Karnavalų tradicija vasaros sutiktuvėse Palangoje

Kovo 30 – balandžio 5 dienomis vykstančios „Palangos dienos“, gimusios iš bendruomenės iniciatyvos, yra gera proga atsigręžti į kitas bendruomenines iniciatyvas, tradicijas. Vienos jų gyvos ir šiandien, kitos jau tapo istorinėmis. Pažvelgti būtent į karnavalų tradiciją per vasaros sutiktuves, paskatino Palangos viešosios bibliotekos fonde saugomos pirmųjų atidarymų fotografijos, seni laikraščiai. Reportažuose ne tik žaismingai aprašoma šventė, bet gausu ir paties karnavalo fotografijų – valiūkiška kunigaikštienė Birutė, Eglė su vaikais, ilgiausias Žilvinas, keliaujantis Baltijos pakrante... Net neabejoju, kad palangiškių albumuose ir prisiminimuose išsaugota yra kur kas daugiau. 

Vasaros sutiktuves palangiškiai rengia nuo 1970 metų. Palangos viešosios bibliotekos fonde yra saugomas pirmųjų vasaros sutiktuvių programos bukletas, kelios Palangos kultūros fotometraštininkų Juozo Baltiejaus (1955–2022), Antano Tranyzo (1942–2023) nuotraukos. Iki 1970 m. kurortinei pradžiai Palangoje toną duodavo legendinio „Jūros“ restorano atidarymas, palangiškių meiliai tarpusavyje pravardžiuojamas sausąja jūra.

Idėją ruošti vasaros pradžios šventę inicijavo Palangos garbės pilietis,  tuomet – miesto galva – Vykdomojo komiteto pirmininkas Danius Puodžius, mintį parsivežęs iš viešnagės Jūrmaloje. Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus inspektorė Nijolė Novogreckienė, subūrusi draugėn organizacinį visuomenininkų komitetą į kurį įėjo ir Palangos garbės pilietis, tuomet – Vandentiekio ir kanalizacijos Valdybos viršininkas Vitalius Bernardas Litvaitis, režisierius vilnietis, žinomas Lietuvoje aktorius Alfonsas Zauka (1914–1979), Palangos viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Audra Lukauskytė (1943–2010) bei kiti, suruošė šventę mieste. Kaip vėliau 2001 m. spaudoje A. Lukauskytė išsitarė: „Būtent dėl vykdomojo komiteto pirmininko įsakymo pasiruošimas sezonui vykdavo griežtai organizuotai.“

Tylioji D. Puodžiaus šventės užmačia pavyko – 1970 m. Palangos bendruomenė vieningai susitelkė. Iš Jūrmalos parvežtą šventės idėją, praturtino krašto papročiais. Šventę sudarė kelios dalys: iškilmingoji, chorų, šokių, pučiamųjų orkestro ir koncertas su karnavalu, masinėmis vaikštynėmis, šokiais vidurinės mokyklos stadione ir šokių aikštelėje. Vertinant iš šiandienos perspektyvos, prieš kiek daugiau negu pusę šimto metų įvykusi šventė, kukli, skirta vietos bendruomenei. Palangoje nebuvo šiandien įprastų koncertinių erdvių (Vasaros estrada atidaryta tik 1970 m. rugpjūtį): muzikinė programa su dalyviais ir stebėtojais išsiteko miesto mokyklos stadione.

Chorais rūpinosi muzikas, chorvedys Balys Normantas (1911–2004), liaudies dainų programos dalimi – vyr. vadovas P. Stirblys, pramoginių šokių programa – vyr. vadovė R. Gedrimienė. O štai jūrinės tematikos karnavalas, vadintas miesto vaikštynėmis, įtraukė įvairias Palangos miesto organizacijas, saviveiklininkus, mokyklos bendruomenę: patys rūpinosi ir kaukėmis, ir apranga, triukšmingai su muzika ir pokštais pasitiko vasarą. 

