Kaimynai dar neįsikūrė, o ietys dėl vandentiekio tinklų suremtos jau seniai

Monciškėse, Šaltinio gatvėje kuriasi naujakuriai: dygsta namai, tvarkomos aplinkos, rengiami komunikacijų tinklai, taip pat ir vandentiekio. Būtent šie ir supriešino kaimynus jau nuo pat pradžios, kadangi vieni kaimynai įsirengė tinklus, o tuo pačiu buvo pajungta ir kitiems. Tačiau negavus raštiško sutikimo iš kaimynų. Tuomet ir prasidėjo nemalonios bėdos, besitęsiančios ketverius metus.

Pastebėjo savavališką veiksmą
„Vandentiekio tinklus rengė patys UAB „Palangos vandenys“ darbuotojai, o vos mus prijungė prie tinklų, iškart prijungė ir mūsų kaimynus. Gal net ir tą pačią dieną, nes mes nestebėjome, kaip buvo atlikti darbai. Atvažiavome į savo sklypą gal po dešimties dienų, kadangi iki to laiko buvo labai prastas oras. Vyras nebūtų vyras, jeigu nepatikrintų, kaip viskas padaryta. Taip jis ir pastebėjo, kad prijungtas ne tik mūsų namas, bet ir kaimynų. Ir dabar tėra tik du namai, tad kito pasirinkimo nė būti negalėjo“, – apie ketverius metus trunkančią istoriją dėl vandentiekio tinklų pradėjo pasakoti Rasa Andersen, kreipusis į redakciją ir tikėdamasi, kad kitiems žmonėms, besirengiantiems namus, nenutiktų taip, kaip nutiko jiems.
Moteris papasakojo, jog jau anksčiau sužinojo, kas kuriasi jų kaimynystėje, norėdama pasiūlyti drauge tiestis tinklus, bet tuomet išgirdo neigiamą atsakymą. „Jie man padėkojo už pasiūlymą, bet pasakė, kad jie neskubės, pirmiausiai nori namą įsirengti. O mums kaip tik reikėjo pradžioje tinklus įsirengti, nes neleido namo statyti, ėjo sena būsimo „Arteko“ (tarptautinis vaikų centras, stovyklaviečių kompleksas) vandentiekio linija per sklypo vidurį. Buvo pasakyta, kad norint gauti leidimą statyti namą, pirmiausiai neva reikia iškelti tuos tinklus. Bet, aišku, jų niekas nekelia, nes jie nebuvo pajungti“, – aiškino situaciją Rasa.
Šaltinio gatvėje besikuriantiems palangiškiams buvo paskaičiuota nemenka tinklų tiesimo kaina, kadangi ir ilgis jų buvo nemažas – 160 metrų, aplink keletą sklypų. Vienoje pusėje už tinklų tiesimą sumokėjo keletos nedidelių sklypų savininkai, o Andersenų šeimai teko didesnė dalis, kadangi jie buvo vieni. Šalia buvę kaimynai sakėsi, kad turi pasidarę projektą šiaurės pusėn.

Po derybų – greit nutrūkęs susitarimas
R. Andersen pasakojo, jog jai buvo paaiškinta, kad tinklai tiesiami pačių gyventojų lėšomis, bet priklausys „Palangos vandenims“, tad vėliau ir registruoti jų neskubėjo.
„Kai pamatėme, kad prijungti ir mūsų kaimynai, iškart nulėkiau į „Palangos vandenis“ sužinoti, kaip čia nutiko. Vienas iš darbuotojų tuomet direktoriui aiškino, kad išėjo neva kažkoks nesusipratimas. Gali būti, kad ir netyčinė klaida, kadangi darbuotojai kaimynų nesutiko, jie ten nebūdavo. Tiesiog nežinau, kaip ten viskas įvyko“, – neaiškią situaciją apibūdino Rasa.
Vandentiekio tinklų įvedimas jų šeimai atsiėjo apie 10 tūkst. eurų. Susitikę su kaimynais Baužiais jie sutarė, kad pusę sumos sumokės, susitarimo pasiekta po ilgų derybų, ranka pasirašius ant lapo susitarimo punktus. Suderėta, kad kaimynai prisidės šiek tiek mažesne nei puse sumos ir pradžioje jie sumokėjo 2 tūkst. eurų. Susitarta ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, elektros įvedimo, tuo jau rūpinosi Baužiai, tad jiems kompensuoti pažadėjo analogiškai Andersenų šeima.
„Praėjo pusantrų metų, per tą laikotarpį kaimynai su mumis visai nekalbėjo, o kai sutikdavome, sakydavo, kad kreiptumėmės į vandenis. Kreipėmės, bet atstovai tik paskatino tartis su kaimynais. Patys įvedė, o mums tartis“, – kalbėjo R. Andersen, patikinusi, kad tuomet parašiusi oficialų raštą, jog kaimynams būtų atjungti vandentiekio tinklai, kadangi jie nėra susitarę, jokio dokumento dėl to nėra.
Tai, kad kaimynai visgi ir toliau naudojasi pajungtais vandentiekio tinklais Andersenai įsitikino patys, kai kaimyniniame name ėmė virti remonto darbai, o iš svečios šalies atvykę darbuotojai ten ir likdavo nakvoti, vadinasi, gyvendavo.

