Žemaitis atvers savo galeriją pasikalbėjęs su lietuvišku ąžuolu

Žemaitis iš Kiauleikių kaimo vieną dieną man visiškai galvą susuko. Kad suvokčiau, kur buvau buvus, teko nusipirkti butelį gero gruziniško vyno ir mintimis sugrįžti pas vieną keistuolį, kuris daro muziejinius daiktus ir kalbasi su ąžuolu.

Pažintis

Taigi, Kiauleikių kaimas, Vydmantai, Kretingos rajonas. Mano draugo vairuojamas automobilis, pravažiuodamas pro vietoj vartų stovinčius didžiulius akmenis, įsuka į atokiau kelio stovinčią sodybą. Išlipusi iš mašinos matau seną bakūžę, ant akmenų pastatytą, ir puse namo „įbridusį“ į prūdą pirties namelį, didžiulį plotą įvairiais medžiais bei krūmais apsodintą žalią erdvę. Pašonėje stovi neišvaizdus sovietinės statybos pastatas.

Iš jo pusės pareina sodybos šeimininkas: aukštas, lieknas, visa burna besišypsantis, medžio drožlėmis aplipęs vyras. Pasisveikinęs prisistato: Virginijus Vaičiūnas, skulptorius, žemaitis. Viskas prasidėję nuo dviejų „bepročių“ (Virgilijaus ir jo draugo B. Mačernio), kai 1997 metais V. Vaičiūnas nusipirkęs seną sodybą su 1 ha žemės. „1986 metais tai buvę dideli pinigai (120 000 Lt.)“, – sako jis. Pirkęs dėl dirbtuvių. Šeimą turintis, žmona jį palikusi. „Kas gali su tokiu bepročiu gyventi? Kita tą beprotį paėmė“, – juokiasi Virgilijus ir mylinčio žmogaus akimis skuba pasigirti, kad jiedu su Rūta jau „ir susivenčevoję“. Esąs „ne davatka“, per didžiąsias šventes į bažnyčią nueinantis. Pasigiria, kad Priekulėj netradicinį kryžių pastatęs ir turėjęs garbės su pačiu Telšių vyskupu pasikalbėti...

Sodas

Virgilijus yra įsigijęs architekto-landšaftininko specialybę. Ne vienus metus tiesiogiai atlikęs šias pareigas Skuode ir Kretingos rajone, pasodinęs ne vieną medį ir krūmą, savo sklype, naudodamasis senovės lietuvių patirtimi, sumanė užveisti sodą, kuriame augtų tik lietuviški augalai (30 augalų rūšių). Vedžiodamas po savo rankomis pasodintą sodą jis didžiavosi užaugusiomis žaliaskarėmis eglėmis, trijų rūšių riešutmedžiais (kekės po 7-8 riešutus), lazdynais (riešutai Kalėdoms, ir pats valgo), savo rankomis pasodintu beržynėliu. Rodė, kaip reikia tinkamai pasodinti kadagių krūmus (zenito pusėje, šiaurinėje pusėje pasodintas kadagys sunyks). Kadagių pasodinęs daug savo sode, nes tai – ypatingas augalas (žemės plaučiai).

Savo greitakalbe jis skubėjo pasakyti, jog apskritimu susodinti augalai kada nors taps parku, kuriame bus lazdynų alėja ir stovės jo meno galerija.

Darbas

Pasak V. Vaičiūno, jo gyvenimo hobis – darbas ir pirtis. Į jo suprojektuotą ir pastatytą pirtį dar sugrįšime. Dabar menininkas vedasi į savo darbo ir kūrybos buveinę. Tame neišvaizdžiame name yra Virgilijaus kūrybinės dirbtuvės. Prie dirbtuvių durų guli didžiuliai medžių rąstai, stovi sumeistrautos baro kėdės. Anot menininko, jis gamina baldus pagal užsakymus. Daug jų yra iškeliavę po „svietą“. Su užsakovais irgi visko pasitaiko. Ypač moterys būna priekabios. Individualiai pagaminti kėdę iš vientiso medžio gabalo nėra taip paprasta. Medis yra gyvas. Būna, kad ima ir šerdis įtrūksta, tada tenka ją „sulopyti“. „Kai kurios damos pamačiusios pradeda klykti. Jos nesisėsiančios ant jo, o aš ramiai sakau, kad jos nešauktų, galiu ir aš joms blogą energiją įtaisyti“, – juokiasi menininkas.

Virgilijus džiaugiasi, kad mūsų verslininkai pagaliau į Lietuvą atvežė padorų japonišką pjūklą. Su tokiu vienas malonumas dirbti. Dirbtuvių viduje skulptorius rodo savo ekskliuzyvinius gaminius (iš vieno medžio gabalo). Jų kainos užsakovų nebauginančios. Dirbtuvėse menininkas yra įsirengęs ir nedidelį savo kūrybos dirbinių muziejų. Jame kryžiai, skulptūros, namų apyvokos daiktai.

