Žmonių su psichine negalia pasigyrimas – mažiau apsilankymų ligoninėje

Negalią turintis žmogus dažnai tampa visuomenės atstumtuoju, jo vengiama ir vis dar sukama akis į šoną. Nors jau imamas reikšti kitoks požiūris į negalią – fizinę ar psichinę – turinčius žmones, specialiai vaikams kuriamos grupės tam, kad galėtų pilnavertiškai mokytis, stengiamasi priimti, neatsižvelgiant į negalią. Tačiau, kaip paminėjo Anė Petrikienė, Palangos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos pirmininkė, visgi labai juntamas neigiamas požiūris į šiuos žmones, todėl dažnai slepiami šeimose gimę vaikai, bijoma būti visuomenėje, jie nesijaučia jos dalimi, skaudžiausia, jog dažniausiai pasmerkiama visa šeima.

Atranda užsiėmimų malonumą

„Didžiausią dėmesį skiriam į betarpišką bendravimą su žmogum“, - sėkmingai veikiančios bendrijos tikslą įvardino A.Petrikienė. Pasak jos, bendravimo šiems žmonėms labai trūksta. Svarbu – neleisti užsisklęsti ir prarasti visišką susidomėjimą judėjimu, gyvenimu. Paskirtu laiku būtent šios misijos vykdyti kaskart atskuba į bendrijos patalpas keletas negalią turinčių palangiškių. Jie, būdami savame rate, sugeba atskleisti savo talentus ir juos mielai puoselėja.

„Pastaruoju metu visi uoliai įsisuko į siuvinėjimą. Kai visi susirinkę ima siuvinėt, tai musę praskrendant išgirstum“, - papasakojo apie savo globotinių užimtumą A.Petrikienė. Jiems padeda dvi specialistės – piešimo terapeutė ir rankdarbių užsiėmimo vadovė, kaip paminėjo A.Petrikienė, ypatingai gebanti uždegti idėjomis savuosius mokinius, kurie uoliai imasi visų darbų ir taip patiria malonumą, o tuo metu ir nesiblaško, sukaupia visą savo dėmesį į atliekamą darbą. „Žinoma, reikėtų daugiau specialistų, pavyzdžiui, nuolat besilankančių psichologo, psichiatro, tačiau mes negaunam pastovaus finansavimo, o savanoriai ilgai niekuomet neužsibūna – mėnesį ar du ir viskas. Dažnai nutinka taip, jog jie neištveria tokio darbo, pernelyg sunku būti ir bendrauti su tokiais žmonėmis, atrasti bendrą kalbą. Svarbu yra nežiūrėti į tokius žmones žeminančiai, bet negalima visiškai su jais ir susitapatinti“, - teigė A.Petrikienė, pati įkūrusi šią bendriją ir joje besisukanti 11 metų. Nevyriausybinę organizaciją remia Neįgaliųjų reikalų departamentas ir Palangos miesto savivaldybė, tačiau lėšų gaunama ne itin daug, o pabrangus maistui nebeįstengiama nusipirkti ir jo. „Netgi ir sumuštinių tepimas, arbatos darymasis skatina tarpusavio bendravimą, glaudesnį ryšį, todėl ir tai – svarbios susitikimų detalės“, - atskleidė pirmininkė.

Skatinami pokalbiai problemoms spręsti

Šiam tikslui – bendravimui ugdyti – pasitelkta ir savipagalbos grupė. „Jiems ypatingai palengvėja, išsikalbėjus apie slegiančias problemas. Pavyzdžiui, papasakojus, ką pasakė ar padarė kaimynė, išsako, ką norėtų padaryti, o jei ketinimai pasireiškia agresija, tenka aiškintis, jog vienaip ar kitaip daryti nedera. Su jais tenka bendrauti kaip su mažais vaikais, tačiau tokie pokalbiai labai padeda, savyje laikymas bet kokios problemos juk niekam nepadeda, ir sveikuosius pokalbiai gelbsti“, - apie susitikimų svarbą papasakojo A.Petrikienė. Žinoma, kaip pastebėjo pirmininkė, būna ir taip, jog susirinkę globotiniai ir susibara tarpusavyje, pasireiškia ligos priepuoliai. Tokiais atvejais svarbu kuo skubiau imtis reikiamų priemonių. „Kartais tenka padėti epilepsijos priepuolio metu ar tramdyti įsisiautėjusius, o ir į ligoninę ne kartą teko vežti iš susitikimo, visko pasitaiko, tad viskam turim būti pasiruošę“, - papasakojo A.Petrikienė.

