Ilonai Pociuvienei pasenti neleidžia mokiniai ir atsakomybė bendruomenei bei miestui

Kai jau naktį po rinkimų į miesto Tarybą praėjusių metų kovą Ilona Pociuvienė, kuri Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Palangos skyriaus rinkimų sąraše buvo nieko viltingo nežadančioje 26 vietoje, gavo tekstinę žinutę-sveikinimą iš sūnaus – „Mamyte, sveikinu!“, pirmoji aplankiusi mintis buvo, kad vaikas sumaišė adresatą.

Žinia buvo labai netikėta
„Pamaniau, kad sūnus senelei sveikinimą skyrė, nes ji tądien šventė gimtadienį“, – šyptelėjo Palangos miesto savivaldybės Tarybos narė I. Pociuvienė. Bet kai po kelių valandų, paryčiais, pažadino buvusio mokinio iš Palangos senosios gimnazijos, dabar studijuojančio Prancūzijoje, sveikinimas telefonu, jam Ilona brūkštelėjo: „Su kuo sveikini?“ Netrukus iš Prancūzijos atskriejo nauja žinutė: „Mokytoja, jūs nieko nežinote?“ Buvusio mokinio žinutė netrukus galutinai išblaškė I. Pociuvienės mintis: „Jūs išrinkta į Palangos miesto Tarybą. Sveikinu!”
Jau beveik metus miesto politikoje dalyvaujanti istorijos mokytoja-politikė prisipažįsta, kad kitądien po rinkimų, rinkėjams parodžius milžinišką pasitikėjimą – po konservatorių rinkiminio sąrašo reitingavimo I. Pociuvienė pakilo iš 26-osios į 12-ąją vietą – sėdėjo ir mąstė: „Kaip tinkamai vykdyti Tarybos narės pareigas? Kaip pasirengti? Kaip nenuvilti pasitikėjimą parodžiusių rinkėjų ir TS-LKD skyriaus?“
I. Pociuvienė nebijo prisipažinti, kad nors jai žodis „perfekcionistė“ ir nelabai patinka, bet ji kelianti sau, kaip ir kitiems aukštus reikalavimus, dėl to ir toks susirūpinimas naujomis pareigomis. „Žinote, net ir gimnazijoje, nors jau ir esu išdirbusi visose miesto mokyklose 31 metus, kai tenka dabar su moksleiviais organizuoti kokį nors renginį gimnazijoje ar ruošti projektinį darbą, stropiai tam rengiuosi, išgyvenu. O ką jau kalbėti apie darbą miesto Taryboje, kur reikia gerų žinių apie administravimą, finansus, kitus dalykus“, – sakė redakcijos viešnia.
Pasiteiravus, kokios rinkėjų grupės dėka ji buvo taip aukštai kilstelėta, I. Pociuvienė trumpam susimąsto: „,Manau, kad mano kolegos, švietimiečiai, mane itin palaikė. Dėl to labai malonu, norėčiau pateisinti jų pasitikėjimą“.

Nepuoselėjo minčių tapti istorijos mokytoja
„Tiesą pasakius, aš net neplanavau tapti istorijos mokytoja – mokytojos profesiją pasirinkau visai atsitiktinai“, – jau pačioje pokalbio redakcijoje pradžioje nustebino ponia Ilona. Dar labiau apstulbino jos kitas prisipažinimas: „Buvau „sunki“ mokinė“.
Ilonos pomėgį istorijai vaikystėje rodė jos siekis viską archyvuoti. Laikraščių, laiškų, žurnalų archyvai pirmiausia kilo senelių namuose. Anot pašnekovės, ne tik seneliai, bet ir proseneliai buvę palangiškiai. „Net ir dabar sandėlyje turime kalnus sukauptų senų žurnalų ir laikraščių – vis ranka nedrįsta jų išmesti“, – I. Pociuvienė pasakojo.
Bet skrupulingai į krūveles spaudos leidinius ir šeimos archyvą dėliojanti mergaitė anaiptol nebuvo kruopšti mokinė. „Buvau labai nepaklusni mokinė. Labai maištinga, priešgyniaujanti, – šypteli pašnekovė. – Jeigu būčiau tuomet pasakiusi savo pedagogams, kad ketinu tapti mokytoja, jie, matyt, būtų nusijuokę ir parašę mano charakteristikoje, kad negaliu būti mokytoja“.
I. Pociuvienė baigė pirmąją vidurinę mokyklą, kuri anksčiau vadinosi Mečislovo Gedvilo vidurine mokykla. Buvo 1980-ieji.
„Matyt, kad buvau priešgyna, panorau visiems – ir sau, pirmiausia – įrodyti, kad galiu pasiekti, ką esu sugalvojusi: tapti mokytoja. Bet, ko gero, tik per pirmąją praktiką trečiame kurse Vilniaus pedagoginiame institute supratau, kad sėdžiu tinkamame vežime“, – prisimena I. Pociuvienė.