Atlikti dideli namų darbai
R. Andersen pasakojo, jog jiems teko atlikti nemenkus namų darbus, kol buvo galima pradėti tinklų vedimo darbus. Pasak jos, reikėjo susirasti šulinį, ieškojo savininko, kuriam priklausė tas šulinys, sumokėjo jam, tuomet reikėjo gauti leidimus iš savivaldybės, žemėtvarkos ir tik tada buvo pradėtas daryti projektas. „O kitiems tik šast ir pajungė. Nesuprantu aš to“, – nuogąstavo R. Andersen.
Tiesa, nors Andersenai įsivedė tinklus savo lėšomis, jie iškart jų neįregistravo, tą padarė kiek vėliau. Vėlgi šis procesas pareikalavo laiko ir dar pinigų. Taip jų lėšomis įsivesta vandentiekio linija tapo tikrai jų nuosavybe.
„Tiesiog pavargome kovoti. Susirašinėjome su „Palangos vandenų“ atstovais, kiek kreiptasi į juos, kaip ir su kaimynais, su kuriais nerandame bendro sutarimo. Galiausiai iš vandenų atstovų pradėjome girdėti vieną frazę: „duokite į teismą“. Mes dar net negyvename, neįsikūrėme ten, o jau su kaimynais esame susibarę. Kaip mums reikės toliau gyventi. Vien kokia padaryta moralinė žala. Ir sveikata sugadinta per tiek metų ginčų“, – neslėpė apmaudo R. Andersen.

Teismas ar susitarimas?
Kaimyninio sklypo savininkė Dalia Baužienė pripažino, jog nesuprantanti, kur esama jos kaltės. „Mes kreipėmės paslaugos į „Palangos vandenis“, kad mums sutvarkytų vandentiekio ir nuotekų liniją, pasirašėme sutartį, yra visi parašai. Sumokėjome už paslaugą. Aš atlikau savo įsipareigojimus, atlikti visi darbai. Ir pagyvenome ramiai tik mėnesį. Po to ir prasidėjo skambučių atakos, reikalavimai“, – pasakojo moteris.
Ji pripažino, kad tartasi dėl kompensavimo kaimynams ir jie sumokėjo 2 tūkst. eurų, tačiau kodėl ji turėtų mokėti daugiau, nesuprantanti. „Aš dar tiek pat – 2100 eurų – sumokėjau „Palangos vandenims“. O taip pat mes įrengėme elektrą. Aš net į teisininkus kreipiausi, konsultavausi, nesuprantu, kur yra mano kaltė. Be kaltės likome kalti. Kaip Lietuvoje gali tapti nusikaltėliu be jokios priežasties. Per visus šiuos dalykus jau ir sveikata sušlubavo, kiek naktų nemiegota“, – sielojosi D. Baužienė.
Pašnekovė akcentavo, jog juk ne pati ėmėsi vandentiekio tinklų darbų, ne pati juos savo rankomis atsivedė, tad iš kur turėjusi žinoti, ką ir kaip padarė darbuotojai. „Kodėl esu kaltinama aš? Jeigu būtų viskas išaiškinta, konkretu, nusipirkčiau tą ramybę, bet abejoju, ar čia kada nors taip nutiks“, – nusivylimo neslėpė D. Baužienė.
UAB „Palangos vandenys“ direktorius Virgilijus Beržanskis greit suprato, apie ką eina kalba ir pripažino, kad nesutarimai tarp kaimynų tęsiasi jau gana ilgai. „Kai Andersenams buvo tiesiami tinklai, prijungėme ir jų kaimynus, bet neturėdami raštiško sutikimo, kad jie sutinka dėl to. Manėme, kad nekils problemų kaimynams susitarti ir jis bus, bet galutiniame variante sutikimo nebedavė. Ilgai mes ten su abiem pusėm bendravome. Vienintelė išeitis – teismas, gal jis išaiškintų viską konkrečiai ir nebekiltų daugiau nesutarimų“, – sakė direktorius.
Palangos miesto savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Korsakas, kalbėjęs su abiem moterim, patikino, kad teismas šiuo atveju nežinia kaip pasisuktų, tad jis pasiūlė geriau susitarti tarpusavyje. „Teismai kartais pakrypsta neaiškia linkme, o norint gyventi ramiai, geriausiai būtų rasti abipusį susitarimą. Kalbėjausi su abiem moterimis, kalbantis su jomis vienomis, susitarimas atrodo lengvai pasiekiamas, o susitikus joms sunkiau sekasi. Tad, manau, kad šioje situacijoje susitarimas įmanomas“, – teigė V. Korsakas.