Vilija Macienė: „Palangos Gintaro muziejų sapnuoju“

„Gintarinė“ sėkmė pastaruoju metu savo angelišku veidu Palangai ir palangiškiams šypsosi net tą rytą, kai meteorologai kalba apie galimas pavasariškų šalnų grėsmes. Nereali žinia, neįtikėtina dovana svečiams iš visos Lietuvos naujo kurortinės vasaros sezono atidarymo iškilmių proga: nuo rytojaus, t.y. gegužės 12-osios iki rugpjūčio 12-osios dienos, iš mūsų Gintaro muziejaus fondų paruošta Baltijos gintaro 50-70 pavyzdžių įvairiais pavidalais – inkliuzais etc. parodėlė, Lietuvos valstybę atstovaus Pietų Korėjoje, Yeosu mieste vyksiančioje parodoje „EXPO 2012“.

Lietuva žvelgia į pasaulį iš gintaro vidaus

Jos pagrindinė tema – „Gyvieji vandenynai ir pakrantės“. Parodėlės kuratorius Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis R.Budrys paskyrė Gintaro muziejaus vyr.muziejininkę ir tarptautinių projektų koordinatorę, palangiškių gerbiamą Reginą Makauskienę.

Dar žiemą, vasario šeštąją, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos „Kvietime bendradarbiauti“ muziejininkams, kurį pasirašė Lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje „EXPO 2012“ generalinis komisaras Romas Jankauskas, rašoma: „EXPO 2012“ PARODOS PAGRINDINĖ TEMA – „Gyvieji vandenynai ir pakrantės“. Joje bus pristatomos pažangiausios jūros išteklių įsisavinimo technologijos, aplinkosaugos ir darnios plėtros problemos, vandenynų ir jūrų pakrantėse gyvenančių tautų kultūra. Paroda truks tris mėnesius – nuo gegužės 12-osios iki rugpjūčio 12-osios dienos.

Pagrindinė Lietuvos paviljono idėja – žvilgsnis į pasaulį iš didelio gintaro vidaus. Gintaras vadinamas Baltijos auksu ir yra neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Vienintelis Baltijos gintaras yra išmetamas jūros ir saugo savyje praeitį – inkliuzais tapusius augalus, vabzdžius ir gyvūnus. Šiame paviljone „inkliuzais“ taps ir patys lankytojai, atkreipdami dėmesį į gamtos ir žmogaus sąveiką.

Kviečiame Lietuvos dailės muziejų bendradarbiauti pristatant Lietuvą parodoje „EXPO 2012“ ir suteikti parodos lankytojams galimybę susipažinti su Baltijos gintaro ir gintarinių dirbinių istorija, išvysti dalį Lietuvos dailės muziejaus eksponatų – vertingus gintaro ir gintarinių dirbinių pavyzdžius.

P.Korėjoje vyksiančioje parodoje dalyvaus daugiau nei 100 valstybių, kelios tarptautinės organizacijos, tikimasi sulaukti daugiau kaip 8 mln. Lankytojų, iš jų 1 mln. turėtų apsilankyti Lietuvos ekspozicijoje. Eksponatų pristatymas šalies paviljone prisidės prie muziejaus populiarinimo ir Lietuvos vardo garsinimo visame pasaulyje“.

Šitaip gražiai išgarsės ir mūsų Palanga, gintarinis Lietuvos pajūris, baltų raštai.

Rožes surenka kantrybė

„Palangos tilto“ skaitytojų vardu pasveikinau su garbinga valstybę reprezentuojančia užduotimi jau 40 metų Gintaro muziejuje dirbančią dabartinę jos vadovę Viliją Macienę. Padedant darbščiam 24 žmonių muziejaus kolektyvui iki šio vasariškojo sezono teko visiems dirbant išgyventi kapitalinių renovacinių darbų pirmąjį periodą. Laukiama lėšų antrajam. Gintaro muziejus, tarsi energingas, antrąjį kvėpavimą įgijęs senjoras, jau iš tolo pasitinka lankytojus iš visų Europos ir pasaulio pašalių, praturtėjęs autentiškomis buvusios Palangos pradininkų grafų Tiškevičių dvaro kiemo vazomis, naujai pakeistais langais, restauruotais herbų lipdiniais. Organizuojant darbus šventai daug padėjo ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus, patriotiškai globojančio Gintaro muziejų Palangos garbės piliečio Romualdo Budrio patyrimas, šiltais žodžiais minima ir P.Gudyno restauracinio centro Vilniuje restauratorė – ekspertė Bronislava Kunkulienė, ir... visi žmonės, muziejininkai, mokslininkai, statybininkai, kurių protas ir rankos sukuria pasauliečių dėmesio ir žavesio vertus darbus.

„Rožes surenka kantrybė“, – dar studijų metų egzaminų sesijos metu į galvą „įlašėjusi“ lotyniška sentencija išminčiai pasišventusi ir šiame, XXI amžiuje, vartant ir Lietuvos pasididžiavimo – Gintaro muziejaus Palangoje metraščio puslapius. Nuo 1986 metų viduržiemio stebėdamas muziejininkų veiklą leidžiu sau sykiu su palangiškių bendruomenės nariais pasididžiuoti, jog muziejus ir Birutės parkas pelnytai atstovauja Lietuvos valstybę pasaulinėje parodoje Pietų Korėjoje ir netgi dedama nemažai intelektualų, mokslininkų iš Klaipėdos universiteto pastangų, kad šis „Rojaus rezervatas“ Palangoje, kaip ir Kuršių Nerija, gal netrukus taptų UNESCO – pasaulio kultūros paveldo savastimi.

