Kai visa palangiškių šeima serga ... krepšiniu ir vienas už kitą

Šią šeimą neabejotinai suvienija bendras pomėgis. Tuomet visi šeimos nariai daugiau praleidžia laiko kartu, visi supranta apie ką eina kalba, kai užverda karšta diskusija. Tą patvirtino ir Aurelijos, Alvydo, Justės ir Roko Jocių šeima. Jiems visiems labai patinka krepšinis. Vaikus, galima sakyti, šiuo žaidimu užkrėtė tėtis Alvydas, tačiau ne tik jis vienas šeimoje – krepšininkas. Vaikų gynimo ir Tėvo dienų sandūroje kalbėjomės apie viską – ne tik krepšinį, bet ir santykius šeimoje ir įprastas tradicijas.

Šeimoje – ne vienas krepšininkas
Trylikametis Rokas ir vienuolikmetė Justė – nuo mažumės aistringi krepšinio mylėtojai. Rokas sportuoja Palangos sporto centre, o Justė savo atkaklumą įrodo kasdien važinėdama žaisti krepšinio į Klaipėdą. Ji treniruojasi Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje. Abu jaunieji sportininkai mokosi Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje.
Roko paklausus, kiek metų jis jau žaidžia krepšinį, jis atsakė, kad penktus metus ir jam krepšinis nei kiek nepabodo, priešingai, sekasi žaisti vis geriau, tad tai tik stimulas tobulėti. „Nežinau, kaip bus ateityje, ar vis dar žaisiu, bet manau, kad taip“, – šyptelėjo Rokas. Sesuo pradėjo lankyti krepšinio varžybas panašiu laiku, jau ketverius metus ji neįsivaizduoja savęs be krepšinio aikštės.
Tėtis Alvydas taip pat su krepšiniu nesiskiria nuo vaikystės, žaidžia jis ir dabar, priklauso Palangos krepšinio mėgėjų komandai „Lokiai“. Anksčiau žaidė Plungės krepšinio komandoje, o dar studijų laikais teko žaisti ir Amerikoje. „Iš pradžių žaidžiau viename koledže, paskui – universitete. Studentai žaidžia tik mėgėjiškai, o pabaigęs mokslus jau gali rinktis, ar žaisti mėgėjiškai, ar profesionaliai. O į Ameriką aš išvykau gavęs stipendiją. Plungėje susipažinęs su žmona, ją vėliau vežiausi ir į Ameriką, ten gimė ir mūsų vaikai, jie turi dvigubą pilietybę. Tai galbūt ateityje jiems labiau padės siekti savo tikslų“, – papasakojo A. Jocys.
Tiek Alvydas, tiek ir Aurelija abu yra kilę iš Plungės, tačiau Aurelijos seneliai gyveno Palangoje. Tad kurortas jiems nebuvo svetimas, sumanius čia gyventi. Paklausti, ar dar kalba žemaitiškai, Aurelija pripažino, kad ji su vyru dar kalbasi, bet vaikai jau nebe, jie jau tikri palangiškiai, žemaitiškai jaunuomenė čia niekur nekalba – nei šeimose, nei mokyklose.

Mama – ilgametė sirgalė
Kadangi abu jaunieji šeimos krepšininkai kol kas tegalvoja apie krepšinį, jiems tai, kad jie turi dvigubą pilietybę, tik daug plačiau atveria kelią svajonių link. Paklausti, ar svajojantys nukeliauti kada į Ameriką, patekti į prestižinę NBA, jiedu tik linkteli galvomis. O mama priduria, kad užtat reikia labai gerai mokytis. „Nors mokosi abu jie tikrai labai gerai. Justė išvis yra pirmūnė, o Rokas mokytųsi dar geriau, jeigu tik tinginys nekištų kojos“, – šypsosi tėvai.
Tai, kad krepšiniu jaunieji palangiškiai gyvena, nekyla abejonių. Vienuolikmetė Justė taip mėgsta žaisti krepšinį, jog ji beveik kasdien važinėja į Klaipėdą autobusu. Kaip pati sako, penkias dienas per savaitę. Paklausta, ar nepavargsta, ji atsakė, jog tikrai kad ne.
Mama, nors ir nežaidžia krepšinio, tačiau ji jau didžiulį stažą turinti krepšinio sirgalė. Pradėjo stebėti krepšinio rungtynes tuomet, kai susipažino su Alvydu, o vėliau ir vaikai ėmė žaisti. „Jau galėčiau būti ir trenerė, teisėja, taisykles puikiai žinau. Visgi jau daugiau kaip 20 metų esu neatskiriama nuo krepšinio“, – šypsosi jaunatviška moteris.
Sportiška šeima atskleidė, jog ir vakarais dažna pokalbių tema būna krepšinis, tačiau būna ir tokių dienų, kai jį trumpam pamiršta. „Kartais save stabdome, sakome, kad pamirškime, pailsėkime bent tuo laikotarpiu, kai baigiasi treniruotės, varžybos. Praeina kiek laiko, žiūrėk, ir vėl bumbsi kamuolys“, – šyptelėjo Aurelija.

