Karo pabėgėlė iš Bučos pragaro ją priglaudusios palangiškės paprašė netikėto dalyko

Nuo Rusijos karių žiaurumų iš Bučos miesto pabėgusios 38 metų ukrainiečių menininkės Alinos Kosenko patirto siaubo dar nenuslopino Palangoje atrasta ramybė.

„Pirmas dalykas, ko paprašiau mane priglaudusios palangiškės, tai drobių, teptukų, dažų ir kitų tapymo reikmenų.

Į Palangą atvykau viena, bendrauti kol kas nėra su kuo, todėl savo emocijas išlieti galiu tik vaizdais“, – pasakojo praėjusį sekmadienį į Palangą atvykusi dailininkė. 

Pirmąjį savo darbą A.Kosenko pavadino „Pasaulio užgimimas“, o kito kūrinio siužetą mintyse nešiojasi jau kelias savaites – tai gatvėje likusi ir rusų kareivių nušautų tėvų netekusi maža mergaitė su pliušiniu meškiuku rankose degančio šeimos namo fone. 

Alina gimė, augo ir visą laiką gyveno Bučoje – pušynų apsuptame kurortiniame Kijevo priemiesčio mieste, kuriame gyvena apie 50 tūkstančių žmonių. 

Architektė, dizainerė, dailininkė ir skulptorė žinoma meno pasaulyje. Bučoje jai priklauso didžiausia – apie 1,6 tūkst. kvadratinių metrų ploto meno galerija, kurioje vykdavo menininkų darbų parodos, koncertai. Bet ateities kūrybinius sumanymus susprogdino rusų bombos.

Aukų skaičius auga

„Tik dabar, kalbėdama telefonu su Bučoje likusiais tėvais ir pažįstamais, klausydama kraują stingdančių pasakojimų supratau, po kokia laiminga žvaigžde gimiau, kovo 12 dieną pavykus ištrūkti iš to pragaro“, – „Lietuvos rytui“ ištarė ukrainietė.

Aliną iš gimtosios Bučos pasiekia kraupios žinios. Išvadavus miestą ir jau aptikus masines kapavietes civilių aukų vis daugėja. 

Gyventojų butus ir namus apžiūrintys Ukrainos pareigūnai randa sušaudytas šeimas su mažais vaikais, išprievartautas ir mėgintas sudeginti jaunas moteris, net mergaites.

„Tie, kurie tai padarė, jau nebe žmonės“, – atsiduso karo pabėgėlė.

Glausdavosi pusrūsyje

„Net vasario 24-ąją prasidėjus karui dar bandėme gyventi daugmaž įprastą gyvenimą: dirbo kai kurios maisto parduotuvės, veikė viešosios paslaugos, aš automobiliu nuvažiuodavau apsižiūrėti į galeriją“, – pasakojo Alina.

Tačiau netrukus Bučoje prasidėjo kovos – aidėjo šūviai, sprogimai. Keletas skeveldrų pataikė ir į menininkės namą, pažeidė stogą. 

Savaitę A.Kosenko nekišo nosies iš namų: „Maisto buvau prisipirkusi, vandens prisiruošusi iš anksto, nakvodavau pusrūsyje, kuriame įrengta dirbtuvė. Dienas leidau tapydama.“ 

Moteriai sunkiausia būdavo užmigti naktį, nes vakarop pasigirsdavo sprogimų garsai ir jie nesiliaudavo iki paryčių.

Baisios akistatos 

O kovo pradžioje sumaniusi nuvažiuoti į galeriją menininkė privačių namų kvartalo gatvelėje pamatė rusų tankų ir šarvuočių koloną. Tik tada suprato, kad miestas okupuotas. 

Iš pradžių civiliai žmonės nė nenutuokė, kokią grėsmę jiems kelia rusų kareiviai. Buvo net tokių gyventojų, kurie bandė okupantus paerzinti. 

„Kartą, aprimus sprogimams, išėjusi į kiemą vietoj kaimyno namo lango pamačiau didžiausią skylę sienoje. Kaimynės klausiu, kas atsitiko. Paaiškėjo, kad gatvėje pamatęs tanką kaimynas pro langą iškišo žaislinį automatą. Iš tanko nieko nelaukiant šauta į namą“, – pasakojo ukrainietė.