 Ne sapnuoja muziejų, o jame gyvena

„Tai ar labai dažnai sapnuojate Gintaro muziejų?“ – klausiau jam vadovaujančią, beje, netikėtai šiame krašte dar ir vaizdinga, melodinga, literatūrine lietuvių kalba turtingą Viliją  Kasparaitytę –Macienę.

Moteris nesutriko: „Ką jūs, aš savo šventos darbo vietos nesapnuoju, aš muziejuje gyvenu“. Nors muziejaus kolektyvas gegužės 8-ąją rūpestingai ruošėsi parodos „Sankt Peterburgo Imperatoriškasis porcelianas“ atidarymui. Ir muziejams reikia... poetų. Vertingai pasikalbėjome.

2000 metais nemažo Palangos idealistų – humanitarų būrelio pastangomis išleistas solidus 164 puslapių Palangos I-osios vidurinės mokyklos 1964-1996 metų literatų kūrybos almanachas „Aitvaras“. Tai iškilaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo, vaižgantiškos natūros „deimančiukų“ – literatų puoselėtojo, čia nuo 1961 metų gyvenančio „Dzūkijos ambasadoriaus“ Palangoje Jono Brindzos prasmingosios veiklos vainikas. Jame išspausdinti Lietuvoje seniai savo kūrybine širdžių šviesa garsių mokyklos auklėtinių prozos ir poezijos tekstai. L.Tapinas, R.Rastauskas, V.Kusas, R.Valatka, A.Dočkus, M.Sposmanytė, V.Baranauskaitė ir... V.Kasparaitytė... Ką poetė teigė savo septyniomis eilutėmis „Sielos SMS Pasauliui“?

                      „Tiki,

                      kai jau nebetiki į nieką, –

                      juk Žemėj būna netiesos,

                      ramindamas save,

                      prakeiki viską

                      ir vis tik dar tiki ir vėl tiki“.

Po daugybės metų tomis nemeluojančiomis jaunos Palangos I vidurinės mokyklos literatės – legendinio mokytojo Jono Brindzos auklėtinės akimis į „Palangos tilto“ žurnalisto klausimus atsakinėja šio prasmingo eilėraščio autorė, profesionali muziejininkė, nūnai Gintaro muziejaus vedėja Vilija Kasparaitytė – Macienė.

„O argi kas čia nuostabaus? Iki aštuoniolikos – visi poetai. Didysis korektorius – gyvenimas viską savaip sustato į savo vietas. Nenumaldoma likimo ranka mane atvedė į vietą, kurioje aš nemeluotai laiminga“, – kalbėjo reprezentacinių Palangos rūmų vadovė ponia Vilija, maloniai dažno ir Viliute vadinama.

„Poezijai, literatūrai neabejinga siela puikiai gali jaustis visur. Aš jai ir šiandien simpatizuoju. Mėgstu Onos Baliukonytės eilėraščius. Žinoma, prie knygų dabar dažnas – priešokiais, bet širdis visada ilgisi gimtinės, natūralaus lietuviško kaimo, nemeluotų jausmų. Darbo vieta primena man Tarvydų kaimą tarp Endriejavo ir Veiviržėnų. Atminties upėmis parplaukia nemarūs savųjų žmonių veidai. Žmonių, į kuriuos vaikučiai kreipėmės – „titelis“, „mamukas“. Sakralūs vardai – Kleopa, Taurytė. Mama – Kleopa Šarkauskaitė – Kasparaitienė.

Maža Palangos švieselė dideliame pasaulyje...

„Mokykliniai metai – Palangoje. Daug ryškių asmenybių, atsimenu. Tai ne tik visad patariantis gerbiamas Jonas Brindza, iš kurio, sakydavome „malonu ir dvejetą gaut“. Dar daug gražaus išmokė ir pirmasis Palangos muzikos mokyklos direktorius intelektualusis chorvedys Boleslovas Normantas, kur svajingai grojome akordeonistų ansamblyje, o muzikos literatūrą ir solfedžio dėstė nuovargio nepažįstanti Kastancija Strikienė, dailės mokytoju dirbo „superinių“ idėjų sumanytojas, tvirtos valios dailininkas – poetas V.Kusas. Neišsipildė mano lūkesčiai 1972 metų vasarą, studijuoti lituanistiką Vilniaus universiteto dieniniame skyriuje. Tapau neakivaizdininke. Ir čia likimas maloniai šyptelėjo: nuoširdi muziejininkė Petronėlė Mickūnienė pasiūlė darbą – būti ekskursijų vadove Gintaro muziejuje, kuriam tuomet vadovavo Genovaitė Butkevičienė. Štai čia ir esu nuo 1972 metų spalio 25-osios, ir tikrai nesigailiu. Čia kasdien praturtėji ir žiniomis, ir žmonėmis. Mane praturtino inteligentiškieji kolegos ir buvę vadovai – savo darbui pasišventę muziejininkai Antanas Tranyzas ir Valerija Litvaitienė. Dabar mano dešinioji ranka yra vyr.muziejininkė Regina Makauskienė. Palinkėkime jai sėkmės Pietų Korėjoje, kur minios žmonių pasaulinėje parodoje „EXPO 2012“ atras ne tik unikalius gintarinius inkliuzus iš mūsų muziejaus, ne tik „skaitys“ Žemės ir pasaulinio vandenyno kilmės istorines-archeologines ištakas, šitaip lavindami savo fantaziją, gilindami žinias, o sykiu ir sužinos, kad yra pasaulyje ir maža, maža švieselė PA-LAN-GA, kurią mes visi labai mylim, kuriai visi noriai stengiamės dirbti, todėl čia visiems gera. Tikime: ir ši vasara bus turtinga lankytojais ir Palangos svečiais“, – neabejoja Gintaro muziejaus vadovė Vilija Macienė.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".