Praeivis

Prisiminęs tą laiką, kai su lėkštėmis keliaudavęs į Kaziuko mugę, šiandien galvojantis, jog tai buvęs didžiausias absurdas. Jo manymu, Kaziuko mugės visai išsigimė. Nėra į ką žiūrėti. Mugėje gali nusipirkti tik masiniu būdu gaminamus daiktus. Jis prisimena vieną „menininką“, kuris nusipirko stakles ir pradėjo kopijuoti jo gaminius. Šiandieną jis gali jam pasakyti, jog jis nuo tų staklių nepajudėjo nė žingsneliu į priekį, o jį, atvažiavusį į Baltarusiją, kur Vitebsko „Slovianskij bazar“ mugėje pamatę prekeiviai įkandin jo šaukia: „Antoni Ganeli atvažiavo!“ (panašus kūrybinis braižas su Amerikoje gyvenančiu menininku).

Jis džiaugiasi draugyste su Romanu, kuris atrado jį, įvertino jo darbą, ir padeda jam surasti pirkėją. Kažkada skulptoriui atmintin įstrigusi vieno praeivio mugėje pasakyta frazė: „Visa tai turi būti muziejuje“. Jis sutinka, tačiau ir manęs klausė: „O kaip tą muziejų parduoti?“.

Rašydama straipsnį atsiverčiau interneto puslapį, kuriame perskaičiau, jog Virgilijus jau nuo septynių metų pradėjęs drožinėti. Šiandieną jis yra „sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinių amatų meistras, senųjų drožybos, šaukščiaus, kryždirbystės amatų puoselėtojas“, yra surengęs personalines parodas Klaipėdoje ir Hamburge, Virgilijaus darbai yra nukeliavę ir už Atlanto. Apie skulptorių yra sukurtas filmas: „Prakalbintas ąžuolas“.

Pirtis

Kol nebuvo pasistatęs pirties, gyveno senojoje dar 1927 m. statytoje troboje. Įeiname į jo namus tarsi į šventovę. Čia juodu su savo žmona Rūta ir vakarojantys. Rūta darbuojasi Plungėje, tad sutuoktiniai pasimato tik savaitgaliais.

Vakarėja, susėdame už ąžuolinio meistro pagaminto stalo, šeimininkas užkuria paties sumeistrautą židinį. Labai greitai kambaryje pasklinda šiluma, geriame graikinių riešutų lapais užplikytą arbatą ir skanaujame Rūtos iškeptais ir vyrui paliktais blynais. „Valgyti gaminti visai nemoku, todėl Rūta man pritaiso visai savaitei“, – kaltai šypsosi Virgilijus. Jis dar Rūtai pažadėjęs iki Kalėdų sumeistrauti virtuvinius baldus. Kiek suprantu, Rūta jam yra ne tik žmona. Jos vardą menininkas mini nuolat. Ji – jo gyvenimo dalis.

Mane žavi šio žmogaus atvirumas. Jis nesidrovėdamas pasakoja, jog esąs saulės vaikas (žmogus turi visą laiką būti saulėje). Vasarą jis savo sodyboje dirba visiškai nuogas. „Kaimynas vieną sykį paklausęs, ar aš plikas dirbu? Pasakiau, kad turiu pasisiuvęs juostą, kad nenusipjaučiau“, – linksmina mus skulptorius. Jei rimčiau, jo manymu, žmogus turi stengtis būti arčiau gamtos. Menininkas ir savo darbuose stengiasi palikti nenugenėtas šakas, atskleidžiant natūralų medžio grožį.

Virgilijus atneša pirties geldą, pastato prie židinio ir siūlo man į ją atsisėsti. Pasak jo, jis yra pirtininkas, ir pirties tradicijų nevalia laužyti. Prieš einant pasikaitinti, reikia būtinai šiltame vandenyje pamirkyti kojas. Gelda ne bet kokia. Ji turi vyrišką ir moterišką pusę. Tokiu pat principu yra daromi relaksaciniai gultai išėjus iš pirties. Gultai gaminami kiekvienam individualiai (išskaptuojant pagal kiekvieno žmogaus kauliuką). Pirties akmenys taip pat ne bet kokie: naudojamas žadeitas.

Nesinorėjo kilti

Atvirai prisipažinsiu, nesinorėjo man tą vakarą pakilti iš už to masyvaus stalo su nenugenėtomis medžio šakomis, šalia mūsų stovinčios angelo ar paukščio skulptūros, žiūrinčios į vakaro sutemas, ugnies atšvaitus lange. Nejučia man išsprūdo gana naivus klausimas: „Ar esi laimingas?“. „Nereikia man laurų. Patenkintas savo darbu, džiaugiuosi, jog išėjau iš architektūros, galiu būti tuo, kuo esu“, – vardijo menininkas. Ir tik vėliau, išlydėdamas mane pro duris, pridūrė: „Pasodinau savo sode 1000 medžių, dar tiek pat esu pasodinęs kitur. Manęs nebeliks, o medžiai gyvens, ar tai ne laimė?“

Palikau aš jį stovintį savo pirtelėje, pastatytoje ant tvenkinio, kuriame plaukioja lydekos, kur po sunkaus darbo savaitgaliais pasikaitinęs pliuškenasi ir pats sodybos šeimininkas. Nueinant mane pasiveja Virgilijaus balsas: „Aš ją turėsiu!“ Žinau, „Antonijus Ganeli“ pastatys savo galeriją, jam reikia tik pasikalbėti su ąžuolu.

Irena ČESNAVIČIENĖ-VALUŽĖ