Kas pagyvintų kurorto kultūrinį gyvenimą?

Pats pirmasis atsakymas į projekto pavadinimu iškeltą klausimą būtų šis: „Mūsų pačių kultūringumas, savigarba ir mandagumas“. Jau pernelyg daug aplinkui svetimumo. Dominuoja „agresantai“, „grubojobka“, tamsuoliška elgsena. Čia norisi pritarti darbščiam, aktyviam „Palangos tilto“ skaitytojui Antanui Bartkui, teisėtai šių metų liepos 17 d. numeryje klausiančiam: „Kodėl tokios niūrios mūsų nuotaikos?“ Dar tik vidurvasario slenkstis, o širdyse – senatviškas ruduo, kad retas teatsako į rytinį pasilabinimą. Gal todėl net solidžios įstaigos vadovui viešai išsprūsta sielvartinga mintis: „Trūksta šiam miestui meilės“. Niekas „nepagyvins“ žmogaus ir miesto kultūrinio gyvenimo, net armija kultūrininkų, kol nenutildysime savo vidinio „kriu-kriu-kriu“. Asmeninio kiaulizmo. Pasikartokime žodžio „kultūringas“ reikšmę: išauklėtas, išsilavinęs, apsišvietęs, mokytas, gero elgesio žmogus“. Ši maksima („elgesio taisyklė“, „principas“) privaloma ir pirmokui, ir senjorui. Palangiškiui ir svečiui. Tai lemia ir kultūringos Lietuvos valstybės įvaizdį.

Aktualia nūdienos tema su žurnalistu geranoriškai bendravo palangiškiai – žinomas dailininkas marinistas, čia gimęs Jonas Vaišė, ilgus dešimtmečius daug jėgų ir energijos parodinei kurorto liaudies meistrų veiklai pašventusi Ona Katkienė ir Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus kolektyvas – vedėjas ir profesionalaus pučiamųjų orkestro vadovas Vygantas Rekašius bei šio skyriaus vyriausiosios specialistės Jolanta Jokimčiūtė ir Kristina Litvinienė.

„Mus stiprina tik visada tikra Palangos istorija“

Dailininkas J.Vaišė, Kęstučio gatvėje gimęs, talentingai ir ne sykį savo tapybos darbuose įamžinęs senąjį medinį tiltą į jūrą, Birutės kalno magiją ir parko „sielos slėpinius“ ir liepos 19-ąją laikraščiui akcentavo: „Aš puikiai prisimenu tikrą, ekologišką savo tėviškę ir širdyje jau seniai įaugusį visą jos horizontą, su jūra, smėlio paplūdimiais, įlankomis, akmenėliais ir erdvėmis. Visa Palanga buvo, tebėra istorinė. Apie tai rašiau ir teberašau savo atsiminimuose. Ji nedidelė, ėjo nuo mažikės Ronžės iki Būtingės pelkynais. Žmogus tas vietas kultūrindamas, kai kada „suchaltūrina“ save patį. Dažnai „mandrai“ išsyk norint (ir daug!) gali sugadinti Palangos pirmapradį grožį, charakterį, stilių, kalbą, tradicijas. Palangiškis yra kaip visi ir tikrai kitoks: „Aš – ne kas, ale ir man – ne bet kas!“ Jau esu rašęs, kad Palangą tvarkyti turim žydiškai atsargiai, atsakingai ir, žinoma pelningai. Filosofija, menas, švelnumas. Gitaros stygos eina iš istorijos, tikroji Palangos melodija turi išlikti. Tik ir po 20 metų pakartosiu savo žodžius: „... Tai va, rodos, kad skendau ne aš vienas, o skęstam mes visi – per savo meilę tik sau ir pyktį kitiems. Kodėl mes nekenčiame vienas kito? Jau ir mano senelis Vaišė sakydavo: „Jei supykai ant kaimyno ar šiaip ko, tai geriausias vaistas – imkis fizinio darbo“.

Gydykim savo liguistas ambicijas nuostabiom mūsų Palangos dovanotom gėrybėm ir gamtos teikiamom gerosiom savybėm. Patys gerėkim, kultūrinkim save, niekas čia nieko nepagyvins, jei užmiršim, kad palangiškio tikroji siela yra švelni samanėlė. Tik raskim kultūringų, šviesesnių smėlio spalvos žodžių ją ir vienas kitą pakalbinti, nusišypsoti, ir prisiminkim darbščią, didingą, rūmus smėlynuose pastačiusią Palangos istoriją“.