Šeimos palaikymas – svarbiausias

Pasak A.Petrikienės, jų sąrašuose 60 psichinę negalią turinčių žmonių, besilankančių drauge su šeimos nariais, iš jų 48 – su negalia, kiti – dirbantieji. „Svarbiausia yra rasti kalbą su šeima, tuomet turėsim ir žmogų. Šeimos palaikymas neįgaliesiems – labai svarbus, negalima paimti jo iš šeimos konteksto“, - paminėjo svarbią detalę A.Petrikienė. Daugeliui, pasak jos, sunku išdrįsti ateiti ir įsilieti į panašaus likimo bendražygių draugiją, tačiau daugumai ši vieta tampa mielesne nei namais. Jie atranda savo pomėgius, atsipalaiduoja, o didžiausias pasigyrimas tampa tas, jog ligoninėje per metus apsilanko kur kas mažiau kartų nei anksčiau. „Jei namuose kur kas dažniau pasireiškia įvairūs priepuoliai, nei kur kitur, vadinasi ir problema glūdi būtent ten, matyt, jaučiamas stresas ar įtampa, nesijaučia laimingi, kažko ypatingai trūksta“, - pažymėjo A.Petrikienė. Svarbiausia, pasak jos, žmonėms su negalia – jaustis saugiems, o tokiais pasijaučia, kuomet žino, jog turi, kur nueiti, kur visuomet laukiami. „Tokia vieta apskritai visiems žmonėms yra namai, kur nors išvykus visuomet jaučiamasi geriau, kuomet turi kur sugrįžti“, - konstatavo A.Petrikienė.

Ką žmonės pasakys?

„Į fizines negalias žiūrima kiek kitaip nei į psichines, visuomenės ypatingai neigiamas požiūris į psichinę negalią turinčius žmones, netgi medikų. Natūralu, jog bijodami susidurti su tuo, kai kurie žmonės slepia neįgalius vaikus, neleidžia jų į mokyklas. Pirmiausia kreiptinas dėmesys į tai, ką žmonės pasakys, o tik tuomet į vaikelį“, - skaudžią problemą įvardino A.Petrikienė.

Kaip papasakojo veikli moteris, jai mintis drauge su keletu mamų įkurti bendriją, skirtą neįgaliems vaikams, kilo tuomet, kai pamatė, jog tokiems vaikučiams visuomenėje augti nėra labai lengva. „Pati susidūriau su šia problema, su neigiamu požiūriu, nes auginau dukrelę, turinčią negalią. Todėl pastebėjau, jog nepalankiai žiūrima ne tik į vaikus, bet ir visą šeimą“, - prisiminė palangiškė. Tačiau, įsikūrus bendrijai, galiausiai liko tik ji viena. Tokia veikla, kaip paminėjo A.Petrikienė, nėra lengva: „Padirbęs kurį laiką, pats turi gauti pagalbą“.

Menkas finansavimas „kiša koją“

„Išties jaučiamės vieni, nes „kelią vis pastoja“ menkas finansavimas, o ir mūsų patalpos, kuriose glaudžiamės, labai prastos būklės. Kasmet mus aplieja vanduo, turim semti kibirais, neturim ypatingai reikalingų specialistų, tačiau visiškai atsisakyti šios veiklos nesinori vien dėl tų žmonių. Niekas nenori perimti ir iš manęs“, - kalbėjo A.Petrikienė, dirbanti itin geranoriškai vardan visuomenėje smerkiamų žmonių, o ir ji pati pripažino, jog susilaukia neigiamos reakcijos dėl savo puoselėjamos veiklos: „Dažnai išgirstu, jog turbūt ir aš esu tokia pati, jei dirbu su psichine negalia turinčiais žmonėmis“. Atsidavusi moteris siekia kuo labiau padėti tokiems žmonėms, juo labiau, jog žino, ką reiškia šeimoje turėti giminaitį su negalia, sutinka visus ne tik susitikimų metu, bet ir pati aplanko namuose bijančius pasirodyti visuomenėje. „Visuomet siūlau nors pabandyti ateiti, kad ir penkioms minutėms atsigerti arbatos, į mūsų susitikimus, jau vien išėjimas į lauką labai daug reiškia negalią turintiems žmonėms. Tuomet jie pamato, ką mes veikiam, kuo užsiimam, o gal sudomins“, - patarimais pasidalino A.Petrikienė.