Iliuzijos, kad rusai gyventojams nieko blogo nedarys, išnyko, kai pas Aliną atbėgusi už kilometro gyvenanti jos motina papasakojo mačiusi gatvėse sušaudytas lengvąsias mašinas, o jose – žmonių lavonus. 

Išsigandusi moteris susirinko būtiniausius rūbus ir persikėlė pas netoli gyvenantį savo brolį, kurio namo rūsys yra daug gilesnis. 

Be to, brolis turėjo vandens gręžinį, elektros generatorių, nes mieste elektros jau nebebuvo. 

Po dviejų dienų ji nusprendė grįžti namo ir paimti likusį maistą, tačiau namą rado išplėštą.

„Šarvuotų durų neįveikė, į vidų sulipo per išdaužtą langą. Visas namas apverstas aukštyn kojom, pavogė pinigus, papuošalus, banko korteles, išsinešė maistą, visus alkoholinius gėrimus“, – prisiminė menininkė.

Pasinaudojo koridoriumi

Alina ir brolio šeima su vaikais rūsyje pragyveno dar savaitę. Apie kareivių siautėjimą jiems telefonu papasakodavo draugai. 

Kovo 12 dieną vėl vogčiomis atbėgo motina ir pranešė, kad atidarytas humanitarinis koridorius, – rusai leidžia civiliams išvažiuoti iš Bučos. 

„Tačiau kaip tik tuo metu į mūsų gatvelę įvažiavo rusų šarvuotis ir užtvėrė išvažiavimą iš kiemo. Vieni kareiviai nuėjo plėšti pas kaimynus, kiti liko mašinoje. 

Nežinau, iš kur mamai buvo tiek drąsos nueiti pas tuos kareivius ir maldauti, kad mus išleistų išvažiuoti“, – kalbėjo Alina.

Matyt, sumoję, kad gyventojams išvykus bus galima netrukdomai šeimininkauti šiame name, rusai pasitraukė. Per 15 minučių susirinkę būtiniausius daiktus pabėgėliai sėdo į mašiną ir išvažiavo. 

Vėliau motina telefonu pasakojo, kad po kelių dienų atėjusi į sūnaus namą pamatė jį suniokotą, buvo išplėštas ir seifas. 

„Važiuodami matėme sugriautus, sudegintus namus, pakelėse – sušaudytus automobilius, iš jų iškritusius lavonus. 

Prie išvažiavimo į miestą mus sustabdė rusų patikros postas. Išvertė visą bagažą, tikrino, ar telefonuose nėra vaizdų su rusų kareiviais ir technika, atėmė SIM korteles.

Beje, poste kareiviai avėjo ne uniformos batais, o brangiais sportiniais bateliais, matyt, atimtais iš civilių“, – pasakojo A.Kosenko. 

Lėtai judančių mašinų kolonoje už 30 kilometrų buvusį Ukrainos armijos postą Alina pasiekė tik po 6 valandų kelionės. Vėliau iš tėvų sužinojo, kad jiems jau pravažiavus pro rusų postą kolonos pabaigoje buvusios mašinos buvo sušaudytos.

Siaubinga egzekucija

Palangoje įsikūrusi A.Kosenko seka visas naujienas iš Ukrainos ir tik dabar pradeda suprasti, kokios nelaimės ji išvengė.

Net jau žinomus kraupius faktus apie skerdynes Bučoje nustelbė šią savaitę Aliną pasiekęs jos pažįstamo, dabar po Bučą užsienio žurnalistus lydinčio fotografo Viktoro Ostapenkos pasakojimas. 

Viename Bučos rajone rusų kareiviai surinko keliolika šeimų ir vaikams matant jų tėvus sušaudė. 

Prieš egzekuciją tėvams buvo pasakyta, kad jų vaikus palieka gyvus vien todėl, kad jie prisimintų šį karą ir išmoktų gerbti rusus.

Visiems 40 vaikų, iš kurių vyriausiam buvo 14 metų, kareiviai išrovė dantis, o visas mažametes mergaites išprievartavo po keletą kartų. Dabar šie vaikai atvežti į ligoninę Lenkijoje.