Patinka žvejoti
Justė papasakojo, jog jai krepšinis patiko nuo mažens. Namie būdavo pakabintas mažas krepšinio lankas, tai ji vis mėtydavo kamuolį.
Bet galėjo pavilioti ir kokia kita sporto šaka, kodėl taip nenutiko? „Kol dar nebuvo mano amžiaus krepšinio grupės, tuomet lankiau futbolą. Dabar kartais irgi pažaidžiu, bet krepšiniui skiriu didesnį dėmesį“, – teigė Rokas. Justė pridūrė, jog jai taip pat futbolas visai patinka.
Beje, Rokas prasitarė, kad jam labai patinka žvejoti, tad ir per atostogas jis turės laiko pasimėgauti savo pomėgiu. Pasibaigus sezonui įprastai porą savaičių atsiranda laisvo laiko, vėliau vėl teks kibti į treniruotes ir savęs tobulinimą.
„Patinka ir man pažvejoti. Kažkuomet teko pagaudyti vėjažuvių, tuomet toji aistra žvejybai ir atsirado. O kai Rokas paaugo, tuomet jau ir vienas leidosi į žvejybą. Žinoma, juk prie jūros gyvename, kaip be žvejybos, – šyptelėjo Alvydas. – O ir senelis, žemaitiškai bočius, buvo užkietėjęs žvejys, bočiaus tėvukas buvo Šventosios žvejys, tad esu girdėjęs pasakojimų, kokias žuvis iš jūros traukdavo“.
Aurelija su Alvydu atskleidė, jog pastaruoju metu abu pamėgo ėjimą šiaurietiškomis lazdomis. Išeina jie po darbo, pavaikšto valandą ir jaučia ne tik didesnį energijos antplūdį, bet ir protas, atrodo, prašviesėja.

Nuo mažumės tiesdavo rankas į kamuolį
Artėjant atostogų metui, daugumai mintys ima suktis apie atostogas. Jociai papasakojo, jog kiek kitokios atostogos būdavo, kai vaikai dar buvo maži, tuomet dažnai kur nors išvykdavo visi drauge, dabar kartais to padaryti nebepavyksta. „Birželis dažnai būdavo laisvesnis, o liepą ir rugpjūtį vaikams tenka lankyti treniruotes. O šiemet, štai, Justė pateko į Lietuvos rinktinę, išvyksta į stovyklą. Teks atidėti planus paatostogauti. Vaikai – svarbiausi“, – šyptelėjo tėvai.
Paklausus, kažin kuriam labiau patinka krepšinis – Rokui ar Justei, abu jaunieji krepšininkai pateikė tą patį atsakymą: „Aišku, kad man“.
Kadangi tėvelis krepšiniu gyvena gerokai ilgiau nei mažosios atžalos, įdomu, ar tėtis nekritikuoja vaikų žaidimo? „Visko būna. Tai, kas gerai, ir taip aišku, o kas blogai, būna, jog pasakau, kur klaidas mačiau. Šiemet pradėjome varžybas filmuoti, tai gali ir patys savo klaidas pamatyti, – sakė tėtis. – Tačiau prisiminus, kokio jie amžiaus, tai juk nieko keisto, kad dar kažko nemoka. Viskas – prieš akis“.
„Mes pasidaliname, tėtis sportu rūpinasi, o mama – mokslu“, – pridūrė mama.
Paklausus tėvų, ar jie tikėjosi, kad abu vaikai pamėgs žaisti krepšinį, jie patikino, kad galvoję kiek kitaip. „Kad sūnus gali žaisti, nekilo abejonių, įprastai berniukai vis tiek sportuoja. O dukra, manėme, gal imsis kitokios veiklos. Gal prie meno bus linkusi. Tėtis svajojo, jog namie bus pastatytas pianinas ir Justė juo gros. Bet tokia svajonė neišsipildė“, – pasakojo Aurelija ir Alvydas, pasvarstę, kad gal išties genai padiktavo vaikams kelią, kuriuo žengti. Mat ne tik tėtis žaidžia krepšinį, ir jo brolis Evaldas Jocys taip pat, kuris pradžioje žaidė už Plungės komandą, vėliau karjerą pabaigė Palangos „Naglio“ komandoje.
„Tai mes vaikus dažnai vesdavomės į varžybas, nuo pat mažumės, ne tik į dėdės, kuris yra ir vaikų krikštatėvis, bet ir tėčio, jo draugų. Dar tik laukiausi Roko, o jau jis girdėdavo kamuolio bumbsėjimą. Tai mes ir juokdavomės, kad tikrai jau bus krepšininkas. Kai nusivesdavome jį į žaislų parduotuvę, klausdavome, ko nori, siūlydavome įvairius žaislus, o jis tik rankytes tiesdavo į kamuolį“, – prisiminė mama.

