Jonas Piktuižis, pasiaukojęs Tėvynės laisvei, nusipelno Palangos garbės piliečio vardo

1963 metais pradėjau dirbti inžinieriaus pareigose tuometinėje Vietinio ūkio valdyboje. Peržiūrėdamas miesto komunikacijų schemas atkreipiau dėmesį, kad viena nedidelė gatvelė pavadinta Piktuižio vardu. Pokaryje pirmosios komunikacijų tinklų schemos buvo klojamos ant planų su dar nepakeistais senaisiais gatvių vardais. Mintyse kilo klausimas: kas buvo Piktuižis? Kuo jis svarbus Palangai, kad jo vardas suteiktas miesto gatvei?

Pasidomėjau žmogaus likimu
Paklausiau kažkurio seno palangiškio ir gavau atsakymą, kad Jonas Piktuižis buvo nepriklausomybės karų savanoris ir žuvęs fronte su bolševikais. Tokio atsakymo man tuomet pakako.
1990 metais, einant į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, parašiau straipsnelį į Kretingos laikraštį „Švyturys“ (Palanga savo laikraščio dar neturėjo), kviesdamas atkurti senuosius miesto gatvių pavadinimus. Be kitų senųjų gatvėvardžių paminėjau ir Piktuižio gatvę, primindamas tai ką aš težinojau, kad jis buvęs Lietuvos savanoris, žuvęs kovose su raudonarmiečiais.
Netrukus man telefonu paskambino buvusi bendradarbė dar iš darbo Vietinio ūkio valdyboje laikų Danutė Tiknienė ir pasakė, kad jos motina Augutienė yra Jono Piktuižio sesuo, davė telefono numerį.
Telefonu pasikalbėjau su Augutiene, ji pasakė, kad brolis žuvo apie 1920-ius metus ir yra palaidotas kažkur Giedraičiuose. Palaidojimo vietos šeimos nariai nebuvo aplankę.
Praėjus daugiau kaip 20 metų prabilo mano sąžinė: kodėl aš net du kartus susitikęs su svarbiu Palangos istorijai vardu neišsiaiškinau iki detalių žuvusio už laisvę ir nepriklausomybę jaunuolio biografijos, žūties aplinkybių, kai dar buvo gyvi Joną Piktuižį ir jo šeimą pažinoję žmonės, artimieji. Nutariau pamėginti surinkti informaciją, tą, kurią dar galėsiu gauti.
Augutienė jau mirusi prieš dešimtmetį, dukterėčia Danutė Augutytė-Tiknienė mirė šių metų birželį.
Pavyko atkurti tik kovų ir žūties aplinkybes, tačiau yra daug nesutapimų, klausimų, kuriuos dar reikėtų aiškintis. Tai, ką čia galiu pateikti, surinkau iš daugelio asmenų ir jiems nuoširdžiai dėkoju: Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus specialistams, Molėtų rajono Giedraičių miestelio seniūnui Vytautui Valansevičiui, Ukmergės rajono Želvos miestelio seniūnui Kęstučiui Mikalajūnui, Želvos Šv.Ignaco Lojolos bažnyčios parapijos klebonui Petrui Avižieniui, Želvos vid. mokyklos istorijos mokytojui Edmundui Jankūnui.

