žmonos ponios Aldonos Dvarionienės tik vieną pačiūžą (jos vaikai buvo kitą pametę). Džiaugiausi, persimetusi per petį  juodą su blizgančiu metalu, atėjusi prie tvenkinio parke, vaikams rodžiau, jog ir aš turiu pačiūžas, nors ir vieną ... 

 Su ta „viena“ pačiūža daug gyvenimo buvo nugyventa, tačiau aš čiuožiau, nesustodama „čiuožiau...“ Šiandien aš galiu savimi didžiuotis, kad buvau gera mokinė ir dėkoju Aukščiausiajam, kad Jis mane laikė.

„Iš tiesų žmogui reikia ir pailsėt. Pamąstyti. Įkvėpti. Įkvėpti pilnais plaučiais. Įkvėpimas ateina“

Pamenu, kai mane išdavė patys artimiausi žmonės (artimųjų išdavystė skaudžiausia), maniau visas pasaulis nusisuko nuo manęs. Kas gelbėjo? Gelbėjo basos kojos ant drėgnos  žemės. Rytmetinė žolė jas gydė ir stiprino. Tokiu būdu  galėjai vėl  savo mintis surikiuoti  ir gyventi toliau. Gamta turi magišką jėgą. Išdavystė žeidžia, bet pareigos jausmas, jog  esi reikalingas žmogui (sunki vyro liga), vertė koncentruotis į esamą situaciją – čia ir dabar. 

Kitaip tariant, dešimt Dievo įsakymų niekas nepakeitė.  Ar už tai lauki atpildo?.. Ir taip, ir ne. Viskam savo laikas. Svarbu, kad tavo sąžinės vartai liko nesurūdiję.

„Mylėdami kitą žmogų augame patys. Kuo jis netobulesnis, tuo reikšmingesnės  pamokos“

Žmogus be meilės, kaip paukštis be sparnų.  Aš niekada negalėjau gyventi nejaučiant, kad kažkas  kažkur manęs laukia. Ir visai nesvarbu, kad mus skyrė mylios ar jūrmylės. Kartais sulaukdavai  to, apie kurį svajojai, kartais suprasdavai, kad tai buvo tik graži iliuzija, kol vieną dieną į tavo gyvenimą atėjo tai, ką dovanoja tik kartą žmogaus gyvenime, – savo antrą pusę. Ir tada tu pats negali suvokti, nes čia taip stipru ir atsakinga. Žinoma, joje ir tu turi keistis, daug ką pamiršti, atleisti, būti sau   mielesnis, daugiau besirūpinantis aplinka, kurioje esi ir ką tu gali dovanoti kitam žmogui. Tai nėra lengva.  Be abejo, gali išsigandęs sprukti į šoną, tačiau, „paleisdamas savo žmogų niekuomet nežinai, ar nusimeti sunkią kuprinę, ar paleidi savo fortūną, savastį, ar neatiduodi kartais didžiausios dovanos, kuri tau patikėta?“ – sako savo kelyje esantis kunigas Algirdas Toliatas.

„Dievas viską sudėlioja, tiesiog reikia juo tikėti ir pasitikėti“

Knygos herojai yra teisūs sakydami, kad tai yra keliavimas, o ne važiavimas greitkeliu nuo taško A iki taško B. Tuo įvardijama, jog eidamas žmogus pamato daug daugiau. Tai ir keliai bei keleliai, tai įdomūs jame sutikti žmonės, tavo paties atsiskleidę kūrybiniai ieškojimai, ir visai nesvarbu, jei tavo kojos pavargs, neretai bus sužeistos, bet tu ėjai – ėjai į šviesą ir tikėjimą, ir visa tai išsiugdei eidamas.

Visai neseniai mano duktė Monika, per mano gimtadienį suruošė man interviu, klausdama kaip aš vienaip ar kitaip mąstau, sulaukusi  brandaus amžiaus. Įdomus pokalbis su jaunu žmogumi buvo, tuo labiau, jog ir ji panoro papasakoti man, ką jautė ar jaučia savo amžiuje. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis pas žmogų yra unikalus, taip, kaip meilė, kuriai amžiaus cenzas neegzistuoja. Ji atėjo pas tave savo  laiku. Taigi, uoloje irgi užauga medžiai, kurių šaknys tvirtai įsikibusios į ją ir iš visų jėgų laikosi,– sako  knygos „Kelyje“ herojai.  

„Dievas kiekvienam iš mūsų turi planą, ir mūsų užduotis jį tikėti ir tikėti tuo, kad, kai  mums prireiks jo pagalbos, jis išties  ranką“

Kiekvienas iš mūsų apie Dievo pagalbos ranką gali papasakoti ne vieną istoriją jo gyvenime. Bet ar pagalvojome, kad šią dovaną gavome gimdami su didžiule meile. Ji – tarsi Betliejaus žvaigždės atspindys mus lydintis nuo gimimo iki mirties.

Nesame idealai. Eidami savo gyvenimo keliu nebūsime tobuli, o ir nereikia, nes tada neliks baimės suklysti. Ir, kaip sako knygos herojai, „gal ta baimė suklysti ir baimė to, ko negali suvaldyti, ir yra tavo dugnas, iš kurio turi išlipti“.

Šv. Kalėdų išvakarėse linkiu visiems geros valios žmonėms vilties, pasitikėjimo savimi, savo artimu ir savo žvaigžde, kuri būtinai įsižiebs.

Linksmų Šv. Kalėdų ir puikių ateinančių metų.

Mano kelias tęsiasi. O tavo?..

Irena Valužė

https://irenavaluze.wordpress.com/