Jauniausias Lietuvos automobilių lenktynių vicečempionas – šventojiškis T. Jurevičius

„Didžiausios svajonės – dalyvauti savo miesto 1000 km lenktynėse bei startuoti kokiame nors ne Lietuvos čempionate. Tačiau jei nerasime rėmėjų, vargu ar šioms svajonėms bus lemta išsipildyti“, – atsidūsta šventojiškis, Senosios gimnazijos vienuoliktokas Tomas Jurevičius, pernai tapęs jauniausiu šalies automobilių sporto istorijoje Lietuvos automobilių žiedinių lenktynių čempionato vicečempionu.

Prie vairo – nuo ketverių
Pirmą kartą Tomas prie kartingo vairo sėdo būdamas ketverių metų. Vaikystėje su tėvais gyveno Raudondvaryje, ten visai šalia buvo trasa, netoli – Kaunas su savosiomis lenktynių tradicijomis. Kaip pamena, sėdėdavo kartinge abu su tėčiu – jis, pasidėjęs kojas ant rėmų, padėdavo sūnui vairuoti: mažasis Tomas tik „gazą“ ir stabdžio pedalą spausdavo. Ir apskritai kiek save pamena, jautė potraukį mašinoms ir mašinytėms – galėdavo nuo ryto iki vakaro jomis žaisti.
Vėliau, kai jau pats galėdavo viską pasiekti ir vairuoti, tėtis Tomas Jurevičius nupirko sūnui pirmąjį kartingą. Prasidėjo treniruotės, pirmosios varžybos Kauno, Vilniaus trasose. Ir jau persikėlus į Šventąją tekdavo ten važinėtis į treniruotes: šiame Lietuvos pakrašty tokių galimybių, o ir tinkamų trasų, praktiškai nėra.
Pirmieji pasiekimai – nuo 2005-ųjų: Lietuvos kartingo čempionate užimta 1-oji vieta 5-tame etape, 2006-aisiais, 2007-aisiais ir 2008-iaisiais – Lietuvos kartingų žiemos taurės čempionas. Tiesa, kaip prisipažįsta lenktynininkas, 2008-ieji buvę itin sudėtingi metai: Tomas perėjo į pajėgesnę kategoriją, kurioje, pats būdamas 12 metų, varžėsi su šešiolikmečiais. Tad ir pasiekimai, jo vertinimu, nebuvo tokie aukšti. Bet jau 2009-aisiais jis tapo Lietuvos čempionu (Rotax Junior), Latvijos vicečempionu, laimėjo „ArtKart“ taurę, Europos kartingų čempionate tarp 56 dalyvių buvo 22, Pasaulio kartingų čempionate tarp 89 sportininkų – 32. 2010-aisiais laimėta U-18 FIM Taurė, o kiek kartų dalyvauta Lietuvos bei Baltijos šalių kartingo čempionatuose Tomas jau nebeskaičiuoja.