Antrąją šventę režisavo Klaipėdos dramos teatro aktorius, režisierius Bronius Gražys (1934–2013). Klaipėdiečio jūra nenustebinsi. Karnavale panaudotas teatrališkas rakto perdavimo elementas, jūriniai personažai iš legendų, pasakų susijusių su Palanga. Rakto perdavimo simbolika yra sena, įprasta ir naudojama daugelyje folklorinių švenčių. Raktas – aliuzija į galią atrakinti ir užrakinti. Nuo antrosios vasaros sutiktuvių šventės Palangoje rakto perdavimo simbolika tapo svarbiu, ogi ir tradiciniu, karnavalo elementu. Raktus, skirtus atrakinti vartus į vasarą, perduodavo Jūratė ir Kastytis, atgimę iš 1842 m. lietuvių tautosakininko, literatūrologo Adomo Jucevičiaus (1813–1846) užrašytos legendos. Nors tragiškoji undinės ir žmogaus meilės istorija yra atpažįstama ir pažįstama daugeliui, jos autentiškumu žymus lietuvių etnografas, folkloristas ir baltų mitologas Norbertas Vėlius (1938–1996) abejoja, pastebėdamas kad undinės lietuvių tautosakoje itin retos. Sunku nesutikti. Panašu, kad populiariausia Palangos, turbūt ir Lietuvos, undinė atėjo iš XIX a. II p. Europos literatūros pavyzdžių, Tuo laiku pasakojimai apie undinių vedybas su žmogumi, didele banga buvo užtvindę visą literatūrą. Turbūt garsiausia – H. K. Andersono (1805–1987) „Undinėlė“. Tiesa, literatūros tyrinėtojai pastebi, kad L. Jucevičius „Jūratėje ir Kastytis“ išvengė moters supaprastinimo ir pakylėjo ją iki vandens dvasios gaivalo, lygintos su žmogaus sielos sudėtingumu, išpažinusią laisvę kaip didžiausią vertybę, o Kastytis svyravo tarp graikų mitologijos personažų Prometėjo ir Orfėjo motyvų. A. Jucevičiaus Jūratė sužavėjo kompozitorių K. M. Čiurlionį. Tragiškąją undinės ir žvejo meilės istoriją labiausiai lietuvių kultūroje baladėje išpopuliarino Maironis. Beje, jis galutinai Palangos istorijos svarbiausius taškus įprasmino grožinėje literatūroje ir įtvirtino lietuvių sąmonėje Palangą, kaip mitinę romantinę erdvę, apipintą legendų, kraštą, kuris svarbus visai Lietuvai, kaip Vytauto Didžiojo motinos gimtinė. Kunigaikštienė Birutė, undinėlė Jūratė – pakylėtosios Maironio meninės plunksnos, tapo lietuvių kultūros savastimi, naujai atrastos per lietuvių tautinį sąjūdį. 

Karnavalinėje eisenoje būta ir daugiau su jūra susijusių personažų: Neptūnas su undinėmis, Eglė žalčių karalienė su vaikais, Žilvinas, tačiau ėjo ir daktaras Aiskauda su gyvūnais, grindiniu, kaukšint kanopoms, arklių traukiamame vežime lėkė tuzinas velnių. Iš mokyklos stadiono eisena Gintaro, Vytauto ir Kastyčio gatvėmis link tilto ėjo pajūrio pakrante, draugėn įjungdami ir stebėtojus, įtraukdami juos į linksmybių parado sūkurį. Eisenos dalyviai šėlo, šoko, pokštavo, kvietė drąsiai įsitraukti į judesį. Karnavalas tapo svarbiausiu reiškiniu per vasaros sutiktuves – vieniems pažiūrėti, kitiems – pasirodyti. Džiaugsmo šventė simbolizavo didžiųjų metų darbų pradžią – kurortinį sezoną, kuriame pluša visas miestas, atsikvėpsiąs tik rudeniop.