Gimė Palangos valsčiuje
Jonas Piktuižis gimė 1901 m. balandžio 5 d., Užpelkių kaime, Palangos valsčiuje. Nepavyko gauti duomenų apie šeimą, jų gyvenimą, nežinoma kada atsikėlė gyventi į Palangą.
1919 metų sausio 19 dieną įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, po neilgai trukusio karinio parengimo Kretingoje jam suteikiamas jaunesniojo puskarininkio laipsnis ir pasiunčiamas į rytų Lietuvoje vykstančius kovų veiksmus su lenkų generolo Liuciano Želigovskio kariauna. Čia paskiriamas į 2-jį pėstininkų pulką skyrininku.
1920 metai lietuvių kariams buvo labai sunkūs, P.O.W. kariauna buvo remiama Lenkijos centrinės valdžios, geriau ginkluota ir gausesnė. Širvintų-Giedraičių fronte teko atsitraukti atiduodant Giedraičius ir kitus pafrontės kaimus. Lietuvos diplomatai apeliavo į Tautų Sąjungos galingųjų sąžines prašymais ir reikalavimais sustabdyti lenkų invaziją, tačiau šie buvo palankiau nusiteikę Lenkijos interesams bei jų argumentams.
1920 metų lapkritį į Kauną atvyko Tautų Sąjungos misija su užduotimi nutraukti tolesnius karo veiksmus ir nustatyti demarkacinę liniją, kuri žymėtų valstybių sienas tol, kol diplomatai galutinai susitars ir bus pasirašyta taikos sutartis.
Išsekinta L.Želigovskio kariauna buvo jau gerokai nusilpusi ir Lenkija spaudė TS misiją kuo greičiau nutraukti kovas dabartinėje linijoje.
Lietuviai manė kitaip, jie siekė atsiimti buvusias pozicijas. Kariniame pasitarime 7-jo pėstininkų pulko 3-jo bataliono vadas leitenantas Teodoras Balnas pasiūlė planą nedidelei rinktinei užklupti nelaukiančius lenkus nakties metu ir pasiekti pergalę. Planui pritarta ir lapkričio 18 dieną apie 200 mirčiai pasiruošusių narsuolių, savanorių iš įvairių pulkų, nakties žygyje pasiekė įspūdingą pergalę – nelaisvėn paėmė brigados ir vieno pulko štabus, daug amunicijos ginkluotės. Neturime duomenų ar tame išpuolyje dalyvavo palangiškis.
Į frontą skubiai atvyko armijos vadas gen. Silvestras Žukauskas ir davė įsakymą pulti visu frontu.

Vyko nuožmios kovos
Vyko labai nuožmios kovos, karius į atakas kėlė karininkai, jiems žuvus vietas atakų smaigaliuose užimdavo puskarininkiai. Želgovskininkai traukėsi visu frontu, atiduodami lietuviams užgrobtas teritorijas. Tuo tarpu Lenkijos diplomatai atkakliai atakavo Tautų Sąjungos delegaciją, reikalaudami nedelsiant stabdyti karo veiksmus ir įpareigoti Lietuvą atitraukti karius į lapkričio 17 dienos pozicijas. TS delegatai priekaištavo armijos vadui už lapkričio 20-21 d. puolimus. Generolas S.Žukauskas aiškino, kad puolimas įvyko spontaniškai ir jis negalėjo jo sustabdyti ir buvo kategoriškas dėl atidavimo krauju atsikariautas žemes.
Galutinai demarkacinė linija buvo nustatyta pagal lapkričio 21 d. fronto liniją ir karo veiksmai sustabdyti.
Lapkričio 20-21 dienų kovose Giedraičių laukuose krito 25 kariai – 5 karininkai, 1 viršila, 7 puskarininkiai ir 11 eilinių. Deja, kokiomis aplinkybėmis žuvo mūsų didvyris, nustatyti kol kas negalėjau. Giedraičių vidurinė mokykla įsteigusi miestelio muziejų ir yra surinkusi daug medžiagos apie nepriklausomybės ir laisvės gynimo kovas, tačiau mokykla muziejų perduoda miestelio bendruomenei, o visa medžiaga ir eksponatai sukrauti į dėžes ir laukia, kol bus baigtas naujų patalpų remontas. Taigi, ateityje gal gausime papildomos informacijos.
Kritę mūšio lauke kariai buvo palaidoti įvairiai, vienų palaikus pasiėmė artimieji, kiti buvo palaidoti arčiausiai žūties vietovės esančiose kapinėse.
Jonas Piktuižis palaidotas Ukmergės rajono Želvos miestelio Šv.Ignaco Lojolos bažnyčios šventoriuje. Laidojimo apeigos vyko labai iškilmingai, pasak mokytojo Edmundo Jankūno, dalyvavo ne tik visi Želvos miestelio gyventojai (tuo metu Želvoje gyveno 660 žmonių), bet atvyko daug žmonių iš apylinkių kaimų, iš viso palaidojimo ceremonijoje meldėsi apie tūkstantis tikinčiųjų.
Želvos bažnyčios šventoriuje palaidoti aštuoni kariai, du iš žuvusiųjų neidentifikuoti – nežinomi kareiviai. Vieno iš jų palaikai 1934 m. lapkričio 23 d. perlaidoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie paminklo „Žuvusiems už laisvę“.
Minint Širvintų-Giedraičių kautynių 10 metų sukaktį Želvos bažnyčios šventoriuje pastatyti paminkliniai kryžiai su žuvusiųjų pavardėmis ir pastatytas paminklas su devizu – „Žuvome, kad būtumėt laisvi“. Betoniniai kryžiai ir paminklas jau ganėtinai apirę, prašosi restauravimo.