Brangus sportas
Paklaustas, kas sunkiausia yra besirengiant varžyboms bei dalyvaujant jose, Tomas akcentuoja ne paties lenktyniavimo subtilumus. Sunkiausia, deja deja, rasti rėmėjų. Vien dalyvavimas varžybose kainuoja nuo 5 tūkst. Lt Lietuvos čempionatuose, iki 15 tūkst. Lt  Baltijos šalių bei kituose tarptautinėse varžybose. O neturint rėmėjų, tenka verstis savomis lėšomis.
„Brangus šis sportas. Juolab, kad ir pats kartingas kainuoja, ir jo priežiūra. Dabar lėšų reikia dar daugiau“, – atsidūsta nuo 2011 m. prie BMW vairo persėdęs ir jau automobilių lenktynėse dalyvaujantis sportininkas.
O ar niekada nebuvo kilusi mintis pereiti į kitą sporto šaką, tarkim, į itin populiarų Lietuvoje krepšinį ar futbolą? „Kartais man užduoda tokį klausimą, ypač pastaraisiais metais, kai mano ūgis viršijo 190 cm, – šypsosi Tomas. – Savo malonumui pažaisti, kad ir krepšinį – kodėl gi ne. Tačiau rimčiau jį žaisti neturiu noro. Gal kad toks komandinis žaidimas, koks yra krepšinyje, man nelabai patinka: nors ir yra komanda, kiekvienas stengiasi dėl savo asmeninių rezultatų, kiekvienas nori gauti kamuolį ir pelnyti kuo daugiau taškų. O automobilių lenktynėse – aš dabar priklausau „Bauer Racing“ komandai, – kiekvieno sportininko rezultatas yra visos komandos laimėjimas, visi nori padėti vieni kitiems, nėra savanaudiškumo“.
Tiesa, kalbant apie paties Tomo „komandą“ – ji labai nedidelė: jis pats ir automobilio technine būkle besirūpinantis tėtis. Sportininkas prisimena, kaip važiuodavo į didesnes kartingų varžybas: jis ir tėtis – mikroautobusu, kiti – „fūromis“, lydimi technikų, mechanikų, psichologų, gydytojų, instruktorių...
Bet ir be visų šių pagalbininkų mikroautobusiuku atvažiavęs lenktynininkas skindavo laurus. Kas vedė į pergales: talentas, darbas, ar ir talentas, ir darbas, ir meilė šiai sporto šakai? „Niekada nepasiduodavome, visą laiką kovodavome iki galo. Tad tos pergalės, turbūt, tam tikras atlygis už ryžtą. Juk visko buvo: ir nusivylimų, ir ašarų, ir pykčio. Bet ir džiaugsmo, laimės, šypsenų, – sako Tomas, pridūręs, jog jis jaučia turįs talentą, nors tėtis ne visada su tuo sutinka. – Jis, turbūt, nenori, kad vaikščiočiau užrietęs nosį. Nors aš ir pats nelinkęs didžiuotis. Tačiau per tuos metus įgijau patirties, ir žinau, jog galiu ir dar daugiau, ir sugebu tai, ką ne visi vairuotojai gali“.
Grįžtant į pradžių pradžią: ar prisimena Tomas pačias pirmas savo lenktynes?
„Prisimenu. Tai buvo 2004-ųjų pavasario pabaigoje, tuomet vyko Lietuvos kartingų čempionatas. Važiavau jauniausių klasėje, atvažiavau ketvirtas. Nieko įspūdingo...“, – prisiminė lenktynininkas, pridūręs, jog dar anksčiau dalyvaudavęs žiemos čempionatuose. Žiemą važiuoti esą tiek itin sudėtinga, tiek smagu: geriau pajunti kartingą, geriau suvoki, kaip jį valdyti, greičiau perpranti visas subtilybes – išmokęs važiuoti žiemą, kai mašina slysta, geriau ją jauti ir važiuodamas sausu keliu ar asfaltu.

Lietuvos vicečempionas
Kaip jau minėjome, nuo 2011-ųjų Tomas persėdo prie automobilio BMW vairo ir du sezonus dalyvaudavo vadinamose minižiedinėse lenktynėse. 2011-aisiais jis buvo daugkartinis šių lenktynių prizininkas RWD klasėje, kitąmet iškovojo čempionato bronzą. Pasibaigus 2012-ųjų sezonui, pirmasis lenktyninis automobilis buvo parduotas, ir įsigytas galingesnis, pasak lenktynininko, didesnį potencialą turintis BMW E-30 325. Su juo 2013-aisiais T. Jurevičius perėjo lenktyniauti į aukščiausią lygą šalyje – Lietuvos čempionatą bei galingiausią klasę – A2000+.
Ir – istorinis pasiekimas: pernai T. Jurevičius tapo Lietuvos automobilių žiedinių lenktynių čempionato vicečempionas. Pasiekimas istorinis, nes Tomas – ne tik jauniausiais kada nors kartu su Lietuvos lenktynininkų elitu startavęs sportininkas (iki šiol jauniausi būdavo apie 30 metų), bet ir jauniausias šalies automobilių sporto istorijoje Lietuvos vicečempionas. Sidabrą lenktynininkas pelnė neturėdamas net aštuoniolikos metų.
Kaip sako sportininkas, matyt, neveltui tiek tėvas, tiek senelis kartais pajuokauja, kad jam persidavė senelio brolio, legendinio lenktynininko A. Jurevičiaus, skynusio laurus kartu su S. Brundza bei S. Girdausku, genai.