 Tilto prieigose, ant pakrantės, paruoštas didžiulis laužas, koks dabar įprastai būna per Užgavėnių, retsykiais Stintų, šventes Palangoje. Laužo simbolika, kaip ir rakto, taipogi svarbi visose folklorinėse šventėse, lietuvių tradicijoje. Nuo seno tikėta, jog ugnis simbolizuoja moralinį apsivalymą. Šalia laužo išsakomos svajonės, lūkesčiai, ateities viltys. Lūkesčių kurortinei vasarai palangiškiai turėjo visada, o kada gi juos išsakyti, jeigu ne jos pradžioje? Etnologai teigia, kad protėviai manė, jog kuo labiau laužas apšvies, tuo derlingesnis bus ruduo, dėl to kiekvienais metais stengdavosi kurti vis didesnes laužavietes. Įspūdingi laužai pajūrio pakrantėje buvo ir per vasaros sutiktuves. Ugnimi pagal papročius, iki šių dienų išlikusius Joninių šventėje, pagerbiama atitolstanti saulė, todėl laužai sutapdavo su saulės palydomis ir šviesdavo per visą naktį. Reginys renginio programoje turėjo pavadinimą: „Saulės palydos“.

Pirmieji karnavalai Palangoje atitiko istorinę karnavalo ištakų esmę – tapo džiaugsmo švente su persirengėlių šokiais, eitynėmis, vaidinimais, magišku laiku, kai atšaukiami draudimai, statusai, ištrinamos ribos, būdinga profanacija. Kur daugiau okupaciniu laikotarpiu galėjai išvysti kunigaikštį Kęstutį, jei ne Palangoje? Palangiškiai į karnavalą sudėjo visa, kas jiems svarbu, apima jų tapatybę taip pat svečius pažindino su unikaliomis krašto tradicijomis, atpažįstamomis iš folklorinio, literatūrinio palikimo Lietuvoje. Tą vieną vienintelę dieną vienoje eisenoje galėjai sutikti ir kunigaikštienę Birutę, Vytauto Didžiojo motiną, ir Eglę, ir Neptūną. Karnavalas tapo ne tik gyvąją istorija, bet ir bendruomeniškumo švente – o, kiek rūpesčio būta ieškant Kęstučiui būtent balto arklio ir tinkamų batų, kiek juoko liko ilgiems dešimtmečiams iš jo sportbačių, kiek išmonės sudėta į Eglės kostiumo kūrybą! Palanga trumpam, palydint saulę, virsdavo savotiška istorijos, legendų personažų aikštele. Miesto gatvės atgydavo nuo spalvų, muzikos ir šėlsmo, nes vietiniai gyventojai ir lankytojai noriai įsijungdavo į šventinę dvasią: užliedavo grynos energijos, pokštų ir įspūdžių ekstravagancijos banga.

Trečiojoje jūros, saulės ir šypsenų šventėje, kaip poetiškai ją reportaže „Tarybinei Klaipėdai“ įvardijo muziejininkas Antanas Tranyzas (1942–2023),  pirmąsyk pasirodė literatūrinis personažas iš Motiejaus Valančiaus apysakos – aštrialiežuvis, linksmuolis Palangos Juzė su savo žmonele Domice. Pradžioje, jis kaip ir pridera kriaučiui, sukiojosi turgaus kermošiuje tarp audėjų, puodžių ir kitų amatininkų, vėliau, žinoma, įsijungė ir į karnavalinę eiseną, kurios svarbiausiu akcentu ir vėl buvo undinėlė Jūratė su žveju Kastyčiu, šįkart iš jūros pusės, tiltu, atnešdami raktus, atrakinančius vasarą. Rakto elemento karnavale ilgai neatsakyta. Taip pat ilgam į Palangos tapatybės audinį įaustas ir literatūrinis personažas Palangos Juzė, tapo savu, atpažįstamu, o ir puikia aliuzija į lietuvių tautosakinį lobyną, folkloro tradiciją. Viskantų Jūzapo iš Palangos patarimai sutiktiems žmonėms paprasti, persmelkti krikščioniškos moralės, tinkami ir šiandienai: gerbti tėvus ir Dievą, negirtauti, dorai gyventi, netinginiauti, nevogti. Vyskupo M. Valančiaus sukurtame literatūriniame kūrinyje labai svarbus laimingo žmogaus motyvas. Raktu keliui į laimę siūlomas darbštumas ir blaivi galva. Charakteris kuria likimą. Kūrinys, parašytas prieš 155 metus, savo vertybėmis aktualus ir šiandien.