Anksčiau valdžia buvo dėmesingesnė

Savo darbštumu, sąžiningumu ir organizaciniais gabumais žinoma visą kupetą metų tuomet liaudies meistrų sąjūdžiui vadovavusi gintaro meistrė O. Katkienė atvirai išpažįsta, jog su miesto valdžia „Daniaus Puodžiaus laikais“ susišnekėti buvo labai lengva ir paprasta, nes tikrai būta rezultatyvaus, tikro „kalbėjimo iš širdies į širdį“. Eilinio palangiškio labui ir liaudies meno labui.

O kokias gabių palangiškių meistrų, dailininkų parodas surengdavome ne tik „Kupetoje“, bet ir didžiausioje mokyklos salėje. Viskuo Vykdomojo komiteto pirmininkas Danius Puodžius ir jo pavaduotojai padėdavo pasirūpinti ir transportu, ir šiluma. Dabar valdžia nutolusi nuo žmogaus, jai savo rūpesčių lengvai neatskleisi. Štai todėl daug kas dar ilgisi „pigių“, bet tarp žmonių buvusių draugiškesnių laikų.

Daugiausiai tikisi iš jaunos lietuvių kartos

Filosofas, poetas Vytautas Rubavičius neseniai išsakė šitokias savo nerimo mintis:

„Mes, lietuviai, turime labai daug ką – mes turime liaudies dainų, kalbos pajautą ir kalboje atsiveriančia pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį, kuris yra labai gyvybingas ir glūdi visuomenės ir tautos sąmonėje. Bet, aišku, mes nesame rašto žmonės. Kaip rašto žmonės, mes susiformavome labai neseniai. Iš čia ir kyla daugelis mūsų bėdų.

Visai neseniai palikome arklą ir dar nesame išmokę civilizacinio vyksmo – jis išvirsta į grobimą, vienas kito spaudimą, smaugimą, pastangas praturtėti kuo greičiau ir bet kokia kaina.

Šiuo metu mane dominančios problemos yra susijusios su nacionalinio tapatumo, mūsų kultūrinės atminties klausimais, su sovietinio žmogaus bruožais, sovietinio žmogaus virtimu postsovietiniu, man rūpi mūsų visumenės išėjimas į Europą, Europos Sąjungos politika nacionalinio tapatumo atžvilgiu“.

Iš esmės pritarianti filosofo mintims, Palangos miesto kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Jokimčiūtė laikraščiui kalbėjo, jog „reikia kuo drąsiau ir su pasitikėjimu remtis jaunų lietuviukų iniciatyvomis. Aš 2001-2004 dirbau Čikagoje. Teko sutikti labai daug tikrai išmintingų, gabių, Lietuvos ateičiai neabejingų merginų ir vaikinų. Ten tikrai daugiau doro lietuviškumo. Pasaulyje išsibarstę protai vis tiek anksčiau ar vėliau sugrįš prie Baltijos ir Lietuva atgaus autoritetą, atsikratys savo senosios, gyvenimą stabdančios tarybinės gyvensenos „kupros“.

Kultūros tradicijų tęstinumas – kiekvienos kartos rūpestis

Jau arti dešimtmečio Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriui vadovaujantis, iš nebūties prasmingam „antram gyvenimui“ ir koncertinei veiklai atgaivinęs Europai žinomą Palangos pučiamųjų orkestrą Vygantas Rekašius dabarties „kultūriniame Palangos fone“ neįžiūri juodų, pesimistiškų šešėlių: „Kodėl daug tautiečių ir palangiškių „užsiciklinę“ būtajame laike? Nostalgija tam, kas jauna, vasariška? Visais laikais būta problemų. Nieko – be ieškojimų, vargo, darbo, nieko – be finansinių asignavimų. Aš gerai nesuprantu, ką čia dabar reikėtų „pagyvinti?“ Pasaulio pasiūlytas laisvos, demokratiškos gyvensenos tempas sutrikdė kai kuriuos lietuvius. „Kai sieki greičio – prarandi jėgą“, – kartoja žinomas Palangos parkotvarkos specialistas, bet čia pat – olandiška sentencija: „Ir vėžlys, ir triušis Naujus metus sutinka vienu metu“.