Ukrainos valdžios atstovų teigimu, panašūs siaubingi faktai jau fiksuojami ir kituose Kijevo apylinkėse išlaisvintuose miestuose. Sušaudyti ir nukankinti civiliai gyventojai skaičiuojami tūkstančiais.

Meras pavadino žmonių medžiokle

Dėl žudynių visame pasaulyje išgarsėjęs Bučos miestas Palangai gerai žinomas nuo 2015 metų, kai Lietuvos kurortas pasirašė draugystės su šiuo miestu sutartį.

Prieš ketverius metus kartu su Palangos savivaldybės delegacija Bučoje apsilankė ir „Lietuvos ryto“ žurnalistas.

Tvarkingo ir stilingų namų architektūra išsiskiriančio miesto meras Anatolijus Fedorukas tada džiaugėsi neseniai baigtu įrengti miesto parku, naujais infrastruktūros objektais, dalijosi ateities planais.

– Visus Ukrainos miestus užėmę rusai pirmiausia ieškodavo jų vadovų. Kaip jums pavyko nepatekti į jų nagus? – prieš porą dienų „Lietuvos rytas“ paklausė išlaisvintos Bučos mero 49-erių A.Fedoruko. 

– Padėjo geri Bučos žmonės, kurie mane visą tą laiką slapstė. Mano namas buvo apieškomas kelis kartus, apšaudomas, o galiausiai padegtas.

Apie tai, kur aš esu, žinojo nedaug žmonių, tačiau net ir kvočiami rusų kareivių jie atsilaikė. Bučoje buvo paslėpta ir mano šeima – mama, sesuo, žmona ir duktė. Kovo 12 dieną pavyko jas evakuoti iš miesto, moterys dabar yra saugios. 

Per tas okupacijos savaites slapstydamiesi išeidavome į miestą, organizuodavome žmonėms maisto tiekimą. 

Dėl konspiracijos buvau užsiauginęs barzdą.

– Kiek dabar gyventojų yra likę Bučoje? Kokių darbų imsitės pirmiausia? 

– Iš 50 tūkstančių gyventojų dabar mieste belikę 3700. Didžiajai daliai pavyko evakuotis iš miesto, vyrai išėjo ginti Ukrainos.

Dabar svarbiausia užduotis – atkurti miesto komunikacijas: elektros tiekimą, dujotiekį, vandentiekį. Į miestą atėję rusų kareiviai pirmiausia sunaikino komunikacijas, nors po to jie patys čia gyveno. Bet tokia ta pas mus užėjusių rusų orda – patys Rusijoje iki ausų purve gyvena, todėl ir čia jiems civilizuotų sąlygų nereikėjo.

Kita problema – humanitarinė padėtis. Trūksta maisto, vandens. Pirmosios pagalbos po išvadavimo sulaukėme iš savo draugų Palangoje. Jūsų atsiųsto maisto davinių dalybos miesto gyventojams vyko kaip tik tą dieną, kai į Bučą buvo atvykęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

– Ar jau žinoma, kiek Bučoje žuvo civilių gyventojų?

– Daug. Esame suskaičiavę 320 užmuštų, tačiau šis skaičius didėja kasdien. Nemažai lavonų su šautinėmis žaizdomis randame butuose, rūsiuose, kuriuose žmonės slėpėsi.

Su civiliais gyventojais rusų kareiviai elgėsi kaip niekieno nevaržomi medžiotojai – šaudė, ką norėjo ir kada norėjo. 

Rusai ypač siautėjo paskutines tris dienas, kai suprato, kad Kijevo jie nebepaims.

– Matyt, tokių žiaurumų pasitelkus sveiką protą neįmanoma paaiškinti. 

– Tai rusų armijos vadai ir egzekucijų vykdytojai turės paaiškinti teisme. Man paaiškinti tokius poelgius neįmanoma. 

Mūsų kraštas išgyveno nacistinės Vokietijos okupaciją. Mūsų miestelio senbuvis, kuris karo metais buvo paauglys, viešint prezidentui jam sakė, kad taip žiauriai su civiliais gyventojais nesielgė net vokiečių fašistai.

Alvydas Ziabkus

lrytas.lt