Tautosakos, etnografinių elementų, įvairių pasakymų karnavale vis daugėjo. Įvestas ir tautosakinis užkalbėjimo elementas. Užkalbėjimo sąvoka mokslinėje literatūroje apima du pagrindinius komponentus – žodinę formulę ir maginę intenciją, kuri gali būti sustiprinama maginiu veiksmu. Maginė intencija atsispindi užkalbėjimo tekste, kadangi ji reiškiama kaip pageidavimas, nurodymas, įsakymas, prašymas, linkėjimas ir pan., tuo pačiu metu dažnai atliekant maginį veiksmą. Užkalbėjimai – tai žodį ir veiksmą jungiantis sinkretinis žanras. „Ant danties nepadėjęs, netikėk!”, nuskandindami slibiną pasakė Jūratė ir Kastytis 1975 m. birželį. Palinkėjimas Palangai tapo svarbiu karnavalo elementu, kurio laukdavo vietiniai ir Palangos svečiai.

1976 m. karnavalo eitynėse su įvairiomis kaukėmis dalyvavo per 300 palangiškių. Nebeužtekdami personažų legendose, skolinosi jų iš filmų, grožinių kitų šalių knygų, taip atsirado eitynėse Don Kichotas, Sanča Panča, zuikis ir vilkas iš „Na palauk“ ir daug kitų. Karnavalo dalyvius dažnai fiksuodavo ir fotografai. Dažniausiai – fotožurnalistas, kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2020) bei fotožurnalistas, pedagogas Albinas Endrius Stubra (1929–2007), taip pat palangiškiai muziejininkas Antanas Tranyzas, fotometraštininkas Juozas Baltiejus, fotokorespondentas Vladas Čilinskas ir kiti. Įdomu, kiek fotografijų yra nugulę palangiškių šeimos albumuose?

Nuo 1976 m. iki 1990 m. šventės programa ir visuomenininkų, kultūrininkų subūrimu rūpinosi Kultūros skyriaus inspektorė Birutė Aleknaitė (1938–2021). Prisimindama vasaros sutiktuvių organizavimą, rašytojui, žurnalistui Gediminui Griškevičiui (1948–1920) pasakojo, kad per jas ypatingai rūpintasi lietuvybės sklaida, stengtasi įkūnyti didžiosios ir Mažosios Lietuvos vienybės idėją. Profesionaliai, anot jos, į šventę žiūrėjo Kultūros namų vadovai Liudas Tonkūnas ir Vilis Piparas (1941–2007). Rašant scenarijų B. Aleknaitei talkino Palangos viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Audra Lukauskytė, įvairūs kviestiniai profesionalai iš Klaipėdos, Vilniaus. Išskirtinai vertingais patarimais pagelbėjo profesorius Juozas Gudavičius (1926–2008), 1960–1990 m. Respublikinių dainų švenčių (1985 m. ir meno vadovas) baletmeisteris ir režisierius. 2013 m. „Vakarinėje Palangoje“ B. Aleknaitė minėjo, kad sutiktuvės išaugo iš reikalavimo kiekvienam miestui kasmet surengti dainų šventę, skirtą pasirodyti vietos kolektyvams. Palangiškiai ūkiškai šias dvi šventes suliejo į vieną. Privalomąją dainų šventę pavertė daininga vasaros sutiktuvių fiesta. Vizualiniu vasaros šventės apipavidalinimu rūpinosi garsi Lietuvoje scenografė, dailininkė Sofija Kanaverskytė (1935–2024). Būtent ji yra karnavaluose Palangoje, didelį susidomėjimą sukėlusių, aštuonių vėjų portretų autorė.