Būtų Palangos garbės reikalas
Jeigu Ukmergės savivaldybė ryžtųsi imtis restauravimo, manau, kad Palangos garbės reikalas būtų prisidėti savo įnašu.
Dar viena mįslė – kaip įvyko klaida, kad J.Piktuižis paminkliniame kryžiuje pavadintas Jonu Piktuiža.
1928 m. pagal garsaus Giedraičių kraštiečio, dailininko Antano Jaroševičiaus (1870-1956) projektą pastatytas memorialas „Karžygiams žuvusiems už laisvę 1920 m.“. 1929 metais prie paminklo pritvirtinta Kauno geležinkelio dirbtuvėse atlieta ketaus lenta su įrašu „Garbingai mirę Giedraičių laukuose už Tėvynės laisvę 9 pėstininkų D.L.K.Algirdo pulko kariai 1920 m.“
Paminklo lentoje paminėtos 25 žuvusiųjų pavardės su ta pačia klaida kaip ir Želvoje – Jonas Piktuiža.
Paminėtina, kad sovietmečiu memorialas išliko, dar daugiau – 1970 metais paminklas restauruotas valstybės lėšomis. Seniūnas mano, kad paminklą gelbėjo du aspektai; pirma – labai garsus autorius, valdžia bijojo pasauliui pasirodyti vandalais, antra – palaidoti kariai kovojo ne prieš bolševikus, o prieš lenkus.
1932 m. gegužės 14 d. išrašytas savanorio Jono Piktuižio mirties ir apdovanojimo medaliu pažymėjimas Nr.8407. Pažymėjimą ir medalį į Palangą atvežė Lietuvos Vyriausybės atstovai ir įteikė Jono motinai Katrei Piktužienei. Palangoje buvo surengtas iškilmingas žuvusiojo savanorio paminėjimas ir lenkta gatvelė nuo Vytauto g. (dabartinės Vasario 16 g. dalis) iki Kretingos g. (dab. Piktuižio g.) pašventinta Piktuižio vardu.
Likimo valia ir a.a. kraštotyrininkės Emilijos Adiklinės pastangų dėka minėtas pažymėjimas ir prie jo prisegtas medalis išlikę. Labai gaila, kad nežinoma kada ir pas ką garbinga mokytoja surado šią relikviją.
Jonas Piktuižis – jaunuolis vos atšventęs savo 19-jį gimtadienį pasiaukojo Tėvynei, padėjo ant jos aukuro patį brangiausią, ką begali turėti žmogus – savo gyvybę.
Palanga turėtų atitinkamai vertinti jauno žmogaus auką, koks turėtų būti tas įvertinimas būtina skubiai aptarti. Aš asmeniškai manau, kad būtina surinkti nedidelę delegaciją ir nuvykti aplankyti palaidojimo kapą Želvoje, aplankyti paminklą Giedraičiuose, susitikti su vietinės valdžios bei bažnyčių atstovais. Manau, apsilankymo dienai būtų gražu užsakyti Šv.Mišias už žuvusiuosius.
O aplankyti reikėtų lapkričio 20-21 dienomis.
Būtina pagalvoti apie informacinio akcento įrengimą Jono Piktuižio vardu pavadintoje gatvėje.
O gal šis savanoris nusipelnė ir Palangos garbės piliečio vardo?