Gerbkime galutinį rezultatą.

Šios kadencijos miesto taryba tikrai negaili nuoširdžių pastangų, nei pinigų, kad dvasinis – kultūrinis Palangos lygis neatsiliktų nuo europinio, nuo tikrai kultūringų valstybių gyventojų lygio, kad užtektų, humoristiškai tariant, „duonos, maldų ir žaidimų“.

Pažvelkime „rentgenoskopiškai“. Turiningai savo veiklą plėtoja, ieško vis naujų veiklos formų Palangos ir Šventosios kultūros centrai, Stasio Vainiūno meno mokykla, Viešoji biblioteka, taip pat ir bažnyčios. Čia būtinai jau minėtinas ir moderniausio meno pasaulio ieškojimams neabejingas „Ramybės“ kultūros klubas, A.Mončio muziejus, ką tik iš naujos Europiados sugrįžęs „Bočių“ kolektyvas. O dar „Mėguva“. Vien mūsų Pučiamųjų orkestro kolektyvas šią vasarą koncertuoja daugiau nei pusšimtį kartų.

Priimta kapitalinė etnokultūros programa, žvalgomasi, kur būti Palangos kraštotyros muziejui.

Didžiausia problema Palangoje – koncertinės erdvės. Bet vėlgi – nebe už kalnų diena, kai „sumodernės“, taps jaukesnė visais metų laikais Vasaros estrada, tebegyvi planai ir norai rekonstruoti „Kupetą“. O sutvarkius Jūratės gatvę Palangos centre, tikėtina, iškils ir seniai planuojamas, tik Palangai skirtas „genetine kilme“ monumentalus paminklas Birutei ir Kęstučiui. Viskas bus, tikėkim. Dažniau stebėkim, kaip iš pelenų kyla reprezentacinė Palangos kultūrinė širdis – kurhauzas.

Viską daro žmonės. Gerbtinos A.Bukauskienės, P.Barono, A.Latonienės, N.Stasiulio, „Mosto“ iniciatyvos, pagaliau – ir kultūringas idėjas realizuojantys Palangos verslininkai. Mūsų kranto ir miesto kultūrinis gyvenimas nežino atokvėpio.

„Genius loci. Vietos dvasia“ rugsėjį karaliaus ir Palangoje

Kiekvienai originaliai iniciatyvai atvira ir šitaip savo darbais skatinanti, neabejojanti, jog didžiausias žmogaus turtas yra istorinis – dvasinis pasaulio pažinimas Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Litvinienė „Palangos tiltui“ pateikė naujausią informaciją: „Lietuvoje jau tapo tradicija Europos paveldo dienos. Kasmet Europos paveldo dienų organizatoriai Lietuvoje – Kultūros vertybių apsaugos departamentas pakviečia apsilankyti 50-60 kultūros paveldo objektų. Vis didesnis ratas piliečių domisi krašto istorija, kultūros vertybėmis ir jų apsauga. Per septynerius metus jau buvo paliestos svarbios Lietuvos paveldui temos: dvarai ir rūmai, istoriniai parkai ir sodai, technikos paveldas ir kitos.

Šiais metais Europos paveldo dienos bus rengiamos rugsėjo 14-23 dienomis. 2012 metais Europos paveldo dienų Lietuvoje tema – „Genius loci. Vietos dvasia“. Ja siekiama atkreipti dėmesį į tai, kas sukuria savitą tiek atskiro paminklo, tiek rajono, tiek viso miestelio ar miesto „aurą“ – išskirtinę vietos dvasią. Šiame kontekste itin savitas ir išskirtinio dėmesio vertas yra Lietuvos medinis kultūros paveldas.

Dabar mes čia, Kultūros skyriuje, kaip tik ir ruošiame Palangoje vyksiančių „Europos paveldo dienos 2012 renginių programą apie tai vėl informuosime ir „Palangos tilto“ skaitytojus. Manykime, ir tai labai pagyvins bendruomenės gyvenimą rudenėjant“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".