1993 m. šventės organizavimą į savo rankas perėmė pajūrio verslininkai. 1994 m. – Palangos merija, 1995 m – Palangos kultūros centras, šventę režisavo Saulius Vaičiulis, apipavidalinimu rūpinosi Klaipėdos vizualinio dizaino katedra. 1996 m. – Palangos savivaldybė, režisieriniai sprendimai atrąsyk patikėti S. Vaičiuliui. 1997 m. sudarytas šventės organizacinis komitetas. Jo pirmininkas Dainius Želvys, pavaduotojas P. Sangavičius. Šventės dailininkė – grafikė, dabar Palangos garbės pilietė, Gražina Oškinytė, režisierius – Saulius Vaičiulis. Palangos vasaros atidarymą filmavo Lietuvos televizija. 2004 m. šventei organizuoti paskelbtas konkursas, kurį laimėjo VŠĮ „Šou lyga“ iš Kauno. Tai pirmas kartas, kai pirkta šventės organizavimo paslauga ir... pirmas kartas, kai oficialiai ant šventės programos užrašyta tai, ką ilgai perrašinėjo visa spauda: „Palanga – Lietuvos vasaros sostinė“. Programos vizualika irgi neįprasta – jūra, gintaras ir meniškai nuoga moteris. Ant programos bukleto atvaizduota Rimanto Dichavičiaus meninė idėja iš parodos „Gintarinės vizijos“.

Bendruomeninę karnavalo tradiciją pakeitė komerciniai Vilniaus senamiesčio teatro pasirodymai – profesionalios meninės akcijos. Paradai ir toliau vyko, juose dalyvaudavo profesionalūs artistai, įvairios teatro trupės iš Europos šalių: žygiavo Palangos gatvėmis prancūziškos lėlės ir klounai, ispaniški vabalai monstrai, plaukė ir žuvis, skrido ugnimi besispjaudantis drakonas, ėjo voras milžinas, švytėjo medūzos, šnekėjo gigantiškas Frankenšteinas...

Palanga drąsiai atsivėrė Europos kultūros tradicijoms, kvietėsi ekstravagantiškus menininkus, trupes iš senojo žemyno, kol, gerokai visko pasisotinus, 2008 m. nuspręsta atsigręžti... į vietos tradiciją ir karnavaluose Palangoje vėl galėjai sutikti iškilias istorines asmenybes, pavyzdžiui, Palangos grafus, A. Smetoną ar pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ trupę. 2010 m., švenčiant atidarymo keturiasdešimtmečio jubiliejų, palangiškiai parade žaismingai atkartojo 1970 m. įvykusias pirmąsias vasaros sutiktuves. Laiko ratas apsisuko.

Karnavalo tradicija per vasaros sutiktuves Palangoje, matyti, kito: iš miestiečių bendruomeninės šventės tapo komercine pramoga kitiems. Vis tik išlaikyta pati pirmoji karnavalo asociacija, iškylanti sąmonėje, – triukšminga žmonių minia ir daugybė spalvingų kaukių. Tačiau karnavalas yra šis tas daugiau nei tik masinis persirengimas. Pradžioje vasaros sutiktuvių karnavalas, pagal šventės struktūrą, buvo artimesnis senovės pasaulio ir antikos miestų šventiniams laiko pasikeitimo (Naujųjų metų) ritualams: atveriami vartai vasarai, ugnyje sudegintos negandos, liepsnoms išsakytos svajonės. Vienu iš svarbiausių šventinio karnavalo požymių tapo mitinės pasaulėžiūros sąlygota vadinamoji karnavalinė inversija, kai įprastinė pasaulio tvarka apverčiama aukštyn kojomis. Miesto karnavalas išlaikė svarbius archajiškų švenčių požymius – masiškumą ir visuotinį pasilinksminimą, tradicinę karnavalo struktūrą papildant iš skirtingų istorinių šaltinių paimtais elementais ir šiems suteikiant miesto gyventojų lūkesčius atliepiančią formą bei simboliką.

Vėliau vykę komerciniai karnavalai orientuoti į pramogų kultūros ištroškusį miesto civilizacijos žmogų, tapo svarbiu turistinės industrijos veiksniu. Dominavo ekstravagantiški profesionalūs artistų pasirodymai, šventės veiksmas ganėtinai pasyvus – personažai oriai vaikštinėjo, rodė triukus arba pozavo fotografuojantiems turistams. Kelis sykius Palangoje išmėginta ir keltiškoji karnavalo tradicija – šiuolaikinės alegorinės skulptūros buvo 6 metrų aukščio, 12 metrų ilgio, pavyzdžiui, 2006 m. palangiškiai ir miesto svečiai stebėjo Ispanijos trupės „Sarruga“ pasirodymą. Karnavalas riedėjo Vytauto ir J. Basanavičiaus gatve iki jūros tilto, kur įvyko didžiųjų personažų mūšis: kovėsi žiogas, tarantula, drakonas, švytinčios medūzos ir voras milžinas. O 2007 m. Palangoje viešėjo Ispanų trupė „Pakonstein“ į Palangą atvežusi įspūdingo dydžio figūrą.