Dovana Tėvo dienai
Aukščiausioje Lietuvos lygoje 2013-aisiais startavusiam T. Jurevičiui labiausiai atminty įstrigo pirmosios lenktynės, vykusios gegužės 31 – birželio 1 dienomis. Pirmąją lenktynių dieną Tomui nepasisekė: pirmojo važiavimo metu perkaito ir sprogo automobilio variklis, tad antrajame etape lenktynininkas dalyvauti negalėjo.
„Nervinomės visą dieną ir aš, ir tėtis. Jis skambinėjo visur, kur tik įmanoma, ieškodamas naujo variklio. Rado Klaipėdoje, o varžybos vyko Kaune. Pernakt – iki penktos ryto – tėtis keitė variklį. Mane buvo išsiuntęs išsimiegoti. Ryte tėčio bičiulis veža mane į lenktynes, ir klausia: „Ar žinai, kad šiandien Tėvo diena? Ar pasveikinai tėtį?“ „Nežinojau, tai ir nepasveikinau. Pasveikinsiu, kai lenktynes laimėsiu“, – pusiau rimtai, pusiau juokais pasakiau. Atvažiuojam į garažą, tėtis, nuo nemigos net pajuodęs, pila tepalą į naują variklį. Ir – ką jūs manot? Pirmame važiavime buvau antras. Išsirikiavome antrojo važiavimo startui, žiūrime – lietaus debesis pareina. O visų automobilių padangos sausai dangai skirtos. Po antrojo rato pasipylė liūtis – per 10 metrų nieko nematyti. Greičiai tiesiojoje – apie 200 km/h siekia, teko sumažinti iki 160. Įvažiuoju į posūkį, jaučiu, padangos nebesukimba su danga. Laukiu, kol varžybas stabdys, bet vis nesustabdo. Privažiavau vieną sudėtingiausių trasos posūkių ir apskritai pačią bjauriausią vietą, kurioje, jeigu trinktelėtum į bortą, greičiausiai perskristum jį ir nusiristum šlaitu žemyn... numečiau greitį iki 80 km/h, tik staiga jaučiu smūgį į automobilio galą. Ir imu suktis. Ką daryti – nežinau, užsimerkiau, laikausi vairo. Jaučiu, kaip ratai nuo asfalto ant žvyro peršoka. Ir – bumbt... Sustojau pačioj baisiausioje trasos vietoje, pro kurią kaskart važiuodamas galvodavau: neduok Dieve, jei kas čia atsitiktų. Pramerkiu akis, matau, teisėjai raudonom vėliavėlėm mojuoja, stabdo varžybas. Atsisegiau saugos diržus, rengiuosi lipti iš automobilio. Tik topt galvon mintis: ką aš darau? Juk jeigu varžybos sustabdytos, bus pakartotinas startas. Ir aš galiu vėl pradėti lenktynes. Kažkokiu būdu pavyko išsikapstyti iš žvyro, nuvažiuoti pasikeisti padangas. Ir laimėti važiavimą. Tokią tai stebuklingą dovaną padovanojau tėčiui Tėvo dienos proga“, – pasakojo Tomas.
Džiaugsmo ašarų būta ir 2012-aisiais, kai pirmą kartą laimėtas vienas iš dviejų važiavimų minižiedinių lenktynių čempionate. „Nors tai tebuvo vienas važiavimas, bet pirmasis, kurį laimėjau naujoje klasėje“, – prisimena lenktynininkas, pridūręs, kad ne tada, kai laimi, užplūsta adrenalinas, o tada, kai sėdi automobilyje prie starto linijos ir lauki, kol užges raudonos šviesos ir bus leista startuoti. Tada net vairą laikančios rankos dreba. Bet tik šviesoforui užgesus, visi drebuliai praeina.

„Lietaus žmogus“
Kurie iš iškovotųjų titulų Tomui mieliausi? „Kuo geresnis pasiekimas, tuo didesnis džiaugsmas, – sako Tomas. – Nors man labiausiai prie širdies visos žiemos lenktynės ir jose pasiekti laimėjimai. Žiema yra žiema, važiuoti labai sunku. O maloniausia tai, kad technika žiemos lenktynėse lemia tik 10 proc., o 90 proc. priklauso nuo tavo paties meistriškumo: kaip tu valdai techniką. Žiemos taurės čempionate visi sportininkai – iš aukščiausios lygos, išbando save ant sniego, o jei žiema tokia kaip šiemet – vadinamoje šlapioje trasoje“.
Beje, lenktynininkui itin sekasi rungtyniauti toli gražu ne visų sportininkų mėgstamoje „šlapioje“ trasoje, kitaip tariant, lyjant lietui ar po jo dar nespėjus išdžiūti dangai.
„Mane juokais vadina lietaus žmogumi, nes „šlapioje“ trasoje labiausiai sekasi važiuoti. Retai kas su manimi rimčiau kovoja“, – šypteli T. Jurevičius.
Paklaustas apie planus bei svajones, lenktynininkas skaudžiai atsidūsta: „Visi planai, visos svajonės atsiremia į lėšas. Šiai dienai mūsų su tėčiu svajonė – dalyvauti bent viename iš rimtesnių ne Lietuvos čempionatų. Bet jei nerasime, kas mus paremtų – tokios galimybės neturėsime. Na, nebent būtų galima išsinuomoti automobilį ir dalyvauti lenktynėse vien savo malonumui. Dar viena svajonė – savo mieste 1000 km lenktynėse dalyvauti. Tiesa, vadinamose istorinėse dalyvavau, tačiau nelabai sėkmingai. Nors kvalifikacijoje buvau tarp prizininkų, dėl vadinamųjų „kontaktų“ buvau nukritęs į devintąją vietą, pačias lenktynes baigiau ketvirtas“.
O ne lenktynių trasoje prie vairo – ar mėgsta Tomas greitį? „Negaliu į šį klausimą atsakyti – dar neturiu teisių“, – nusijuokia Lietuvos vicečempionas.