Atidavė duoklę Palangai ir tapo čempione
Justė šiemet žaidė „Jr. NBA Lietuva“ Palangos sporto centro komandoje. Ji buvo vienintelė mergaitė komandoje, taip buvo skatinama formuoti komandas – priimant daugiau mergaičių. O mergaitės, kaip pasakojo treneris Regimantas Juška, labai padėjo, kadangi mergaičių amžius galėjo būti vyresnis nei berniukų, jos buvo stipresnė parama komandoms. Tad Justė tapo komandos dalimi. Vienintelė. Paklausus, kodėl nebuvo pasiūlyta prisijungti daugiau mergaičių, Justė atviravo, kad tiesiog nebuvo kam siūlyti. O treneris, žinodamas, kad Justė žaidžia Klaipėdoje, visgi paskatino ją jungtis, prašydamas atiduoti duoklę Palangai. Ir atidavė ji duoklę su kaupu. Palangos sporto centro komanda tapo čempione.
„Pernai taip pat dalyvavome, bet taip nepasisekė, o šiemet nusišypsojo sėkmė“, – prisiminė pergalę Justė.
Paklausti, ar patinka kurie žymūs pasaulio krepšininkai, žaidžiantys gal ir NBA, Rokas atskleidė, kad jam patinka Lebronas Džeimsas, o Justė labiau seka lietuvio Luko Lekavičiaus karjerą. O štai moterų krepšininkių ji nelabai sekanti.

Švenčių tikslas – pabūti drauge
Tėvai pripažino, kad nepraleidžiantys nei vienų vaikų varžybų, o jeigu vyksta vienu metu, tuomet pasidalina, kuris kur dalyvaus. Jaunieji krepšininkai sakė, kad tėvai, kažkur įsitaisę tarp žiūrovų, jiems įtampos nekelia, priešingai, tai tik suteikia daugiau energijos.
O po varžybų įprastai šeima turi tradiciją nuvykti į piceriją. Ir kartais net ne dėl to, jog norisi švęsti pergalę, kartais norisi numalšinti bendru pabuvimu ir nesėkmę. „Visokių dienų gi varžybose būna. Kartais pritrūksta tiek nedaug, nekrenta kamuolys ir tiek, nieko nepadarysi“, – pripažino šeima.
Tradicijų darni šeima turi ne tik po varžybų. Artėjant Vaikų gynimo ir Tėvo dienai jų mintys jau keliauja link Plungės, kur ir ketina vykti. „Minėdami Tėčio dieną įprastai vykstame pas senelius, kad būtume visi kartu, ką nors pasigaminame ir tiesiog leidžiame laiką drauge. Tėvelio dienos niekada nepamirštame, kaip ir Mamos dienos, tomis dienomis skiriamas dėmesys tėvams. Taip ir vaikams bandome įskiepyti, kad tokių dienų nepamirštų ir tai būtų proga susiburti visai šeimai drauge“, – pasakojo Aurelija. Jai antrino ir Alvydas, pridėjęs, kad visos svarbios šeimos šventės yra švenčiamos drauge. Tai – didžiausias džiaugsmas.