Ties čia ir stabtelsiu. Ties karnavalo tradicijos pokyčiu.

Literatūros ir šaltinių sąrašas:

ALEKNAITĖ, Birutė. Palanga kviečia į tradicinę šventę. TarybinėKlaipėda, 1977, birž. 03.

AUKŠTAITIS, Pranas. Penkioliktąjį kartą. TarybinėKlaipėda, 1984, birž. 06, p. 4.

BAČILIŪNAITĖ, Janina; KADŽYTĖ, Gražina; ŠIKŠNIUS, Juozas. Palanga sutinka vasarą. Tarybinė Klaipėda, 1976, birž. 9 d., p. 2.

BALČIŪTĖ, Giedrė. Į kurortą vilios pramogos: Palanga poilsiautojus pasitiks monstrų karnavalu ir didesnėmis kainomis. Klaipėda, 2006, gegužės 02, p. 7.

BAUŠYS, Juozas. Potvynis į jūros pusę. Tarybinė Klaipėda, 1975, birž. 21.

BRUŽILAITĖ, B., GUDJURGIENĖ G. Palanga: susitikimas su vasara. TarybinėKlaipėda, 1979, birž. 05.

BRUŽILAITĖ, B., Vasaros šventė „Palanga – 85“: KURORTO MARATONAS ĮSIBĖGĖJA. TarybinėKlaipėda, 1985, birž. 05, p. 4.

ČILINSKAS, Vladas. Kurortas pradėjo sezoną. Švyturys,  1973, birž. 14.

DRIZGAITĖ, Ramunė. Durys į vasarą – kokybės ženklu pažymėti renginiai: sezono metu Palanga kvies susipažinti su egzotiškų šalių kultūra ir aristokratiška miesto istorija. Vakarinė Palanga, 2007, gegužės 12–18, p. 13.

GEDVILAITĖ, R. Pasitinkame 40-ąją kurorto šventę. Palangos tiltas, 2010, gegužės 13, p. 3.

GRIEŽIENĖ, Audronė. Kurortinio sezono atidarymo Palangoje spindesys ir skurdas. Švyturys, 2005, birž. 05, p. 8.

GRIEŽIENĖ, Audronė. Vasaros šventės aidai. Švyturys, 1987, birž. 11, p. 3.

GRIŠKEVIČIUS, GEDIMINAS. Lietuviškasis „karnavalas“ – visą vasarą! Klaipėda, 1997, birž. 9, p. 3.

GRIŠKEVIČIUS, Gediminas. Vasaros sutiktuvių šventė – laiko paženklinta tradicija. Pajūrio naujienos, 2003, birž., 07, p. 2.

JOKŪBAITIS, Stasys. Viltinga sezono pradžia perpildė vasarą. Kauno diena, 1999, birž. 07, p. 10.

KANIAVIENĖ, Dainora. Įžymiajam keliautojui Palangos Juzei – 150 metų. Pajūrio naujienos, 2019, spal. 18, priedas „Mūsų žmonės“, Nr. 10 (175), p. 9, 11

KANIAVIENĖ, Dainora. Palangos istorija po romantiškąja rašytojų plunksna: Lietuvos miestų istorija. Voruta, 2018, rugpj. 25, p. 10.

LEBEDEVA, Valerija. Smetoniška Palanga sveikina vasarą. Vakarų ekspresas, 2008, geg. 17, p. 7.

LIACHOVIČIŪTĖ, J. Vasaros šventė Palangoje. Vakarų ekspresas. 1993, birž. 22. p. 8.

LUKOŠIŪTĖ, Sandra. Palangoje naujų šventės formų paieška. Vakarų ekspresas, 2007, gegužės, 11, p. 1, 4.