Pasirinkimą pakeitė apsilankymas dėl medicininės pažymos
Ji atskleidė, kad istorija nebuvusi jos pirmasis pasirinkimas. „Kas prisimena 1980-uosius, supras mane. Iki Sąjūdžio dar buvo labai toli. Istorija buvo dėstoma iškreipta. Rusų kalba buvo populiari ir jos mokymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Klasės buvo skaidomos į mažesnes dalis, ypač rusų kalbos. Ir aš pirmiausia norėjau tapti rusų kalbos mokytoja. Bet kai, baigdama mokyklą ir ruošdamasi stojamiesiems egzaminams nuėjau pas vieną šviesios atminties Palangos gydytoją medicininės pažymos, jis mane labai išbarė, kad renkuosi rusų kalbą“, – atskleidė I. Pociuvienė.
Ryškų pėdsaką kurorto visuomeniname gyvenime palikę gydytojas priekaištavo vos aštuoniolikos sulaukusiai Ilonai, kad ji, girdi, nepatriotiška ir nemylinti Lietuvos. „Žiūrėjau į jį didelėmis akimis. Nebuvau naivi mergaitė: mano tėvai, seneliai, kaip sakiau, senieji palangiškiai, o tėčio sesuo buvo tremty – namuose girdėdavau tikrąją Lietuvos istoriją, net mokykloje paprieštaraudavau istorijos mokytojams. Bet tas labai mano gerbiamas medikas mane įtikino: atsisakiau minties studijuoti rusų kalbą. Kadangi man ir istorija buvo prie širdies, nors nemaniau, kad ją galiu paversti savo profesija, pasiryžau ją studijuoti“, – atvertė dar vieną gyvenimo puslapį pašnekovė.

31 metų darbo patirtis
I. Pociuvienės 31 metai darbo kurorto mokyklose ją nuvedė į visas tris miesto pagrindinio lavinimo mokyklas – 1985 metais pradėjo dirbti 2-oje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau buvo pervadinta į Vlado Jurgučio pagrindinę mokyklą. Jos buvusį ilgametį direktorių Joną Brazdžionį ji prisimena su didele pagarba. Vėliau keliai nuvedė į „Baltijos“ pagrindinę mokyklą, o Palangos senojoje gimnazijoje istorikė jau darbuojasi 5 metus.
Pasiteiravus, kam lengviausia dėstyti istoriją, I. Pociuvienė atsakymu neabejoja: „Visiems dėstyti nėra lengva, bet, atvirai kalbant, nesusidūriau su mokiniais, kuriuos mokyti būtų sunku. Tik reikia kiekvienai mokinių amžiaus grupei parinkti tinkamus būdus, kaip sudominti istorija, kaip paskatinti mokinius mąstyti ir suprasti, kad praeities žinojimas leis geriau orientuotis šiandieniniame pasaulyje“, – dėstė I. Pociuvienė.
Vis tik ji sutinka, kad lengviausiai dėstyti gimnazijoje, ypač abiturientams. Mat šie – motyvuoti, besirengiantys naujam gyvenimo keliui ir labiau atsakingi.
„Gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Tik labai geras išsilavinimas gali suteikti profesinės veiklos ir karjeros perspektyvą. Didžioji dalis abiturientų tai gerai suvokia ir daug investuoja į save, savo žinias“, – pabrėžia pašnekovė.
Kai aplinkui žmonės paaimanuoja, kad mokiniai šiandien – nedisciplinuoti, mažai motyvuoti ir nėra itin atsakingi, I. Pociuvienė purto galvą: „Ne, tai – netiesa. Šiandien didžioji dalis jaunimo yra ypač gabūs, talentingi ir pasirengę savarankiškam gyvenimui“.
Nors jau įžengėme į 27-uosius Nepriklausomybės metus ir, regis, istorijos mokytojui turėtų būti itin lengva demokratinėje laisvoje valstybėje dėstyti istoriją, Palangos senosios gimnazijos mokytoja pastebi, kad taip nėra. „Išties, kiek šiandien yra literatūros, šaltinių – tradicinių ir teikiamų interneto – domėtis istorija, niekada anksčiau tiek nebuvo, bet vis tik istorijoje yra nemažai įvykių, kurie iki šiol sulaukia prieštaringų vertinimų. Tai – natūralu. Į mokyklą vaikai atsineša namuose suformuotą nuomonę, dėl to diskutuojame, rengiame debatus, mokiniai turi mokytis reikšti savo nuomonę, mintis, jas argumentuoti, – įsitikinusi I. Pociuvienė. – Bet abiturientų nebijau įspėti: „Pamokoje išreikškite savo nuomonę, bet ne egzamine“.
Anot jos, dar gyvi seneliai yra geriausi Lietuvos istorijos liudininkai ir jos mokytojai, bet bėda, pastebi istorikė, kad šiandien labai trūksta bendravimo tarp kartų.