MARTINKUS, Pranas Vasaros sezonas prasidėjo. TarybinėKlaipėda, 1983, birž. 09, p. 5.

MARTINKUS, Pranas. ... Atėjo vasara. Klaipėda, 1991, birž. 06.

MARTINKUS, Pranas. Kurortinė vasara prasidėjo. TarybinėKlaipėda, 1977, birž. 08, p. 3.

MARTINKUS, Pranas. Kurorto šventė. Švyturys, 1973, birž. 16.

MARTINKUS, Pranas. Nors ir be vasariškos saulės. TarybinėKlaipėda, 1987, birž. 12.

MARTINKUS, Pranas. Tradicinė ir nauja Vasaros šventė Palangoje. TarybinėKlaipėda, 1988 birž. 08.

MARTINKUS, Pranas. Vasara atėjo su lietumi ir perkūnija. Tarybinė Klaipėda, 1989, birž. 10.

NOVOGRECKIENĖ, Nijolė. Kurortinis sezonas prasidėjo: fotoreportažas iš tradicinės sezono atidarymo šventės Palangoje. Tarybinė Klaipėda, 1975, birž. 11, p. 7.

OGULEVIČIŪTĖ, Jurgita. Yra jūra, bus ir saulės! Kauno diena, 2001, birž. 09.

SINUŠIENĖ, Ligita. Birutė Aleknaitė: „Kalėdų minėjimą paslėpdavome žiemos puokščių parodoje“. Vakarinė Palanga, 2013, 18–21, p. 7.

SKIRIUTĖ, Milda. Kurorto šventę sumanė kelininkas. Klaipėda, 2010, gegužės 10, p. 5.

SKIRPSTAS, Leonardas. Būk sveika, poilsio vasara! TarybinėKlaipėda, 1976, birž. 10.

STANIŠAUSKAS, Gediminas. Kurortas atgijos karnavalo ritmu. Kauno diena, 2006, gegužės 15, p. 1,4.

STARODUBCEVAS,I. Sveika, kurortinė Vasara! TarybinėKlaipėda, 1971, birž. 09.

STUBRA, A. Prasidėjo kurortinė vasara. TarybinėKlaipėda, 1978, birž. 14.

SUNGAILAITĖ, Ieva. Į sezono atidarymo šventę kviečia prancūziškos lėlės ir klounai. Vakarų ekspresas, 2004, birž. 11, p. 8.

SUNGAILAITĖ, Ieva. Sezono atidarymo šventės vairą į rankas ima kauniečiai. Vakarų ekspresas, 2004, birž. 04, p. 6.

TRANYZAS, Antanas. Jūros, saulės ir šypsenų šventė: Palangos kurortas atkėlė vartus. Tarybinė Klaipėda, 1972, birž. 07.

VAITKEVIČIENĖ, Daiva. Lietuvių užkabėjimai: gydymo formulės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 9.

VAITKEVIČIENĖ, Daiva. Ugnies metaforos: Lietuvių ir latvių mitologijos studija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 8.

VANAGĖ, Jurgita. Kurortas spalvingai paskelbė ilgai lauktą sezoną: gausybė renginių bei istorijos dvelksmas – taip palangiškiai pasitinka vasarą. Vakarinė Palanga. 2009, gegužės 16-20, p. 2, 10.

ZIABKUS, Alvydas, Palanga atsigręš į praeitį. Lietuvos rytas, 2010 gegužės 14, p. 2.

ZIABKUS, Alvydas. Pajūrio kurortas laukia poilsiautojų antplūdžio. Lietuvos rytas, 2006 gegužės 12 p. 1, 3.

ZIABKUS, Alvydas. Poilsio sezono pradžią Palangoje skelbs praeities herojai. Lietuvos rytas, 2005, birž. 03, p. 2.

ZIABKUS, Alvydas. Vasaros sezono pradžios pramogos – po skėčiais. Lietuvos rytas, 2005, birž. 05, p. 5.

ZUBRAUSKAITĖ, Vaida. Didžioji kurorto metų šventė – vėl Palangoje! Palangos tiltas, 2001, birž. 02, p. 8.

Dainora Kaniavienė,

Palangos viešoji biblioteka