Sekasi mokinius sudominti istorija
„Kai mokslo metų pradžioje naujos klasės paklausiu, kiek mokinių joje išties domisi istorija, pakyla vos keletas rankų. Bet po kelių mėnesių jų jau gerokai daugiau. Tai – didelis darbo įvertinimas“, – pastebėjo pašnekovė.
Neretai smalsūs mokiniai pasiteirauja savo istorijos mokytojos, ar ji dirbanti svajonių darbą. I. Pociuvienė į tai atsako klausimu: „O kaip jums atrodo?“
„Sakytumėme, kad taip“, – išgirsta atsakant mokinius.
„Taip, išties, dirbu mėgiamą darbą“, – prisipažįsta I. Pociuvienė.
Ilonos ir mokinių ryšys – abipusis, pagrįstas pagarba ir pasitikėjimu. „Sąžiningai sakau: man atrodo, kad aš iš vaikų išmokstu daugiau nei jie iš manęs. Man mokiniai neleidžia pasenti, išsisemti“, – prisipažįsta istorikė.
Net ir su trijų dešimtmečių darbo patirtimi, ji kruopščiai ruošiasi kiekvienai pamokai. „Būna, kad pamokos viziją mintyse sudėlioju dar iki atsisėsdama prie darbo stalo. Žinoma, jeigu ateičiau į pamoką nepasiruošusi, mokiniai, ko gero, nepastebėtų to, bet sau to negaliu leisti“, – tvirtino I. Pociuvienė.

Ilgametė „Baltijos“ pagrindinės mokyklos profsąjungos pirmininkė
Dešimt metų vadovavusi mokytojų profsąjungai „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje, ji sielojasi dėl smukusio mokytojo profesijos prestižo: „Mokytojams keliami ypač dideli reikalavimai. O pradedantis dirbti jaunas mokytojas gauna algą, kuri yra vos šiek tiek didesnė už minimumą šalyje. Tai – negerai“, – įsitikinusi I. Pociuvienė, kuri yra Tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė.
Tarp didžiausių švietimo bėdų bendrojo lavinimo mokyklose ji įvardija ir itin išplėstas mokymo dalykų programas, dideles klases, nepakankamą mokinio krepšelį, inovacijų įdiegimą mokyklose ir sumenkusį ryšį tarp mokyklos ir mokinių tėvų. Bet labai smagu, kad Palangos mokyklose dirba puikūs pedagogai – gerbiantys ir savo profesiją, ir mokinius.
Energija trykštanti moteris dalyvauja Palangos moterų klubo „LIONS“ veikloje, vieną kadenciją buvo klubo prezidentė: „Klubo moterys užsiima labdaringa veikla. Tai nėra lengva veikla tik savo malonumui, bet suteikia didelį moralinį pasitenkinimą, kai žinai, kad kažkam padėjai, suteikei nors šiek tiek džiaugsmo“.

Komitete ir Taryboje darbas vyksta dalykiškai
Nors Tarybos narei imponuoja, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai puoselėja tradicines vertybes, o jos atstovai, atėję į valdžią kurorte, suteikė didelį impulsą Palangos vystymuisi, I. Pociuvienė politinę veiklą pradėjo Liberalų sąjūdžio Palangos skyriuje. „Kad tapau Tėvynės sąjungos nare, džiaugiuosi: niekada nepasigailėjau dėl tokio sprendimo, – pabrėžė I. Pociuvienė. – Man labai gražu matyti, kaip į skyriaus susirinkimus susirenka daug vyresnės kartos palangiškių, ateina jaunimo – vyksta gražus bendravimas tarp skirtingų kartų“.
Miesto Tarybos darbo „virtuvę“ iš arti jau neblogai pažįstanti politikė džiaugiasi, kad gali prisidėti prie miesto švietimo, kultūros ir sporto reikalų sprendimo. „Kai turime tokią daugumą Taryboje, visi sprendimai, reikalingi ir naudingi Palangai, priimami daug sparčiau. O svarbiausi darbai vyksta komitetuose. Ten aptariami sprendimų projektai, reiškiamos pastabos, pasiūlymai, – sakė I. Pociuvienė. – Džiugu matyti, kad Palanga neatpažįstamai pasikeitė per pastaruosius penkerius metus ir ruošiasi naujiems pokyčiams – nauji skrydžių maršrutai, naujų stambių poilsio ir sveikatingumo centrų statyba, kultūros ir sporto projektai privilios į Palangą ir daugiau turistų, sukurs naujų darbo vietų. Tada jau galima tikėtis, kad ir jaunimas noriai grįš į Palangą dirbti ir gyventi“.
Laisvą akimirką politikė stengiasi kuo dažniau aplankyti savo tėvelius – 85-erių tėtį ir 80 metų mamą. Abu – šviesūs, guvūs palangiškiai. Smagu, kad ir vyro tėveliai bei sesers šeima gyvena Palangoje. Tik vaikai įsikūrė Vilniuje. Bet kad abu vaikai – dukra Jurga ir sūnus Vytautas – nepakėlė sparnų ir nepaliko Lietuvos, I. Pociuvienė taip pat labai džiaugiasi. „Mūsų šeimoje yra keturios kartos ir labai dažnai, o per visas šventes būtinai, visi susirenkame, čia, Palangojje“, – sakė Tarybos narė.